Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

Vaiko teisių padėtis Lietuvos stacionariose globos ir ugdymo įstaigose

2006 metų birželio 30 dieną spaudos konferencijos metu šešių organizacijų koalicija pristatė tyrimo "Vaiko teisių padėtis Lietuvos stacionariose globos ir ugdymo įstaigose" ataskaitą.
 
Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su dar penkiomis organizacijomis - Globalia iniciatyva psichiatrijoje, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija "Viltis", Paramos vaikams centru bei Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga - 2005 metų rudenį susijungė į koaliciją, kurios tikslas - ištirti vaikų teisių padėtį globos ir specialiojo ugdymo įstaigose.
 
Nuo 2005 m. lapkričio iki 2006 m. balandžio buvo aplankyta 20 Lietuvos įstaigų, dirbančių vaikų globos, priežiūros ir ugdymo srityje: Vėliučionių, Čiobiškio ir Gruzdžių specialieji vaikų auklėjimo ir globos namai; Vilniaus miesto vaikų pensionas bei Vilijampolės vaikų ir jaunimo pensionas; Vilniaus 3-oji, Rusnės, Žagarės, Mažeikių ir Rudnios specialiosios internatinės mokyklos; Šiaulių ligoninės Vaikų ligų klinikos Vaikų psichiatrijos skyrius; Švėkšnos sanatorinė mokykla-internatas; Vilniaus ir Kauno Vaiko teisių apsaugos tarnybos bei Specialiosios pedagogikos ir psichologijos centras; Vilniaus miesto pedagoginė psichologinė tarnyba; Vaikų gerovės centras „Pastogė“ Kaune; Algimanto Bandzos kūdikių ir vaikų globos namai Panevėžyje; Kauno apskrities ugdymo ir globos centras; Šiaulių vaikų globos namai.
 
Tyrimui buvo parengtas klausimynas, apimantis šias sritis:
- bendrą informaciją apie įstaigą, jos tikslus, veiklą, funkcijas, teikiamas paslaugas, darbo metodus, vaikų kaitą, darbuotojus;
- įstaigoje globojamus vaikus, jų šeimos padėtį, sveikatos būklę, pagrindinius poreikius;
- vaiko teisės augti šeimoje, bendrauti su tėvais, broliais ir seserimis užtikrinimą bei įgyvendinimą;
- smurto ir problemiško elgesio įstaigoje valdymą;
- bendradarbiavimą su kitomis įstaigomis: vaiko teisių apsaugos tarnybomis, sveikatos priežiūros, švietimo ir ugdymo, socialinės apsaugos įstaigomis, policija ir kt.;
- pagrindines problemas, iškylančias įstaigos veikloje dėl posovietinio paveldo, teisinės bazės spragų, nesėkmingo tarpžinybinio bendradarbiavimo, neefektyvaus vaikų globos sistemos valdymo ir kitų priežasčių.

Sudarant klausimyną buvo remiamasi šiais Jungtinių Tautų vaiko teisių deklaracijos (1959 m.) bei Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos (1989 m.) principais:
- Vaikui be jokių išimčių garantuojamos visos teisės.
- Vaikui teikiama ypatinga apsauga ir sudaromos galimybės sveikai bei normaliai vystytis.
- Vaikui užtikrinamas visapusis socialinis aprūpinimas ir sveikatos priežiūra.
- Specialiųjų poreikių vaikas turi teisę į ypatingą globą, padedant jam gyventi visavertį gyvenimą ir integruotis į socialinę aplinką.
- Vaikas turi teisę gyventi su tėvais jų mylimas ir globojamas. Valstybė turi užtikrinti reikiamą paramą, kad tėvai galėtų įgyvendinti šią vaiko teisę.
- Vaikas turi teisę į mokymą, lavinimą, poilsį ir laisvalaikį.
- Vaikas turi teisę į apsaugą nuo bet kokio išnaudojimo ir netinkamo elgesio.
- Vaikas turi teisę į asmeninio gyvenimo apsaugą.
- Vaikas turi teisę į savo nuomonę ir jos reiškimą.

