Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

Byla pradėta: 2008 m.

Byla baigta: eigoje

Bylos esmė: laisvės nuo kankinimų, nežmoniško ir žeminančio elgesio pažeidimai,

1999 m. gegužės 27 d., rugpjūčio 31 d., 2001 m. sausio 3 d. pareiškėja D.P. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka, prašydama, kad jos tuometinis vyras A.P. būtų nubaustas už tyčinį bei sisteminį jos ir jos trijų vaikų mušimą. Pareiškėja taip pat pridėjo medicinines pažymas dėl jos ir jos vaikų patirtų sužalojimų. Pareiškėja jau buvo keletą kartų kreipusis į Kauno policijos nuovadą, ko pasėkoje policijos pareigūnai įspėdavo A.P., tačiau situacijos tai nepakeitė.

2001 m. sausio 5 d. Kauno apylinkės teismas, nustatęs, jog pareiškėjos skundai nėra pakankamai konkretūs, perdavė bylą prokurorui, kad jis nuspręstų, ar reikėtų iškelti baudžiamąją bylą bendra tvarka.

2001 m. kovo 19 d. Kauno policijos pareigūnai pradėjo baudžiamąjį tyrimą dėl A.P. veiksmų, įtariant kad jis pakartotinai mušė pareiškėją bei jų tris vaikus. 2001 m. gegužę A.P. buvo pateikti kaltinimai dėl sisteminio smurto.

Nuo 2001 m. gegužės iki 2002 m. balandžio tyrimas buvo dukart sustabdytas 8 mėnesių laikotarpiui, nepavykus surasti A.P.

2002 m. lapkritį A.P. administraciniame teisme buvo įspėtas dėl piktnaudžiavimo tėvystės teisėmis, teismui nustačius, jog A.P. šaukė ant vaikų bei jiems grasino ir vaikai jo bijojo.

Ikiteisminio tyrimo metu buvo nustatyta, jog nuo 1995 m. rugpjūčio 10 d. iki 2003 m. kovo 23 d. A.P sumušė pareiškėją vaikų akivaizdoje bent 10 kartų. Jis taip pat mušė savo vaikus: R.P. – keturis kartus; E.P. – keturis kartus; K.P – vieną kartą. Visi asmenys patyrė lengvus kūno sužalojimus. 2002 m. gegužės mėnesį A.P. dėl lengvo sveikatos sutrikdymo bei sisteminio fizinio smurto buvo surašytas kaltinamasis aktas.

2003 m. balandžio 11 d. sprendimu, Kauno miesto apylinkės teismas pripažino A.P. kaltu dėl sisteminio smurto prieš pareiškėją ir jos vaikus. Teismas nuteisė A.P. dviejų metų laisvės atėmimo bausme, tačiau nustatęs, jog A.P. nuteistas pirmą kartą, ir kad jo vykdyti nusikaltimai nepriskiriami prie sunkių nusikaltimų, atidėjo bausmės vykdymą dviem metams. 2003 m. birželio 10 d. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs A.P. apeliacinį skundą, panaikino pirmos instancijos teismo sprendimą ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo.

2004 m. sausio 27 d. sprendimu Kauno apylinkės teismas pripažino A.P. kaltu dėl lengvo pareiškėjos sveikatos sutrikdymo. Nagrinėdamas smurto prieš vaikus atvejus, teismas nutraukė bylos nagrinėjimą dėl suėjusių senaties terminų. Apylinkės teismas netyrė pareiškėjos vaikų psichologinės būklės, nors pareiškėja to prašė.

2004 m. kovo 30 d. Kauno apygardos teismas grąžino bylą nagrinėti Kauno apylinkės teismui, nustatęs, jog teismo senaties terminų taikymas yra nesuprantamas; be to, pirmos instancijos teismas atsisakė atlikti pareiškėjos vaikų psichologinę ekspertizę, nepateikęs jokių tokį sprendimą pagrindžiančių argumentų.

2004 m. spalio 19 d. pareiškėjos sūnus R.P. informavo Kauno apylinkės teismą, jog jis nebenori toliau dalyvauti teisminiame procese, todėl jo interesus toliau atstovaus jo mama ir jos advokatas. R.P. pažymėjo, jog jis nebenori prisiminti įvykių, dėl kurių jau daug kartų yra liudijęs teisme, nes tai turi neigiamą poveikį jo sveikatai.

2004 m. spalio 20 d. Kauno apylinkės teismas įsakė atlikti visų trijų vaikų – R.P., E.P. ir K.P. – psichologinę ekspertizę. Psichologas nustatė, jog dėl vaikų tėvo elgesio 1995-2002 m. vaikams atsirado depresija bei post-trauminio streso sindromas. Sūnui R.P., kuris kartą bandė žudytis prasipjaudamas riešus, buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresija, todėl jis turėjo nuolatos vartoti anti-depresinius vaistus.

2006 m. kovo 9 d. Kauno apylinkės teismas perkvalifikavo kaltinimus A.P. pagal naująjį Baudžiamojo kodekso straipsnį.

