Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

Taip jau atsitiko, kad šiomis dienomis, minėdami pilietinio nepaklusnumo dieną, prisimindami prieš 40 metų paaukojusį gyvybę už laisvę Romą Kalantą, kartu stebime dramatiškus įvykius Garliavoje ir vienaip ar kitaip juos lyginame. Man teko domėtis 1972 m. įvykiais Kaune - dalyvavau 1989 m. psichiatrų komisijoje, kuri neaptiko, kitaip nei 1972 m. komisija, kokių nors Romo Kalantos psichikos sutrikimų.

Gi dabar kaip vaiko teisių ekspertas ir vaikų psichiatras negaliu likti abejingas įvykiams Garliavoje. Todėl pasidalinsiu įžvalgomis apie šių dviejų reiškinių panašumus ir skirtumus. Mano požiūrį į Garliavoje vykstančius įvykius lemia ne tik profesinė patirtis ir žinios, bet ir didelę įtaką mano pasaulėžiūrai padariusi mano pažintis su Romu Kalanta, tegu ir įvykusi 17 metų po jo mirties.

Bet pirma grįžkime į 1972-uosius. Nedaug žmonių tuo metu Lietuvoje suvokė Kalantos aukos prasmę. Po 1972 m. Kauno įvykių daug kas Lietuvoje su susierzinimu svarstė, kad jei ne psichikos ligonio, tai bent jau nesugebėjusio prisitaikyti prie režimo nevykėlio išsišokimas turės neigiamas pasekmes Lietuvai. Lietuvos dvasinis stuburas tuo metu jau buvo palaužtas ir dauguma žmonių mokėsi tvarkytis savo žemiškus reikalus, aukodami pamatinius laisvės principus.

Į vergo mentalitetą grįžusi tauta, išnaikinus laisvę mylinčius, gana patogiai, ypač Brežnevo epochoje, sangulavo su prievartautojais, ir natūralu, kad po truputį atprato matyti tuose santykiuose prievartą. Taip, siekiant bet kokia kaina išgyventi, susiformavo iki šiol tautą lydintis savotiškas Stokholmo sindromas – vis dar didelis lietuvių prisirišimas prie prievartos ir konformizmo kultūros, o kartu ir įtarus požiūris į laisvojo pasaulio vertybes, tokias kaip pagarba kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms.

Gal todėl kalantinės iki šiol daug kam nepatogi data, o Romo Kalantos žygdarbis iki šiol yra gyvas priekaištas visiems mums – tiems, kurie tada, vėliau ir iki šiol daro kompromisus su laisvės dvasia. Ilgus plaukus nešiojęs Romas laisvę suprato žymiai plačiau negu nacionalinio išsivadavimo judėjimą. Jis rašė, kad nekenčia pačios santvarkos, ir kad dėl jo mirties kalta santvarka. Totalitarinis režimas naikino asmenybės tikrosios saviraiškos galimybes, ir Romas intuityviai suvokė, kad būtent taip, per pilietinių laisvių išniekinimą, yra naikinama laisvė.

Panašiai mąstė drąsūs žmonės, išėję į Kauno gatves tomis gegužės dienomis. Bet absoliuti dauguma lietuvių ramiai kolaboravo, nes galvojo apie tai, kaip užauginti vaikus ir nesugadinti sau ir jiems gyvenimo. Gerai susipažinęs su Romo gyvenimu ir vertybėmis, esu tikras, kad Romas svajojo apie laisvą Lietuvą kaip apie laisvų žmonių Lietuvą, kurioje klestės pagarba kiekvienam žmogui. Apie tai daugiau esu kalbėjęs prieš penkerius metus.