 Tyrimo išvados (santrauka):

Vaikų globos ir ugdymo įstaigų sistema atspindi socialinės atskirties filosofiją, pagal kurią vaiko, šeimos, mokyklos problemos sprendžiamos izoliuojant vaiką nuo visuomenės.

Stacionariose globos ir ugdymo įstaigose didėja vaikų priklausomybė nuo sistemos, neugdomas jų savarankiškumas. Stinga atsakingų žinybų bendradarbiavimo, iniciatyvos ir pastangų sugrąžinti vaiką į šeimą ir visuomenę iki pilnametystės, o jos sulaukus, ilgas gyvenimas įstaigoje dažniausiai jau yra „užprogramavęs“ nesėkmingą vaiko integraciją į visuomenę.

Pagalbos vaikui, jo šeimai modelis, kai vaikas apgyvendinamas stacionarioje, uždaroje globos ar ugdymo įstaigoje, neatitinka deinstitucionalizacijos, integruoto mokymo ir ugdymo, šiuolaikinės vaiko globos bei vaiko interesų pirmumo principų. Vaiko globa įstaigoje turi būti karštutinė priemonė, vaikas gali būti apgyvendinamas institucijoje tik išimtinais atvejais ir kai tai neprieštarauja vaiko interesams.

Gyvenimas stacionarioje globos ar ugdymo įstaigoje, priešingai negu turėtų būti, susilpnina arba nutraukia vaiko ryšius su šeima, užkerta kelią jo sėkmingai socializacijai.

Vaiko patekimas į stacionarias globos ar ugdymo įstaigas dažniausiai yra nepakankamo ar neefektyvaus darbo su vaiku ir šeima rezultatas.

Dalies vaikų globos ar ugdymo įstaigų darbuotojų motyvacija yra labai silpna. Viena iš priežasčių – nėra darbo su vaiku tęstinumo, jam grįžus į šeimą, visuomenę.

Nėra vieningos vaikų stacionariose globos ar ugdymo įstaigose apskaitos, nes skirtingos žinybos apskaičiuoja tik jų pavaldumo įstaigose gyvenančius vaikus. ...visuomenė neturi tikslios informacijos apie institucionalizuotus vaikus.

Vaikų teisės gali būti pažeidžiamos dėl to, kad įvairių įstaigų specialistai vengia bendradarbiauti, trūksta iniciatyvumo ir geranoriškumo, nuoseklaus ir įvairiapusiško požiūrio į problemų sprendimą. Neretai įstaigos, specialistai mėgina išvengti tiesioginės atsakomybės, intensyvaus darbo reikalaujančių vaiko ir jo šeimos problemų sprendimo ir, vadovaudamiesi jų veiklą reglamentuojančiuose dokumentuose apibrėžtomis siauromis funkcijomis, siekia tokių vaikų globą, priežiūrą perduoti kitai įstaigai. Dėl šios priežasties ypatingai nukenčia įvairių ir įsisenėjusių problemų, kurių sprendimui reikalinga kompleksinė tarpžinybinio pobūdžio pagalba, turintys vaikai bei jų šeimos.

Nėra vieningos vaikų globos ar ugdymo įstaigų finansavimo sistemos, todėl skirtingo pavaldumo vaikų globos įstaigose gyvenančių vaikų išlaikymui yra skiriamos nevienodos lėšos. Finansavimo sistema orientuota į globos įstaigos išlaikymą ... paliekant nedidelę dalį lėšų, tiesiogiai tenkančių vaiko pagrindinėms reikmėms tenkinti.

Lietuvos teisės aktuose nėra įtvirtinti pakankami saugikliai, kad būtų vadovaujamasi „paskutinės priemonės“ principu, todėl vaikų su nežymia protine negalia integracija į bendrojo lavinimo mokyklas vyksta labai lėtai.

Neretai į specialiąsias mokyklas siunčiami vaikai, kurių raidos sutrikimą lemia ne tiek medicininiai, kiek socialiniai veiksniai. Mokymasis specialiojoje mokykloje dažnai užtikrina ne tik jų specialiuosius poreikius atitinkantį ugdymą, bet ir sprendžia nemažai socialinių problemų – maitinimą, rūbus, nakvynę, saugumą ir šilumą, kurios turėtų būti integrali pagalbos šeimai dalis.