2006 m. balandžio 28 d. Kauno apylinkės teismas įsakė atlikti naują psichologinę vaikų ekspertizę. 2006 m. gruodžio 15 d. psichologo išvadoje teigiama, jog dėl tėvo fizinio bei psichologinio smurto R.P. ir K.P. išsivystė post-trauminio streso sindromas, E.P. kamavo nuolatinė depresinė reakcija. Taip pat buvo nustatyta, jog visų vaikų psichinei būklei neigiamą įtaką turėjo baudžiamasis procesas, trukęs nuo 1999 m. Tačiau kartu pažymėta, jog vaikų psichologinės kančios buvo laikinos, todėl tai kvalifikuotina kaip lengvas sveikatos sutrikdymas.

2007 m. vasario 23 d. Kauno apylinkės teismas nutraukė baudžiamąjį procesą dėl senaties terminų suėjimo. Pareiškėja apskundė tokį teismo sprendimą, teigdama, jog A.P. smurtas prieš ją ir jos vaikus buvo nuolatinis, todėl nesąžininga nutraukti baudžiamosios bylos nagrinėjimą. Paskutinis smurto išpuolis prieš ją buvo įvykęs 2006 m. rugsėjo 30 d., dėl ko Kauno policijoje buvo atliekamas tyrimas.

2007 m. balandžio 24 d. Kauno apygardos teismas paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nutraukti baudžiamąją bylą prieš A.P. dėl suėjusių senaties terminų. Pareiškėjai apskundus tokį teismo sprendimą, Lietuvos aukščiausiasis teismas 2007 m. lapkričio 27 d. paliko galioti žemesnių teismų sprendimus dėl bylos nagrinėjimo nutraukimo. Pareiškėjos civilinis ieškinys dėl žalos nebuvo nagrinėjamas.

2007 m. sausį pareiškėja kreipėsi į Kauno miesto policijos įstaigą, pranešdama, kad jos buvęs vyras nepaiso teismo sprendimo, draudžiančio kontaktuoti su vaikais. Pareiškėja pranešė, kad A.P. toliau terorizavo vaikus skambindamas jiems, įžeidinėdamas juos, persekiodamas prie namų arba siųsdamas draugus pasikalbėti. R.P. buvo gilioje depresijoje, todėl 2006 m. du kartus bandė nusižudyti, ko pasėkoje gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Pareiškėja prašė policijos pareigūnų pradėti tyrimą prieš A.P. dėl paskatinimo nusižudyti.

Kauno prokuratūra pradėjo ikiteisminį tyrimą, tačiau po 9 mėnesių jį nutraukė, nustačiusi, jog nors tėvas ir smurtavo prieš R.P ir buvo agresyvus, visgi R.P. mėginimas nusižudyti taip pat galėjo būti dėl jo komplikuoto bei depresyvaus charakterio, kuris neleido jam pritapti mokykloje.

2009 m. spalio 19 d. pareiškėjos sūnus R.P., sulaukęs 21 metų, pasitraukė iš gyvenimo. Pareiškėjos teigimu, to būtų pavykę išvengti, jei teisėsaugos institucijos nebūtų vilkinusios baudžiamojo tyrimo ir bylos nagrinėjimo.

2008 m. gegužės 23 d. pareiškėja pateikė Europos žmogaus teisių teismui pareiškimą dėl EŽTK 6 straipsnio – teisės į teisingą teismą – pažeidimo. Europos žmogaus teisių teismas savo ruožtu kreipėsi į abi šalis, klausdamas, ar A.P. elgesys pareiškėjos atžvilgiu galėtų būti vertinamas kaip patenkantis po Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio kankinimą ir nežmonišką elgesį, apsauga? Jei taip, ar Lietuva gali būti laikoma pažeidusia 3 straipsnį? Priešingu atveju, ar Lietuva pažeidė Konvencijos 8 straipsnį, t.y.  teisę į privataus gyvenimo gerbimą?

Žmogaus teisių stebėjimo institutas įsitraukė į bylą kaip trečioji šalis ir pateikė savo ekspertinę nuomonę. ŽTSI pateiktoje pozicijoje teigiama, jog Lietuvos valstybė, neapsaugojusi pareiškėjos ir jos vaikų nuo pakartotinio fizinio ir psichologinio smurto bei netinkamai vykdžiusi baudžiamąjį procesą, pažeidė Konvencijos 3 straipsnio, draudžiančio kankinimus ir nežmonišką elgesį, nuostatas bei Konvencijos 8 straipsnio, įtvirtinančio teisę į privataus gyvenimo gerbimą, nuostatas. Visą ŽTSI poziciją (anglų k.) rasite čia.

Byla pradėta: 2011 m.

Byla baigta: 2013 m.

Bylos esmė: laisvės nuo kankinimų, nežmoniško ir žeminančio elgesio pažeidimai.
 
2001 m. pareiškėja tapo smurto šeimoje auka – jos partneris prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Apie penkis fizinio smurto atvejus pareiškėja pranešė teisėsaugos institucijoms bei kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Teismas nukreipė pareiškėjos skundą į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo pradėjimo bendrąja tvarka, taip perkvalifikuojant galimai padarytą nusikaltimą į sunkesnį. 2002 m. pareiškėjos partneriui buvo pateikti įtarimai, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nuolat nutraukiamas, nes nepavykdavo rasti įtariamojo.