Sąjūdis ir Atgimimas atvėrė duris į laisvę, beliko pasinaudoti istorine galimybe susigrąžinti sovietų naikintą principą – kad tik pagarba kiekvieno žmogaus teisėms ir laisvėms gali sukurti sveiką ir stiprią visuomenę ir valstybę. Deja, šios pamatinės vertybės, kurios yra Europos vertybių šerdis, iki šiol liko nepriimtinos nemažai visuomenės daliai ir politikams, pretenduojantiems į visuomenės lyderius. Patriotais pasivadinę veidmainiški moralistai palaipsniui ėmė dominuoti Lietuvos politikoje ir viešajame gyvenime, įprastu jų ginklu tapo gąsdinimas laisvės principais, kaip jie suprantami ne į rytus, o į vakarus nuo Lietuvos. Paaiškėjo, kad daug kas Lietuvoje, įskaitant buvusius vedlius, laisvę tesuvokia kaip tik išorinę nepriklausomybę, kaip dabar jau lietuvių tvarkymąsi Lietuvoje, panašiai trypiant jų ideologijai neįtikusių individų laisves kaip ir prie sovietų.

Atsisakiusi tęsti kovą už tikrąjį pilietinį išsilaisvinimą, Lietuvos visuomenė tęsė okupantų įskiepytus ydingus papročius. Nors žmonės pyksta ant korumpuotos valdžios, bet iki šiol ir patys neapsisprendžia, kokio teisingumo jie nori – kiekvienam ar tik sau ir „saviems“. Susitvarkyk gyvenimą pats, sutvarkyk šeimos nariams, paglobok „savus“, kad, kai reikės, jie tave paglobotų, patepk teisėsaugą, medikus, bet kokia kaina prisitaikyk, ir spjauk į tą viešąjį interesą! Džiaukis laisve praturtėti, keliauti po pasaulį, išpažinti religiją, bet nekreipk dėmesio į daugybę laužomų likimų, tai juk ne tavo problema, juk tai ne taviškiai kūdikių ir vaikų namuose patiria prievartą, juk tai ne iš taviškių gali su fiktyvia pažyma atimti vaiką ar kitaip tyčiotis apsukrūs veikėjai.

Būtent tokioje konformistinėje ir korupcinėje terpėje ir prasidėjo tragiška Garliavos istorija – visai ne nuskriaustiesiems priklausanti vaiko tėvo šeima nesunkiai susitvarkė su teisybės ieškoti pradėjusia vaiko motina, kuri buvo „iš žemesnio lygio“. Kai mama, nepaisydama skirtingų „lygių“, pradėjo kovoti už tai, kad vaikas būtų jai grąžintas, tokio išsišokimo įtakingi žmonės, įpratę sutvarkyti reikalus, kad visada būtų jų viršus, negalėjo pakęsti. Būtent tada ir gimė versijos apie mergaitę su motinos leidimu prievartavusį pedofilų klaną. Taip iki šiol girdime kartojant – jei buvus pedofiliją šioje istorijoje teismai neįrodys, tai esą ir bus įrodymas koks galingas tas pedofilų klanas.

Garliavos įvykiuose stebime daug paradoksų. Kuo labiau bliūkšta kažkieno sugalvota ir jokių įrodymų neturinti pedofilijos istorija (apie mergaitės pasakojimus - atskira kalba, kaip jie atsiranda galime stebėti paskutiniu metu stiprėjant vaiko pasisakymams apie meilę tetai ir nemeilę mamai), tuo aršiau naujieji kovotojai už teisingumą reikalauja nevykdyti teismo sprendimo ir visaip trukdo išsiaiškinti galbūt labai nepatogią vaiko „gynėjams“ tiesą. Daug žmonių, įskaitant įtakingus politikus, kažkodėl tebetiki vis labiau braškančia istorija apie teisėją Furmanavičių ir kitus mergaitę esą prievartavusius pedofilus, bet nemato per žiniasklaidą rodomos siaubingos emocinės prievartos, kai tarsi baisioje pasakoje geradariais apsimetę savanaudžiai šaltakraujiškai, su valstybės institucijų palaiminimu, naikina kiekvienam žmogui brangiausią ryšį – dvasinį ryšį tarp motinos ir vaiko.