Kadangi didžioji dauguma specialistų sutelkta specialiosiose mokyklose, bendrojo lavinimo mokyklose stinga specialiųjų pedagogų ir kitų reikiamų profesionalų, kurie galėtų teikti kokybišką ir adekvačią pagalbą specialiųjų ugdymosi poreikių asmenims.

Bendrojo lavinimo mokyklų moksleiviai mokyklos aplinkoje neturi galimybės matyti neįgaliųjų, todėl neugdoma jų tolerancija „kitokiems“ nei visi žmonėms. Kuo ankstesniame amžiuje vaikai asmeniškai susiduria su neįgaliaisiais, tuo tolerantiškesni pastarųjų atžvilgiu jie bus ateityje.

Rekomendacijos (santrauka):

Keisti požiūrį į institucinės globos įstaigas ir aiškiai suformuluoti jų misiją, atsižvelgiant į Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos principines nuostatas – vaikas privalo augti šeimoje, o jei atskiriamas nuo jos, tai turi būti daroma vadovaujantis geriausiais jo interesais su sąlyga grąžinti vaiką į šeimą, o jei jos nėra – paruošti visaverčiam savarankiškam gyvenimui.

Neatidėliotinai vykdyti vaikų globos reformą, palaipsniui pereinant prie vaikų globos namų modelio, kuris efektyviausiai atitiktų vaiko globos tikslus ir ruoštų vaiką savarankiškam gyvenimui ir integracijai visuomenėje.

Siekiant išsaugoti vaiką šeimoje būtina diegti efektyvias darbo su rizikos šeimomis formas, užtikrinant pakankamą kiekį tinkamos kvalifikacijos specialistų ir tarpžinybinio bendradarbiavimo mechanizmą.

Likusiam be tėvų globos vaikui turi būti teikiama įvairiapusė, kvalifikuota ir kokybiška pagalba.

Vaikų globos ar ugdymo įstaigose turi dirbti kvalifikuoti, motyvuoti darbuotojai, kurie gali padėti vaikui įveikti neigiamus išgyvenimus, suteikti reikalingą pagalbą, kad vaikas įgytų socialinių įgūdžių ir galėtų sėkmingai integruotis į socialinę aplinką, būtų pasiruošęs savarankiškam gyvenimui.

Vaikų skaičius institucinės globos įstaigose turi būti palaipsniui mažinamas, populiarinant, skatinant vaiko globą šeimoje. Vaiko globos statusas turi atitikti realią vaiko situaciją ir interesus – grįžti į šeimą ar būti įvaikintam.

Vaikai, turintys elgesio ir emocinių sutrikimų, reikalauja ypatingos priežiūros ir pagalbos. Būtina steigti specializuotas įstaigas, kuriose šie vaikai galėtų gauti reikalingą (medicininę, psichologinę, socialinę ir kt.) ir efektyvią pagalbą, sudarančią prielaidas jų sėkmingai adaptacijai ir integracijai.

Vaikų globos sistemos sėkmingam reorganizavimui yra labai svarbu įdiegti vaiko interesus atitinkantį paslaugų finansavimo mechanizmą, t.y., įvesti vaiko „paslaugų krepšelio“ modelį.

Būtina numatyti aiškius normatyvus, kurių pagrindu būtų formuojamas vaikų globos namų biudžetas.

Vyriausybė turi iš esmės peržiūrėti ilgus metus nesikeičiantį atgyvenusį biudžeto lėšų skirstymo principą, kai didžioji lėšų dalis atitenka esamoms stacionarioms vaikų globos įstaigoms išlaikyti, o naujoms alternatyvoms, nukreiptoms į efektyvią institucionalizacijos prevenciją, lėšų arba visai neskiriama, arba skiriama minimaliai.

Vaiko ir šeimos socializacijos nesėkmių prevencija turi tapti svarbiausiu prioritetu, planuojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramą Lietuvai 2007-2013 metais.

Visi įstaigos darbuotojai, tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai dirbantys su vaikais, turi turėti vienodą ir aiškiai apibrėžtą supratimą apie įstaigos paskirtį, vadovautis tais pačiais vertybiniais principais ir geriausiais vaiko interesais.