2005 m. prokuratūra galutinai nutraukė ikiteisminį tyrimą, motyvuodama tuo, kad pagal 2003 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį Kodeksą, ikiteisminis tyrimas bendrąją tvarka dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nebegalėjo būti tęsiamas, bei nurodė pareiškėjai vėl kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pareiškėja tokį sprendimą apeliavo vyriausiajam prokurorui, kadangi jau vieną kartą kreipėsi į teisėsaugą privataus kaltinimo tvarka, tačiau jos apeliacija buvo atmesta. Pareiškėja apskundė šį sprendimą Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris galutine ir neskundžiama nutartimi pareiškėjos skundą atmetė.

Tuomet pareiškėja vėl kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau teismas atmetė skundą dėl senaties termino suėjimo. Nors pareiškėjos apeliacinis skundas Panevėžio apygardos teisme buvo patenkintas, Panevėžio miesto apylinkės teismas vėl priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, kurį 2007 m. galutine ir neskundžiama nutartimi patvirtino Panevėžio apygardos teismas.

2007 m. pareiškėja pateikė skundą prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teismui (toliau – EŽTT) dėl Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio, garantuojančio teisę į teisingą teismą, ir 13 straipsnio pažeidimų. EŽTT, užregistravęs skundą, pateikė šalims klausimus, ar pareiškėjos atveju nebuvo pažeisti EŽTK 3 ir 8 straipsniai, užtikrinantys laisvę nuo kankinimų, nežmoniško ir žeminančio elgesio, bei teisę į privataus gyvenimo gerbimą.

Lietuvos Respublikos vyriausybė atsakyme EŽTT pripažino, kad valstybė pažeidė EŽTK 8 straipsnį, tačiau nesutiko, jog buvo pažeistas ir EŽTK 3 straipsnis, draudžiantis kankinimą, nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį. Pareiškėja su tokia vyriausybės pozicija nesutiko ir su Žmogaus teisių stebėjimo instituto pagalba pateikė atsiliepimą teismui. Jame pareiškėja išdėstė argumentus, pagrindžiančius, jog partnerio prieš ją naudotas fizinis ir psichologinis smurtas prilygo nežmoniškam ir žeminančiam orumą elgesiui, kurį draudžia EŽTK 3 straipsnis, o Lietuvos valstybė neįvykdė savo pozityvios pareigos ištirti įtarimų bei įvykdyti teisingumą.

2013 m. kovo 26 d. Europos žmogaus teisių teismas priėmė pirmąjį sprendimą byloje prieš Lietuvą dėl smurto šeimoje. Teismas pripažino, kad Lietuvos valstybė, neužtikrinusi nukentėjusios nuo smurto moters apsaugos, neištyrusi smurto šeimoje atvejo ir nepatraukusi smurtautojo atsakomybėn, pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijoje įtvirtiną kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą.

Teismas pripažino, kad Lietuvos teisėsauga, vilkindama ikiteisminį tyrimą dėl smurto šeimoje atvejo, neužtikrino pareiškėjos apsaugos nuo smurto ir leido smurtautojui išsisukti nuo atsakomybės. Tokiu būdu Lietuvos valstybė pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, draudžiantį kankinimą, nežmonišką ar žeminantį asmens  orumą elgesį.

„Smurto šeimoje aktas savaime yra žeminantis ir menkinantis auką, ir tai yra būtent tai, ko siekia smurtautojas“ – pritariamojoje nuomonėje pabrėžė teisėjas iš Portugalijos. Anot jo, valstybės atsakomybė turi būti vertinama atsižvelgiant į Lietuvos visuomenėje paplitusią smurto kultūrą moterų atžvilgiu. Pritariamąją nuomonę išsakęs teisėjas taip pat pažymėjo, kad tokiose visuomenėse kaip Lietuvos valstybei tenka ypatingai griežta pareiga apsaugoti smurto artimoje aplinkoje aukas.

Bylos faktų santrauką anglų kalba rasite čia.

ŽTSI parengtą atsiliepimą Teismui anglų kalba rasite čia.

EŽTT teismo sprendimą anglų kalba rasite čia.

Byla pradėta: 2004 m.

Byla baigta: 2012 m.

Bylos esmė: teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą teismą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, saviraiškos laisvės, teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.

2000 m. iš pareiškėjos D.D. pagal jos įtėvio prašymą buvo atimtas teisinis veiksnumas teisminio proceso metu, kuriame pareiškėja nedalyvavo. Tokiu būdu ji neteko teisinio subjekto statuso. 2004 m. įtėvio iniciatyva ir be D.D. sutikimo pareiškėja buvo perkelta į asmenų su proto negalia pensionatą, kur ji tebegyvena iki šiol. 2005 m. Kauno miesto apylinkės teismas, D.D. nedalyvaujant posėdyje, jos globėju paskyrė D.D. įtėvį. 2006 m. Kauno apygardos teismas uždarame posėdyje paliko galioti Kauno apylinkės teismo sprendimą. 2007 m. D.D. globėju tapo Kėdainių socialinės globos namų, kuriuose gyveno pareiškėja, vadovas. Pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė išreikšti savo nuomonės nei viename globos skyrime.