Ir šitą kraupų procesą lydi įspūdinga rėmėjų kariauna! Keistas tas naujas „sąjūdis“, neva ginantis mergaitę, o iš tikrųjų globojantis jos įtakingą tetą. Į šį galingą judėjimą susitelkė vos ne visa Lietuva – visi aukščiausi valstybės pareigūnai, visos politinės partijos (bent jau kol kas nėra nei vienos, kuri išdrįstų reikalauti, kad būtų nustota tyčiotis iš vaiko, motinos, jų dvasinio ryšio ir iš teisingumo), Vyriausybės nariai ir jiems pavaldūs valdininkai, daug žmonių anonimiškai besireiškiančių interneto komentarais; netgi prisijungė kai kurie inteligentai, menininkai, dvasininkai. Galima būtų džiaugtis pagaliau pasiekta tautos vienybe. Bet džiaugsmo mažai. Tokios vienybės kaina gali būti labai brangi, nes ji pasiekta trypiant dar labai trapius naujosios Lietuvos demokratijos daigus.

Didvyriu paverstas žmogus, tyčiojęsis iš savo vaiko, smurtavęs prieš jo motiną, galbūt nužudęs nekaltus žmones. Didvyre ir kovotoja už teisingumą paversta teisėja, viešai naikinanti svarbiausia, kas yra vaiko sieloje – meilę artimiausiam žmogui. Visos valdžios susitelkė demonstruodamos paramą užsitęsusiam grubios emocinės prievartos prieš vaiką procesui, ir rasdamos tam vis ciniškesnių pateisinimų – girdi, gal jau pavyko dar labiau sutrikdyti ryšį tarp vaiko ir motinos, tai gal jau telieka vaikas pas tuos, kurie tą ryšį ir naikina. Lenktyniaujama, kas išradingiau pasityčios iš motinos, kuri esą turėtų pati įrodyti, kad ji ne tokia, kaip ją vadina šmeižikai.

1972 m. Kauno įvykius ir tai, kas vyksta Garliavoje, skiria 40 metų laike ir tik 10 kilometrų erdvėje. Išoriškai netgi rastume panašumų tarp tų reiškinių ir ne paslaptis, kad kai kam labai norisi Garliavos įvykius pavaizduoti kaip kilnią pilietinio nepaklusnumo akciją.

Ir vis dėlto šie du įvykiai jų ginamomis vertybėmis skiriasi kaip diena ir naktis. Mergaitę apsupusi galingais trimis žiedais įspūdinga koalicija – teta su pagalbininkais namo viduje, palaikymo grupė aplink namą, platus frontas politikų ir visuomenės narių visoje Lietuvoje – gina visai ne tas vertybes, dėl kurių pasiaukojo Romas Kalanta. Atvirkščiai - jie gina tuos nelemtus papročius, kurių lietuviai išmoko tada ir neatsikratė iki šiol. Vieni ciniškai suvokdami ką daro, kiti iš nesusivokimo, ne gina, o naikina laisvės ir demokratijos pamatus.

Pasitelkę vis dar neatsigavusios tautos gausias negalias bei fobijas ir juodąsias neatsakingos žiniasklaidos technologijas, jie kuria vis ilgesnį „pedofilų“ ir jų globėjų sąrašą, ir tai daro tuo atkakliau, kuo labiau aiškėja, kad šioje istorijoje buvo daug klastos ir melo, tik nebuvo to, dėl ko ant naujosios inkvizicijos laužo deginama mama. Pasitelkę nesusivokiančius vertybėse ministrus ir valdininkus, jie įgyvendina klastingą planą – vis labiau bendromis jėgomis nuodyti motinos ir vaiko dvasinį ryšį, kad galima būtų piktdžiugiškai konstatuoti jį sunaikinus. Pristatomi per žiniasklaidą mergaitės vis nauji „paliudijimai apie apsisprendimą“ ir jos įtraukimas į muzikos ir meno renginius yra klaikus barbarizmo ir kolektyvinės prievartos pavyzdys, liūdnai konstatuojantis gilią aklavietę, kurioje atsidūrė Lietuva su savo buvusiais vedliais ir naujaisiais didvyriais.

Kas atsitiko, kad daug žmonių atpažino kaip savą mergaitės tetą, o ne mamą, ir įtikėjo tetos versija?