2006 m. kovo 21 d. D.D. kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą (EŽTT), kur jos teises ir interesus atstovavo Henrikas Mickevičius, ŽTSI direktorius. Byloje buvo keliami klausimai, susiję su neveiksnumo teisiniu institutu – teisės į teisingą teismą neužtikrinimas priimant sprendimus dėl neveiksnumo pripažinimo; neproporcingas asmenų su psichine negalia teisių ir laisvių suvaržymas teisės aktuose nenumatant riboto veiksnumo instituto. Pareiškėja skundėsi dėl teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą teismą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisės į veiksmingą teisinę gynybą, diskriminacijos draudimo pažeidimų.

2012 m. vasario 14 d. Europos žmogaus teisių teismas priėmė sprendimą byloje D.D. prieš Lietuvą, kuriame konstatavo, jog priverstinis pareiškėjos D.D. apgyvendinimas Kėdainių socialinės globos namuose prilygo jos laisvės atėmimui. Teismas atkreipė dėmesį, jog remiantis Europos žmogaus teisių konvencija, asmuo turi teisę teismine tvarka ginčyti savo neterminuotą priverstinį buvimą globos institucijoje. Tačiau praktikoje asmuo, pripažintas neveiksniu Lietuvoje, pats kreiptis į teismą negali – tokią teisę turi tik asmens teisėtas globėjas. Maža to, Lietuvos teisės aktai nenumato procedūros, kuria remiantis teismai periodiškai peržiūrėtų asmens buvimo globos įstaigose teisėtumą. Todėl EŽTT konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas pažeidė Konvencijos 5 straipsnį, garantuojantį kiekvienam asmeniui, kuriam atimta laisvė, teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl laisvės apribojimo teisėtumo.

Teismas taip pat nustatė Konvencijos 6 straipsnio, užtikrinančio teisę į teisingą teismą, pažeidimą. EŽTT pripažino, jog teismo procesas, kurio metu pareiškėjai buvo paskirtas naujas globėjas, buvo nesąžiningas: nors pareiškėja teismo procese dalyvavo, tačiau jos interesus atstovavo jos globėjo advokatas. EŽTT sprendime nurodė, kad dėl priešingų D.D. ir jos globėjo interesų, globėjo teisinis atstovas negalėjo būti laikomas tinkamu D.D. interesų atstovu. Teisingo teismo principas reikalavo, kad D.D. būtų užtikrintas atskiras teisinis atstovas.

Nors D.D. pripažinimo neveiksnia procesas nebuvo EŽTT nagrinėjimo dalykas, visgi EŽTT pažymėjo, jog negali neatkreipti dėmesio į tai, kad 2000 m. nustatant neveiksnumą, pareiškėja teisme nedalyvavo, taip pat nebuvo kviečiama ir į teismo posėdį, kuriame buvo sprendžiamas klausimas dėl jos teisinio globėjo paskyrimo, nebuvo informuota apie bylos, susijusios su jos patalpinimu į globos įstaigą, nagrinėjimą.

Atsižvelgiant į byloje keliamų klausimų svarbą, savo poziciją byloje Teismui pateikė JAV Harvardo universiteto Neįgaliųjų projektas (Harvard Project on Disability) ir Europos nacionalinių žmogaus teisių institucijų grupė (The European Group of National Human Rights Institutions).

Europos žmogaus teisių teismo sprendimą byloje D.D. prieš Lietuvą (anglų k.) rasite čia.

==================================================================================================

2012 m. gegužės 29 d. Kauno miesto apylinkės teismas peržiūrėjo pareiškėjos D.D. neveiksnumo klausimą. Teismas, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal Kėdainių socialinės globos namų pareiškimą, konstatavo, kad nepaisant psichikos ligos D.D. supranta savo veiksmų reikšmę ir gali juos valdyti. 2000 m. teismo sprendimas pripažinti D.D. neveiksnia buvo panaikintas ir D.D. grąžintas veiksnumas. Šis sprendimas įsigaliojo 2012 m. birželio 28 d.

Byla pradėta: 2010 m.

Byla baigta: 2011 m.

Bylos esmė: teisės gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą ribojimai

Pareiškėja A. A. yra neįgali moteris, išėjusi į laisvę po bausmės atlikimo ir turinti toliau mokėti teismo priteistą žalą. Kiekvieną mėnesį iš gaunamos neįgalumo pašalpos jai yra išskaičiuojama 85 procentai pajamų, o po išskaičiavimo likusių lėšų nepakanka pragyvenimui. Pareiškėja, norėdama kreiptis į teismą dėl priteistos žalos išmokėjimo tvarkos peržiūrėjimo, kreipėsi į Panevėžio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Panevėžio VGTP tarnyba) su prašymu skirti antrinę teisinę pagalbą.

Panevėžio VGTP tarnyba atsisakė suteikti 100 procentų nemokamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, kurios mėnesinės pajamos, atskaičius antstolių išskaitymus, sudaro 130 litų. Savo sprendimą Tarnyba argumentavo 2010 m. sausio 19 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos posėdžio protokolu, kai buvo nutarta ‘praktikoje taikant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 str. 6 p. „objektyvia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas negali disponuoti savo lėšomis“, nelaikyti antstolių pagal vykdomuosius dokumentus vykdymo išieškojimo iš pareiškėjo gaunamų pajamų.‘

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, įvertinęs A. A. bylos strateginę reikšmę – tiesioginį poveikį potencialiai dideliam žmonių skaičiui – bei akivaizdų teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą, konsultavo pareiškėją bylinėjimosi proceso metu.

2010 m. birželio 17 d. A. A. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama pakeisti Panevėžio VGTP tarnybos sprendimą skirti A. A. tik iš dalies (50 procentų) nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. liepos 20 d. sprendimu panaikino Panevėžio VGTP tarnybos sprendimą ir įpareigojo suteikti A. A. antrinę teisinę pagalbą, apmokant 100 procentų šios pagalbos išlaidų. Panevėžio VGTP tarnyba tokį Panevėžio apygardos teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT).

2011 m. gegužės 2 d. LVAT galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė Panevėžio VGTP tarnybos apeliacinį skundą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja įrodė, jog ginčo atsiradimo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo visa apimti disponuoti savo turtu ir lėšomis, bei kad likusi lėšų suma, kuria ji galėjo disponuoti, neviršijo LR Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių, suteikiančių jai teisę gauti antrinę pagalbą, apmokant 100 procentų jos išlaidų.

LVAT nutarties tekstą galite rasti čia.

Byla pradėta: 2009 m.

Byla baigta: 2011 m.

Bylos esmė: teisės į susirinkimų laisvę pažeidimai, diskriminacija.

2009 m. kovo 4 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su Lygių galimybių plėtros centru (LGPC) pateikė pranešimą Vilniaus miesto administracijos direktoriui dėl 2009 m. kovo 11 d. organizuojamo taikaus susirinkimo „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“. Pranešime buvo pažymima, kad „minint Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir pasisakant už laisvą, demokratinę ir žmogaus teises gerbiančią Lietuvą, 2009 m. kovo 11 d. kartu su kitomis organizacijomis organizuoja taikų susirinkimą ir eitynes „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“. Susirinkime turėjo dalyvauti taikūs Lietuvos gyventojai, norintys išreikšti savo nuomonę ir pasisakyti už laisvą, demokratinę ir tolerantišką Lietuvą.

Po dviejų Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžių, kuriuose dalyvavo ŽTSI ir LGPC atstovai, 2009 m. kovo 10 d. buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento raštas, kuriame buvo teigiama, kad „...atsisakome išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, nes organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės“.

Kovo mėnesį ŽTSI ir LGPC su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą, prašydami pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsisakydama išduoti pažymėjimą  pažeidė pareiškėjų teisę į taikų susirinkimą bei prašė panaikinti minėtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.

Pareiškėjai savo poziciją grindė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė sprendimą pažeisdama LR Susirinkimų įstatymo nuostatas. Motyvuotas sprendimas raštu buvo priimtas likus mažiau nei 48 valandoms iki susirinkimo pradžios. Be to, atsisakant išduoti pažymėjimą, buvo motyvuojama tuo, kad policija būtų nepajėgi užtikrinti viešosios tvarkos bei renginio saugumo, tačiau jokių konkrečių  įrodymų, leidžiančių daryti tokią prielaidą, nebuvo pateikta.

2009 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs ŽTSI ir LGPC pareiškimą, ji atmetė. Šis teismo sprendimas 2009 m. spalio 20 d. buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui.  2010 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, taip pat jį atmetė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsisakydama išduoti pažymėjimą, nepateikė konkrečios operatyvinės informacijos apie galimas riaušes ar konfrontacijas. Teismas neįvertino fakto, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesuformulavo ir nepagrindė, o tik formaliai išvardijo Susirinkimų įstatyme numatytus susirinkimų laisvės apribojimo tikslus.

2010 m. gruodžio 19 d. ŽTSI kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą. 2011 m. balandžio 4 d. LAT galutine ir neskundžiama nutartimi patenkino ŽTSI kasacinį skundą ir pripažino Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą atsisakyti išduoti pažymėjimą neteisėtu. LAT padarė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai – Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas – netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl šių teismų sprendimai taip pat turi būti panaikinti.

Kolegija reziumavo, kad ŽTSI ir LGPC teisė į susirinkimų laisvę buvo apribota neproporcingai, nesant primygtinio socialinio poreikio, tinkamai neįvertinus realios grėsmės formaliai įvardytoms demokratinėms vertybėms bei neskyrus tinkamo dėmesio valstybės pozityviųjų pareigų aspektui – galimybės efektyviai įgyvendinti susirinkimų laisvę garantui.

LAT nutarties tekstą rasite čia.

Byla pradėta: 2007 m.

Byla baigta: 2011 m.

Bylos esmė: teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimas

Pareiškėjas L. yra Lietuvos pilietis, gimęs įregistruotas moteriškos lyties, jam suteiktas moteriškas vardas. Tačiau jau nuo ankstyvo amžiaus L. ėmė suvokti savo psichologinę lytį kaip vyrišką, tokiu būdu jausdamas prieštaravimą tarp savo psichinio bei fizinio lytinio identiteto.