Kelios tarpusavyje susijusios ligos kamuoja mūsų visuomenę iki šiol ir sukuria tokius masinės saviapgaulės reiškinius, kaip „lietuviško pilietiškumo“ farsas Garliavoje. Pirma – tai savanaudiškumas, godumas, savo reikalų tvarkymas išduodant viešąjį interesą, tarpusavio santykius ir žmonių santykį su valstybe per sovietmetį užvaldžiusi korupcijos ir konformizmo dvasia. Garliavos istorijoje ginami „savi“, ir labai skaudu, kad ne tik garliaviškiai pasirinko ginti „savus“ bet ir nemaža Lietuvos visuomenės dalis „savais“ palaikė įtakingą šeimą, o ne mergaitės motiną, kuriai, apšmeižtai, ujamai ir silpnesnei, turėtų tekti visuomenės parama siekiant susigrąžinti klastingai atimtą vaiką, jei kam nors rūpėtų teisingumas ir jei visuomenė būtų brandesnė.

Antra – tai Lietuvą apnikusios fobijos ir neapykanta atviros visuomenės dvasiai bei laisvojo pasaulio vertybėms. Brandžioje visuomenėje būtų neįmanomas dalykas kad pedofilais ar savo vaiko sąvadautojais išvadinti žmonės turėtų patys įrodinėti, kad jie tokie nėra, o šmeižikai triumfuotų, turėdami netgi politikų paramą. Tokia galimybė veiksmingai lipdyti „pedų“ etiketes Lietuvoje neatsirado iš niekur. Jau keletą metų vykstanti prieš Europos vertybes nukreipta kampanija, kurią nuosekliai vykdo įtakingi Lietuvos politikai ir juos remianti žiniasklaida, gąsdinanti visuomenę jos naujaisiais priešais , palaipsniui pavertė visą valstybę tų fobijų įkaite, ir valstybės kapituliaciją prieš savivalę Garliavoje gali būti dar ne paskutinė „pergalė“ šiame tamsybininkų žygyje.

Žmonėms, kuriems šioje istorijoje „viskas aišku“, nekritiškai priimantiems „pedofilai tvirkina mergaitę ir valdo Lietuvą“ versiją, reikėtų išklausyti pradžiamokslį apie tai, kas yra vaikų teisių apsauga nuo prievartos ir kas yra tie pedofilai, kad žmonės galėtų atskirti grūdus nuo pelų, vaikų teisių gynėjus nuo demagogų, o pedofilus nuo nekaltų piliečių. Matydami, kokius požiūrius atstovaujantys politikai atlieka prokuroro vaidmenį šiame gėdingame linčo teisme, galime prognozuoti jų ilgalaikius politinius ir ideologinius tikslus, dėl kurių aukojami vaiko ir motinos likimai.

Taip siekiama įtvirtinti, dar labiau negu iki šiol, iš baudžiavos ir sovietmečio paveldėtų, prievarta ir prietarais grįstų „nacionalinių papročių ir vertybių“ viršenybę prieš pagrindinius žmogaus teisių ir laisvių principus. Tapo Lietuvos kasdienybe, kad kad Klonio gatvės dvasiai prieštaraujantieji nuolat šmeižiami, laiminant lietuviškosios politikos korifėjams. Juk šiandien „tikro lietuvio“ žodyne į vieną žodį „pedas“ sutelpa ir pedofilai, ir gėjai, ir bet kurie „tolerastai“, kurie esą kelia pavojų mūsų vaikams ir tautos išlikimui. Be šio liūdno gūdžios provincijos konteksto nebūtų Garliavos reiškinio, kur „pedofilų gaudytojai“ įkaitais paėmė ir vaiką, ir visą Lietuvą.

Trečia – tai gluminantis visuomenės narių dvasinis aklumas. Nematyti, kas išdarinėjama Garliavoje su vaiko psichika ir besiformuojančia asmenybe, ciniškai dozuojant dezinformaciją, bauginimą ir neapykantos motinai skiepijimą, galima tik neturint emocinio raštingumo pagrindų, nesuvokiant, ką vaikas ir motina reiškia vienas kitam. Tai dar viena mūsų visuomenės raidos spraga, užsilikusi nuo komunizmo eksperimento ir iki šiol neužpildyta. Mes kaip buvome, taip ir likome emociškai neraštinga tauta. Kartoti, kad esą mergaitė pati jau apsisprendė, gali tik tie, kurie pamiršo ar nežino, kokias vertybes Lietuvos vaikai nuoširdžiai rinkosi prievartaujant sovietams. Tik tokioje visuomenėje, kuri pati iki šiol nesusivokia buvus panašiai išprievartauta, įmanoma maldomis, dainomis ir eilėmis apšildyti rafinuotą prievartos aktą.