1997 m. Vilniaus Universiteto Santariškių klinikose L. buvo diagnozuotas transseksualumas. Keletą metų trukęs gydymas, taip pat ir chirurginis, buvo sustabdytas dėl laiku nepriimto lyties keitimo sąlygas bei procedūrą reglamentuojančio įstatymo. Dėl tos pačios priežasties nebuvo tęsiamas ir pareiškėjo civilinio statuso asmens dokumentų keitimas – pareiškėjas spėjo pakeisti vardą ir pavardę bei įrašą apie lytį, tačiau jo asmens kodas liko nepakeistas ir identifikuoja jį kaip moterį. Dėl to L. susiduria su dideliais sunkumais kasdieniniame gyvenime – jis negali kreiptis dėl įdarbinimo, mokėti socialinio draudimo mokesčių, kreiptis į gydymo įstaigą, gauti banko paskolą, kirsti valstybės sieną, ir t.t.

Lietuvos teisės aktai pripažįsta transseksualių asmenų teisę keisti ne tik lytį, bet ir civilinį statusą. Tačiau būtent čia egzistuoja teisinė spraga – chirurginis lyties keitimas nėra teisiškai reglamentuotas. Taigi pareiškėjas atsidūrė pereinamojoje padėtyje – jam atlikta dalinė chirurginė intervencija prieš atliekant pilną lyties keitimą bei iš dalies pakeistas civilinis statusas asmens dokumentuose. Tačiau kol pareiškėjui neatlikta pilna lyties keitimo operacija, jam nesuteikiamas naujas asmens kodas, atitinkantis lytį, ir tokiu būdu pareiškėjui svarbiose privataus gyvenimo situacijose, tokiose kaip įdarbinimas ar kelionės į užsienį, jis ir toliau laikomas moterimi.

Dėl šių priežasčių 2007 m. L. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Skundą Teismui parengė ir pareikėjo teises ir interesus gynė ŽTSI atstovas. 2007 m. rugsėjo 11 d. EŽTT pripažino Lietuvą byloje L. prieš Lietuvą pažeidus asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir įpareigojo atlyginti pareiškėjui patirtą žalą, priimant pagal Civilinio kodekso 2.27 str. reikalingą specialų įstatymą dėl lyties pakeitimo per 3 mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo; tuo atveju, jei įstatymas per numatytą laikotarpį nebūtų priimtas, sumokėti 40.000 eurų turtinei žalai bei 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

LR Vyriausybė, nesutikdama su Teismo sprendimu, pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti Didžiajai Teismo kolegijai. 2008 m. kovo 31 d. Teismo atrankos komitetas nusprendė atmesti LR Vyriausybės prašymą ir teismo sprendimas įsigaliojo. Įsigaliojus teismo sprendimui, Lietuva atlygino pareiškėjui teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau nepriėmė reikiamo Lyties pakeitimo įstatymo.

Nors EŽTT sprendimas buvo palankus pareiškėjui, L. ir toliau susidūrė su sunkumais keičiant civilinės būklės aktų įrašus. 2009 m. L. buvo atlikta pilna lyties keitimo operacija ir jo lytis buvo pakeista iš moteriškosios į vyriškąją, tačiau civilinės metrikacijos skyrius atsisakė dokumentuose pakeisti lytį, bei pasiūlė kreiptis į teismą. 2011 m. pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ir įpareigojo civilinės metrikacijos įstaigą pakeisti gimimo liudijimo įrašus, o Gyventojų registro tarnybą – asmens kodo įrašą.

Byla pradėta: 2010 m.

Byla baigta: 2010 m.

Bylos esmė: susirinkimų laisvės pažeidimai, diskriminacija

2010 m. pradžioje Lietuvos gėjų lyga ir Tolerantiško jaunimo asociacija kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl pažymėjimo eitynėms “Už lygybę“ išdavimo. 2010 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybė išdavė pažymėjimą dėl suderintos renginio vietos, laiko ir formos, kuriuo leista organizuoti eitynes 2010 m. gegužės 8 d., tačiau kitoje vietoje, nei prašė renginio organizatoriai. Vėliau šis pažymėjimas buvo derintas atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento raštą dėl kultūros paveldo objektų saugojimo – pažymėjimas buvo keistas vasario 20 d. ir balandžio 23 d. 

2010 m. kovo mėnesį grupė Lietuvos Respublikos Seimo narių, siekdami “apginti viešąjį interesą“, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimo surengti seksualinių mažumų eitynes. Balandžio mėnesį Generalinė prokuratūra atmetė šį Seimo narių reikalavimą kaip nepagrįstą.

Tačiau 2010 m. gegužės 4 d., likus keturioms dienoms iki planuotų eitynių, Generalinis prokuroras kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas uždrausti eitynes “Už lygybę“. Prokuroras teigė turįs duomenų, kad prieš renginį ketina protestuoti ir įvairaus  pobūdžio provokacijas organizuoja radikalių bei destruktyviai nusiteikusių grupių nariai, todėl prašė laikinai sustabdyti Vilniaus savivaldybės išduoto pažymėjimo eitynėms galiojimą. Esą tik taip galima užtikrinti, kad bus įvykdytas dar nepriimtas teismo sprendimas. Visgi tikslesnės informacijos apie neramumus prokuroras nepateikė dėl informacijos konfidencialumo.

2010 m. gegužės 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) laikinai sustabdė pažymėjimo organizuoti eitynes “Už lygybę“ galiojimą. VAAT pareiškė, kad „laikinas sustabdymas nesudarys kliūčių tokias eitynes organizuoti vėliau...“ Tą pačią dieną Žmogaus teisių stebėjimo institutas paruošė atskirąjį skundą Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos vardu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutarties sustabdyti pareiškimo galiojimą.

2010 m. gegužės 7 d. LVAT patenkino Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos atskirąjį skundą dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą sustabdyti leidimo organizuoti eitynes “Už lygybę“ galiojimą. Teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad, vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, valstybė turi pozityvią pareigą užtikrinti veiksmingą naudojimąsi taikių susirinkimų teise visiems, taip pat ir asmenims, turintiems nepopuliarias pažiūras ar priklausantiems mažumoms. Esminė veiksmingo naudojimosi susirinkimų laisve sąlyga yra teisėtumo prezumpcija, kuri paneigiama atsisakant oficialiai sankcionuoti susirinkimą ir taip atgrasinant mažumoms priklausančius asmenis nuo dalyvavimo susirinkime. Tokių neigiamų pasekmių susirinkimų laisvei negalima išvengti, kai šios laisvės teisinės gynybos priemonės yra taikomos tik po numatomo susirinkimo datos.

Teismo nutartyje nurodoma, kad pareiškėjai nepateikė svarių duomenų ar įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad valstybė nėra tinkamai pasirengusi įvykdyti savo pozityvių pareigų užtikrinti eitynių dalyvių apsaugą numatomo taikaus susirinkimo metu. LVAT taip pat konstatavo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai iki numatytos eitynių "Už lygybę" dienos ginčas dėl eitynių organizavimo teisėtumo nėra išnagrinėtas iš esmės, leidimo organizuoti eitynes galiojimo sustabdymas reikštų susirinkimų laisvės ribojimą, kuriuo, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, būtų paneigiama esminė veiksmingo naudojimosi susirinkimų laisve sąlyga.

LVAT nutarties tekstą rasite čia.

Byla pradėta: 2008 m.

Byla baigta: 2010 m.

Bylos esmė: susirinkimų laisvės pažeidimai, diskriminacija

2008 m. liepos 21 d. UAB “Integrity PR“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, informuodama apie ketinimą organizuoti renginį. Vilniaus miesto savivaldybės buvo prašoma išduoti pažymėjimą ant važiuojamosios kelio dalies šalia Rotušės aikštės paradinio įėjimo 2008 m. rugpjūčio 20 d. pastatyti Europos Sąjungos vilkiką „Už lygybę. Prieš diskriminaciją“ bei pagalbinį sunkvežimį. Stovėjimo metu vilkiko komanda planavo parodyti programą, susijusią su tolerancija ir lygiomis teisėmis, kuri rodoma dešimtyje Europos Sąjungos valstybių narių. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu prašymo netenkino.

2008 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus miesto prokuratūra gavo ŽTSI prašymą įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto mero sprendimą neišduoti pažymėjimo tolerancijos vilkiko akcijai. 2008 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nusprendė perduoti prašymą nagrinėti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. 2008 m. lapkričio 28 d. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsisakė nagrinėti pareiškėjų – ŽTSI ir asociacijos „Lietuvos gėjų lyga“ (LGL) – skundus dėl neaiškaus pagrindo, kuriuo pareiškėjai kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.

2009 m. sausio 5 d. LGL kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo panaikinimo. ŽTSI įsitraukė į procesą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 14 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nenagrinėjo klausimo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo UAB “Integrity PR“ išduoti pažymėjimo teisėtumo ir šiuo klausimu nepasisakė.

2009 m. gegužės 27 d. pareiškėjas padavė apeliacinį skundą Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo panaikinimo. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. LVAT konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priimdama sprendimą dėl leidimo neišdavimo, LGL subjektinių teisių (lygių galimybių) nepažeidė. LVAT pažymėjo, kad tiek Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš skundo neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjai kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių turi bet kuris asmuo, manantis, kad buvo pažeistos jo lygios galimybės.

Byla pradėta: 2006 m.

Byla baigta: 2009 m.

Bylos esmė: žodžio laisvės pažeidimai

2006 m. balandžio mėn. Žmogaus teisių stebėjimo institutas pasiūlė teisinę pagalbą Daliai Budrevičienei, viešai prabilusiai apie atlyginimus vokeliuose “Krekenavos agrofirmoje“. Dalia Budrevičienė buvo atleista iš darbo 2006 m. kovo pabaigoje po viešo pareiškimo, kad “Krekenavos agrofirmoje“ dalis atlyginimo darbuotojams yra mokama neteisėtai, "vokeliuose". Įmonės direktoriaus pareiškimu darbuotojai buvo iškelta byla dėl šmeižto.

2006 m. liepos mėnesį Panevėžio apylinkės teismas priėmė sprendimą, kad Dalia Budrevičienė iš darbo „Krekenavos agrofirmoje“ buvo atleista neteisėtai. Teismas taip pat nusprendė, kad „Krekenavos agrofirma“ Daliai Budrevičienei turi sumokėti 1116,10 Lt išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, už vieną pravaikštos mėnesį skaičiuojant 558,05 Lt.