Sudėjus šias Lietuvos visuomenės raidos negalias, jos kartu turbūt ir nulėmė paradoksą, kad naujieji kovotojai už teisingumą, pretenduojantys į kalantinių dvasios pratęsimą, iš tikrųjų gina tuos papročius, kuriuos paveldėjome iš Romo Kalantos nekenčiamos santvarkos. Tenka konstatuoti – kol pasimetusi tauta nesuvoks, kad pati buvo išprievartauta panašiais būdais, kaip dabar prievartaujama mergaitė, tol ji toliau kurs savo fantazijose įsivaizduojamus prievartautojus, nuo kurių ji esą saugo mergaitę, nematydama, kad pati susidėjo su tais, kurie smaginasi prievartaudami vaiką.

Kai visuomenės nariai kartu su politikais susitelkia ties parodomąja vaiko ir motinos teisių niekinimo kampanija ir taip susitelkę pamina pagrindinius laisvės ir demokratijos principus, nors patys įsivaizduoja rodantys pilietiškumo pavyzdį – o būtent tai vyksta šiomis dienomis Garliavoje – tokio susitelkimo kaina yra labai brangi. Tai, kad užsitęsusios prievartos prieš vaiką kampanijoje aktyviai dalyvauja iškilūs visuomenės veikėjai ir politikai, reiškia, kad prievartą taiko jau ir pati Lietuvos valstybė. Tai gėdingas įvykis naujosios Lietuvos ir naujosios Europos istorijoje. Ir kaip vaikų teisių ekspertas, ir kaip vaikų psichiatras, nepamenu savo praktikoje tokio grubaus vaiko teisių pažeidimo ir sisteminio psichikos žalojimo, kuris būtų vykdomas taip viešai ir su tokiu viešu palaikymu. Šis įvykis gali reikšti tolesnį Lietuvos slinkimą link autoritarinio valdymo ir link visiškos pagrindinių žmogaus teisių ir laisvių principų išdavystės.

Dar ne vėlu atsikvošėti. Daug nuoširdžių piliečių šioje istorijoje buvo tiesiog apgauti, gal buvo nepasiruošę tokiai masyviai klastos ir demagogijos dozei, kokią iki šiol stebime aplink šią tragišką istoriją. Vis daugiau žmonių šiandien supranta, kas yra kas šioje istorijoje, kad ne tik vaikas ir mama, bet ir nemaža dalis tautos tapo minėtų visuomenės negalių ir pasimetimo vertybėse aukomis. Svarbu, kad ši kritinė masė laisvų piliečių neleistų iki galo atlikti dar vieno tautos savinaikos ir saviapgaulės ritualo, labai jau nekrikščioniško savo esme. Šiandien dar nevėlu sustoti ir, prisiminus Romo Kalantos aukos prasmę, dar kartą kiekvienam pasitikrinti savo vertybes. Praregėjus eiliniams žmonėms, tai pagelbėtų ir pasimetusiam politikų ir inteligentų elitui. Svarbiausia nebijoti.

Dainius Pūras,
„Atgimimas“
2012 sausio 13 d. 09:52

Kova dėl L.Stankūnaitės dukters globos teisių atskleidžia skirtingus požiūrius į vaikų teisių apsaugą. Labiausiai visuomenę priešina vaiko teisių specialistų nuomonė, kad vaiko norai ir vaiko interesai nėra tapatūs. Dabar svarbiausia, kad teisėsauga ištirtų šią istoriją iki galo, o visuomenė išmoktų aistringai ginti kiekvieno Lietuvos vaiko teises.

Nors tiesiogiai nesu susijęs su šia istorija, negaliu jai likti abejingas nei kaip pilietis, nei kaip vaikų psichikos sveikatos specialistas, nei kaip buvęs Jungtinių Tautų Vaiko teisių komiteto narys.

Istorija, susijusi su Laimos Stankūnaitės dukra, ne tik domina visuomenę, bet ir atskleidžia visuomenės grupių požiūrius į svarbius dalykus. Paviršutiniškai žvelgiant, galima būtų džiaugtis veiksmingu a.a. Drąsiaus Kedžio ir jo sesers gerbėjų judėjimu. Šie piliečiai iki šiol veiksmingai užtikrina, kad mergaitė liktų laikinosios globėjos prižiūrima, nors teismas nusprendė kitaip. Retai Lietuvoje tenka matyti tokį veiksmingą lobizmą.

Tačiau džiaugsmo lieka mažiau, panagrinėjus bendrą šios istorijos procesų kontekstą. Ir D.Kedžio gerbėjų judėjimas, ir jiems simpatizuojantys politikai – taip jau kažkodėl yra atsitikę – netrykšta noru nuosekliai įgyvendinti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos principus ar kitaip ginti vaikų teises Lietuvoje. Pavyzdžiui, rūpintis, kad būtų kuo mažiau prievartos prieš vaikus. Juos domina vienintelis klausimas – kaip pasiekti, kad mergaitė liktų gyventi su laikinąja globėja, atkakliai ginant neįrodytą versiją, jog mergaitė, jos motinai aktyviai dalyvaujant, tapo pedofilų klano auka.

D.Kedžio rėmėjais tapę žmonės ir žmonių grupė yra ne tik nepatenkinti teisėsaugos veiksmais, bet ir vis griežčiau reikalauja, kad sprendimai būtų padaryti bei įvykdyti pagal jų norimą scenarijų. Sunku suprasti, kas slypi už tokio tvirto įsitikinimo jų remiamos D.Kedžio sesers neklystamumu, jei dėl tokio įsitikinimo net imta aukoti ir patį teisingumą. Kerštaujama teisėsaugai? Protestuojama prieš Lietuvos elitą? Paradoksalu, bet taip besielgiantys piliečiai jau kuris laikas patys tapo teisingumo vykdymo kliūtimi. Pasirodo, kad galima pažeisti įstatymus, galima nevykdyti teismo sprendimų, jei tuo užsiima D.Kedžio sesuo ir jos aplinka.

Byla dėl vaiko globos suskaldė visuomenę

Būtent manipuliavimo vaiko norais ir siekia išvengti šiuolaikinis požiūris į vaiką ir jo teises. Mergaitės interesai yra išreikšti teismo sprendimu, kuris įvertino visas žinomas aplinkybes. Mergaitės nuomonė apie tai, kas vyksta aplink ją, išties gali būti vertinga, bet pirmiausia jai būtina sudaryti sąlygas tą nuomonę išreikšti laisvai.

Ši byla tapo rezonansine dėl daugelio priežasčių. Tenka pripažinti, kad iš pradžių teisėsauga dirbo išties aplaidžiai, todėl dabar D.Kedžio tiesos ir L.Stankūnaitės tiesos šalininkai turi daug argumentų savo naudai. Vien ko vertas tas vis dar neišnagrinėtas šios istorijos fragmentas, kai pačioje konflikto pradžioje vaikas be ypatingų argumentų buvo skirtas globoti tėvui, kai dar nebuvo mesta vadinamosios pedofilijos korta. Klaidų buvo padaryta tiriant vėlesnes net keturias mirtis, susijusias su šia istorija. Visa tai apaugo įvairiomis versijomis, kurių interpretavimas priklauso nuo to, ar žmogus yra įtikėjęs, kad mergaitę su motinos žinia tvirkino „pedofilų klanas“, ar, atvirkščiai, mano, kad pedofilijos istorija buvo sugalvota kaip klastingas vienos iš kovojančių pusių kerštas.

Dar yra ir galvojančių, kad visą šią istoriją meistriškai režisuoja trečioji jėga. Čia vėl išsiskiria nuomonės apie trečiosios jėgos kilmę ir apie tai, ar ta trečioji jėga susijusi su viena iš atvirai kovojančių pusių, ar galbūt nesusijusi su nė su viena iš jų – jai esą gali būti svarbu, kad karas tiesiog truktų kuo ilgiau.

Korektiškiausiai atrodytų tie, kurie nesikiša, nes nesupranta, kas apskritai darosi, arba tie, kurie siūlo nebesipykti ir kaip nors susitarti. Bet kaip galima susitarti, jei akivaizdu, kad vienoje pusėje yra įvykdytas nusikaltimas – arba motinai žinomi pedofilai tvirkino mergaitę, arba ne be kitos pusės žinios buvo sufabrikuota pedofilijos istorija, apšmeižiant mergaitės motiną ir kitus nekaltus žmones. Todėl svarbu, kad teisėsaugai būtų netrukdoma vienodai rimtai ir atsakingai tirti abi versijas, o ne tik vieną iš jų, kaip iki šiol.

Kai kurie žmonės nuėjo per toli

Nesu didelis Lietuvos elito mėgėjas. Ne kartą esu užėmęs atvirą poziciją įvairiais klausimais, kritikuodamas sistemines klaidas Lietuvos valstybės raidoje, aukštą korupcijos lygį, prastą teisėsaugos darbą, skylėtą vaikų teisių apsaugos sistemą. Tikėjausi ir iki šiol tikiuosi, kad Lietuva imsis rimtai, o ne kaip iki šiol, įgyvendinti JT Vaiko teisių konvenciją, kurios pagrindinis principas – gerbti kiekvieną vaiką, o ne veidmainiškai manipuliuoti meilės vaikams priepuoliais.

Nedvejodamas prisidėčiau prie Garliavoje besirenkančių žmonių, pačios laikinosios globėjos ir ją remiančių politikų, jei šių žmonių veiksmuose matyčiau nuoširdų rūpestį konkretaus vaiko likimu ir vaikų teisėmis apskritai, o ne kitus motyvus. Bet vis labiau matau kitus motyvus, ypač veidmainiškoje politikų elsenoje, ir tai man kelia nerimą. Prisipažįstu, kad mane žeidžia besikartojantys užgauliojimai, kad tokie kaip aš, kurie nepritariame Neringos Venckienės veiksmams, esame pedofilų ir jų rėmėjų pusėje.

 Vis daugiau eilinių žmonių, jau nekalbant apie psichikos sveikatos specialistus, suvokia, kad būtina skubiai nutraukti šitą uždelstą, tragedija virstantį žaidimą, pirmiausia kuo skubiau sustabdant itin suinteresuotai konflikto pusei tąkart skirtą laikinąją mergaitės globą.

Suprantu, kad tarp N.Venckienės gynėjų atsidūrė daug nuoširdžių žmonių, kurie yra supykę ant valdžios, ir jiems net nereikia įrodymų, kad valdžioje ir teisėsaugoje – ne tik išvien korumpuoti žmonės, bet dabar jau ir pedofilai. Ir vis dėlto norėčiau, kad šie žmonės atsikvošėtų ir suvoktų, jog jie, turėdami gerų ketinimų, nuėjo per toli. Šiandien bėda nebe ta, kad teisėsauga blogai dirba. Šiandien teisėsauga jau vien dėl visuomenės dėmesio šioje skandalingoje byloje stengiasi skrupulingai vykdyti įstatymus. Bėda ta, kad dabar jai trukdoma, ir trukdo ne bet kas, o atkakliai primetama nuomonė, kad tiesa yra laikinosios globėjos pusėje.

Tuo tarpu daug žmonių – tokių pačių padorių piliečių – galvoja, kad jau seniai laikas mergaitę grąžinti motinai. Šie žmonės nesirenka prie N.Venckienės namų, nedaro spaudimo politikams, bet jiems irgi labai neramu. Jiems neramu dėl to, kad mergaitė tapo laikinosios globėjos interesų įkaitu. Jiems neramu, kad štai jau ketveri metai, kai nežinia kodėl mergaitė negrąžinama motinai.

Pastarosiomis savaitėmis, kai per TV laidą buvo pradėti rodyti netgi mergaitės rašteliai apie jos norą amžinai gyventi su laikinąja globėja, kai buvo šokdinami gydytojai reikalaujant fiktyvios pažymos apie mokymą namuose, jau ir sveikas protas, ne tik specialios žinios apie vaiko psichiką, kužda, kad mergaitė patiria akivaizdžią psichologinę prievartą būtent ten, kur šiuo metu gyvena. Vis daugiau eilinių žmonių, jau nekalbant apie psichikos sveikatos specialistus, suvokia, kad būtina skubiai nutraukti šitą uždelstą, tragedija virstantį žaidimą, pirmiausia kuo skubiau sustabdant itin suinteresuotai konflikto pusei tąkart skirtą laikinąją mergaitės globą. Tai padaryti būtų nesunku, jei laikinajai globėjai apie atsisakymą toliau jai pataikauti pareikštų tie jos rėmėjai, kurie iki šiol skatino ją pažeidinėti įstatymus.

Nevalia manipuliuoti vaiko norais

Kaip demagogišką vertinu pastaruoju metu kartojamą N.Venckienės gynėjų tvirtinimą, kad sprendimas vaiką grąžinti motinai esą prieštarauja Vaiko teisių konvencijai, nes esą reikia paisyti akivaizdžių vaiko norų gyventi su laikinąja globėja, o ne su mama. Taip kalbėti gali tik tie, kurie nesuvokia nei Vaiko teisių konvencijos dvasios, nei vaiko teisių apsaugos esmės. Būtent manipuliavimo vaiko norais ir siekia išvengti šiuolaikinis požiūris į vaiką ir jo teises. Mergaitės interesai yra išreikšti teismo sprendimu, kuris įvertino visas žinomas aplinkybes.

Labai norėčiau, kad iš šios liūdnos istorijos Lietuva pasimokytų tikrosios, o ne veidmainiškos vaikų teisių apsaugos. Deja, Lietuva nėra atlikusi daugybės namų darbų tiek prievartos prieš vaikus prevencijos srityje, tiek ir apskritai perimant išsivysčiusių valstybių patirtį ginant vaikų teises.

Mergaitės nuomonė apie tai, kas vyksta aplink ją, išties gali būti vertinga, bet pirmiausia jai būtina sudaryti sąlygas tą nuomonę išreikšti laisvai. Panašu, kad tokių sąlygų ji jau seniai neturi. Metų sandūroje iš Garliavos pasiekiančios žinios vis labiau kelia nerimą ir dėl mergaitės likimo (padėtis tapo panaši į vaiko užgrobimą), ir dėl valstybės institucijų bejėgiškumo, skėsčiojant rankas prieš akivaizdžius įstatymų pažeidinėjimus iš laikinosios globėjos pusės.

Be abejo, grąžinus vaiką motinai, iškils daugybė naujų problemų. Tarp jų bus ir būtinybė grąžinti vaikui pasitikėjimą mama (tikėtina, kad mergaitė buvo ilgai prieš ją nuteikinėjama), ir saugios aplinkos užtikrinimas tiek mamai, tiek mergaitei – matome, kad šioje istorijoje dar ilgokai gali būti pikta linkinčių, todėl, deja, gali tekti saugoti ir vaiką, ir motiną. Turime pripažinti, kad šioje istorijoje lieka daug neaiškumų, ir tikėtis, kad teisėsaugai bus leista viską išsiaiškinti. Šito juk nori visi.

Labai norėčiau, kad iš šios liūdnos istorijos Lietuva pasimokytų tikrosios, o ne veidmainiškos vaikų teisių apsaugos. Deja, Lietuva nėra atlikusi daugybės namų darbų tiek prievartos prieš vaikus prevencijos srityje, tiek ir apskritai perimant išsivysčiusių valstybių patirtį ginant vaikų teises. Tikiuosi, kad visos visuomenės grupės pajėgs susitelkti ir taip pat aistringai įgyvendinti gerai žinomus vaikų teisių apsaugos principus, kaip jos – tik kol kas skirtingos