Rugsėjo mėnesį Kėdainių rajono apylinkės teismas išteisino Dalią Budrevičienę byloje dėl šmeižto, kuriuo ją kaltino buvęs darbdavys, „Krekenavos agrofirmos“ direktorius Linas Grikšas. Byloje padaryta principinė išvada, kad už nuomonių, įspūdžių pasakymus žmonių nuteisti negalima, šis sprendimas atitinka Europos žmogaus teisių teismo praktiką.  2007 m. gegužės mėnesį Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kolegija panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas „Krekenavos agrofirmos“ direktoriaus Lino Grikšo reikalavimas panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos pareigūno nutarimą skirti Linui Grikšui 2750 Lt. baudą už tai, kad jis, atleisdamas Dalią Budrevičienę iš darbo, pažeidė Darbo kodeksu nustatytą tvarką. Savo sprendimą Panevėžio apygardos administracinis teismas buvo motyvavęs tuo, kad „Krekenavos agrofirmos“ direktorius atleido Dalią Budrevičienę laikydamasis Darbo kodekso nustatytos pasiaiškinimo reikalavimo ir atleidimo tvarkos.

Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) nutartyje nurodyta, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas neįtraukus Dalios Budrevičienės į šią administracinę bylą. Be to, Dalios Budrevičienės atleidimo klausimą jau buvo išsprendęs atleidimo iš darbo bylą nagrinėjęs teismas, kuris nustatė, kad Dalia Budrevičienė atleista pažeidžiant nustatytą tvarką.

2007 m. pabaigoje ŽTSI paruošė ir Panevėžio apygardos teismui įteikė Dalios Budrevičienės pusės milijono litų ieškinį buvusiems darbdaviams atlyginti moralinę žalą. 2008 m. lapkričio 18 d. Panevėžio apygardos teismas šią sumą sumažino, priteisdamas Daliai Budrevičienei 85 tūkst. litų. Dalia Budrevičienė skundė šį sprendimą apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau apeliacinis teismas sumą paliko nepakeistą. Lietuvos aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs kasacinį skundą, taipogi nusprendė palikti 85 tūkst. litų kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.

Byla pradėta: 2008 m.

Byla baigta: 2008 m.

Bylos esmė: teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimai

„Erikos“ byloje asmuo, atlikęs lyties pakeitimo operaciją užsienyje, Lietuvoje negalėjo pasikeisti reikiamų asmens tapatybės dokumentų, todėl su ŽTSI pagalba kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti valstybines valdžios institucijas išduoti reikiamus naujus asmens dokumentus. Siekiant užtikrinti pareiškėjos privatumą, byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.

2008 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas pateiktą pareiškimą patenkino ir įpareigojo valstybines institucijas pakeisti asmens kodą, lyties įrašą iš vyriškosios į moteriškąją bei vardą ir pavardę asmens tapatybės dokumentuose. Valstybės institucijos teismo sprendimą įvykdė ir pakeitė visus reikalingus asmens tapatybės dokumentus.

Byla pradėta: 2007 m.

Byla baigta: 2008 m.

Bylos esmė: diskriminacija etninės kilmės pagrindu.

Pareiškėja S. M. – romų kilmės moteris. 2007 m. rudenį S. M. bandė įsidarbinti indų plovėja bendrovei UAB “Disona” priklausančioje kavinėje pagal Darbo biržos išduotą rekomendaciją. S.M. į darbą nebuvo priimta, nepaisant to, kad telefonu ji buvo patikinta, jog kavinei reikalinga indų plovėja.

Po nesėkmingo pokalbio dėl darbo, ŽTSI prašymu, antstolis paskambino į tą pačią kavinę paklausti, ar indų plovėjos darbo vieta laisva. Atsakymas buvo teigiamas. Tada ŽTSI pirmą kartą Lietuvoje pritaikė Europos valstybėse naudojamą testavimo metodą, padedantį išsiaiškinti diskriminavimo faktą – paprašė lietuvių kilmės moters tą pačią dieną pabandyti įsidarbinti toje pačioje kavinėje. Susitarimas dėl lietuvių tautybės moters priėmimo į darbą buvo pasiektas. Pokalbio metu kavinės administratorė prasitarė, kad nors tą dieną iš darbo biržos jiems buvo atsiųsta moteris, tačiau „čigonė“, o kolektyvas „čigonės“ nenori, todėl jos įdarbinti negalėję.

Dėl tiesioginės diskriminacijos etninės kilmės pagrindu S. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą. 2008 m. birželio 30 d. Vilniaus apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino tiesioginės diskriminacijos faktą dėl etninės priklausomybės bandant įsidarbinti ir priteisė iš atsakovo bendrovės UAB „Disona“ atlyginti ieškovei 864 Lt turtinės žalos ir 2000 Lt neturtinės žalos. Atsakovas apskundė teismo nuosprendį apeliacinei instancijai, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 10 d. nepatenkino atsakovo skundo ir paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, patikslindamas atsakovo valstybei priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą.