Žmogaus teisių gynėjai įsitikinę, kad Lietuva – gūdi provincija. Daug nerimo kelia ir oficialių pareigūnų rasistinės kalbos, už kurias nebaudžiama. Šią savaitę minėta Tarptautinė žmogaus teisių diena. Aktyvistai sunerimę, kad pastaruoju metu Lietuvoje daugėja netolerancijos kitų rasių žmonėms. Rasistinius pareiškimus skelbia ir oficialūs asmenys, o aukšti valstybės ir teisėsaugos pareigūnai į tai nekreipia dėmesio.
Tyrimas dėl Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) prezidento Vlado Garasto rasistinių žodžių "Kauno dienoje" išspausdintame interviu pasisuko netikėta puse. Prokurorai ne tik nutraukė baudžiamąją bylą dėl rasinės diskriminacijos kurstymo, bet ir nebetiria legionierių įžeidimo fakto. Esą LKF prezidento išsakyta nuomonė buvo neetiška, tačiau jis nežinojo, kad žurnalistas ją ketina pateikti viešai.
Kalčiausias šioje istorijoje liko dienraščio žurnalistas Gediminas Reklaitis. Taip šią savaitę nusprendė Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija. Toks sprendimas nustebino ne tik žurnalistų, bet ir žmogaus teisių gynimo organizacijas.
Dar savaitę tęsis parašų rinkimo akcija po peticija, kurios autoriai V.Garastui dėl jo rasistinių komentarų siūlo atsistatydinti. Vakar buvo surinkta daugiau nei pustrečio tūkstančio balsų.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius pastebi, kad kol kas Lietuva Europoje nėra pristatoma kaip rasistų šalis, tačiau greitai viskas gali pasikeisti.
– Kokie Lietuvoje daromi žmogaus teisių pažeidimai jums kelia daugiausia nerimo?
– Pastaruoju metu kyla naujų klausimų, susijusių su žmogaus teisės į privatumą pažeidimais. Į mūsų gyvenimus skverbiasi privatumą pažeidžiančios naujosios technologijos. Plinta elektroninių ryšių, darbo vietų kontrolė, sekimo sistemos.
Antrasis augančių problemų blokas susijęs su plintančiu rasizmu, antisemitizmu, homofobija ir kitomis netolerancijos ir diskriminacijos formomis. Atsivėrė valstybės sienos, daug žmonių atvažiuoja, mūsų žmonės išvažiuoja, grįžta sudarę mišrias šeimas. Ilgą laiką mes buvome uždara visuomenė, bet dabar nebegalime pasislėpti nuo pasaulio. Pasiekta riba, kai pastebima priešprieša naujovėms, kitoms religijoms, rasei. Žmonės pradeda protestuoti, kad esą tie dalykai iš Vakarų pakirs mūsų tradicines vertybes. Todėl auga skustagalvių judėjimas. Kita dalis žmonių nežino, kaip elgtis su "kitokiais". Leptelėja nesuprasdami, kad jų kalbos gali kitus žmones įžeisti. Trūksta bendravimo kultūros. Visa tai gali sukelti išpuolius. Jų Lietuvoje daugėja. Ypač prieš kitos rasės žmones, taip pat pastebime, kad auga islamą išpažįstančių žmonių netoleravimas.
– Turite priekaištų Lietuvos valdžios atstovams?
– Problema, kad valstybės valdžia į žmogaus teisių pažeidimus nelabai kreipia dėmesį. Jie laikosi nuomonės, kad pakanka, jog Lietuva įstojo į įvairias žmogaus teises ginančias organizacijas, ratifikavo tarptautines sutartis, susijusias su šia problema. Politikų darbotvarkėje žmogaus teisių nėra. Tiesa, šiais metais buvo politinių veikėjų pareiškimų, kad negalima toleruoti rasistinių išpuolių, viešo neapykantos rodymo. Šioks toks žingsnelis į priekį, tačiau tai tik kalbos, o ne darbai. Viešoje erdvėje jokių kalbų apie žmogaus teises nebūna.
– Koks ES požiūris į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje?
– Europoje apie mus susiklostęs įspūdis, kad esame provinciali visuomenė. Tarptautiniai tyrimai rodo, kad esame viena labiausiai homofobiškų visuomenių Europoje. Taip pat turime problemų su savo tradicine mažuma – romais. Dar neteko girdėti, kad ES kalbėtų apie mūsų problemas rasistinėje srityje, bet manau, kad tokios kalbos greitai atsiras.
Po truputį mes apie save vystome neigiamą įvaizdį ir, be abejo, tai ateityje turės politinių pasekmių. Visai kitaip bendraujama su valstybe, kurios visuomenė užsisklendusi, nesupranta vakarietiškų vertybių, netolerantiškai elgiasi kai kurių žmonių atžvilgiu. Verslininkai rimtai pamąsto, ar tokioje šalyje verta investuoti.
– Turbūt baisiausia, kai rasistinės kalbos sklinda ne iš paprastų piliečių, o iš oficialių asmenų lūpų?
– Visiškai teisingai. Viešieji asmenys nesupranta, kad su pareigomis jie prisiima ir didelę atsakomybę. Negali valstybės, miesto ar kokios nors organizacijos vadovai kalbėti negalvodami. Jie yra elitas, pavyzdys, todėl visas kalbas turi pasverti. Vėlesni pasiaiškinimai: pasikarščiavau, nepagalvojau, tinka atsilikusioms visuomenėms. Gyvenime gali visko atsitikti.
Kalbant apie V.Garasto atvejį, tai galėjo būti jam gera pamoka, bet, užuot atsiprašęs, prisipažinęs, kad padarė klaidą, ir tylėjęs, jis pradėjo pulti. Tokiu atveju nemanau, kad yra kita išeitis, kaip pasiūlyti žmogui kuo greičiau atsistatydinti. Jeigu žmogus to nepadaro, jis visiškai nesupranta savo užimamos vietos, nesupranta, kas jis toks yra.
– Kaip vertinate prokurorų sprendimą nutraukti baudžiamosios bylos tyrimą dėl V.Garasto pareiškimų?
– Nei prokurorų sprendimo, nei V.Garasto pareiškimų dabar komentuoti nenorėčiau. Mūsų netenkina bylos nutraukimo motyvai, bet nesame gavę oficialaus nutarimo. Gal yra kiti, mums nežinomi, rimti argumentai. Labai gaila, kad prokurorai atsisakė nutarimą parodyti. Mums nelabai svarbu, kad V.Garastą nubaustų, bet labai reikalingas kažkoks įvertinimas teisiniu požiūriu. Jo neturime, todėl kažką komentuoti sudėtinga.
Tačiau galiu pastebėti, kad tiriant tokius atvejus negalima suplakti į viena žurnalisto ir V.Garasto veiksmų. Nedrįstu vertinti, ar jūsų kolega kažką ne taip padarė. Tegul vertina, kam tai priklauso daryti, bet visai atskirai nuo žurnalisto veiksmų turėtų būti vertinama, ką ir kodėl pasakė V.Garastas. Nepriklausomai nuo situacijos, jis už savo žodžius turėtų būti atsakingas.
(...)
Visą straipsnį skaitykite naujienų portale Delfi arba dienraštyje "Kauno diena".
Pokalbis su Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriumi Henriku Mickevičiumi.
INFOLEX: Kokia šiuo metu yra žmogaus teisių būklė Lietuvoje?
H. Mickevičius: Ji nėra nei kuo nors ypatingai bloga, bet, deja, nėra ir labai gera. Problemų, kaip ir kitose šalyse, yra. Kai kurios žmogaus teisių srities problemos yra susiję su pastaraisiais metais pasikeitusiu politiniu kontekstu, pvz., atsirado terorizmo, organizuoto nusikalstamumo grėsmė, o aktyvus technologijų skverbimasis į visas gyvenimo sritis išprovokavo tų technologijų panaudojimą ribojant žmonių privatų gyvenimą. Tad privatumo srityje yra pastebima tikrai daug ribojimų. Bėda tame, kad šias tendencijas daugiausia pastebi tik tie, kam tai rūpi, kas domisi ar dirba žmogaus teisių srityje. Pagrindinė problema tame, kad nei politinis elitas, nei teisininkai arba nesuvokia šio klausimo esmės ir svarbos, arba jį ignoruoja ir laiko nepakankamai svarbiu. Vienas Lietuvos trūkumų yra tas, kad trūksta diskusijų. Pvz., jei atkeliauja kokia nors iniciatyva iš Briuselio, tai Lietuvoje apie tai viešojoje erdvėje praktiškai nekalbama. Visi tarptautinio ar viršnacionalinio teisės akto inkorporavimo į mūsų teisinę sistemą procesai praeina be beveik jokios kritikos ar diskusijų. Vienas ryškesnių pavyzdžių – kada buvo parengtos ir Seimui pateiktos įstatymo pataisos dėl biometrinių duomenų įvedimo į pasus, mūsų organizacija kėlė klausimą dėl būtinumo apsvarstyti visus už ir prieš. Mano galva, naujus dalykus būtina suprasti, aptarti ir pristatyti visuomenei, įvertinti naujovių įvedimo teigiamus ir neigiamus aspektus. Tuo tarpu aptariamu atveju pasirodė keli straipsniai spaudoje, kurie labai jau priminė viešųjų ryšių priemones. O juk negali viskas būti tik gerai, pvz., kai kuriose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad biometriniai duomenys nėra labai patikimi ir kad duomenis nuskaitantys prietaisai neretai suklysta. Kadangi vyrauja įsitikinimas, kad tai neklystanti sistema, žmonės gali patekti į keblias situacijas. Tačiau iškėlus klausimus mums buvo atsakyta, kad apie tai per vėlu diskutuoti, o direktyvas turime vykdyti. Tokia situacija pakankamai tipiška Lietuvoje. Kai Seime buvo svarstomas šių įstatymų paketas, perskaitę stenogramą pamatėme, kad visa diskusija tebuvo apie tai, kiek biometrinių duomenų įvedimas kainuos, tačiau niekas nesidomėjo, kam tai reikalinga, kokios galimos pasekmės, klaidos, kaip apsisaugoti nuo tų klaidų ir piktnaudžiavimų ir pan. Kitas pavyzdys: elektroninės vietos kontrolė Lietuvoje; darbdavys gali sekti savo darbuotojo elektroninį susirašinėjimą, telefoninius pokalbius ir t.t. Juk visi žinome, kad toks dalykas tikrai egzistuoja ir dargi plinta, o teisinio šio reiškinio reguliavimo praktiškai nėra. Tokia dėmesio žmogaus teisės stoka jau tampa Lietuvos specifika. Kitas aktualus klausimas, būdingas ne tik Lietuvai, yra tai, kad kai Europoje ir pasaulyje atsivėrė sienos ir žmonės pradėjo daugiau judėti, atsirado kitų rasių, religijų, tautybių, kilmės ir t.t. žmonių, po truputį keičiasi etninė, rasinė ir religinė Lietuvos gyventojų kompozicija. Be to, įstojus į Europos Sąjungą, tarptautines organizacijas ir ratifikavus daugybę tarptautinių sutarčių, pasipylė reikalavimai suteikti lygias teises moterims, vaikams, pagyvenusiems asmenims, neįgaliesiems, homoseksualams ir pan. Susidaro įspūdis, kad esame pasiekę tokią kritinę ribą, kad nemažai Lietuvos žmonių, tame tarpe ir priklausančių politiniam bei kultūriniam šalies elitui, jaučia pavojų mūsų tradicinėms vertybėms, todėl priešinasi Vakarų kultūrinei ir politinei erdvei būdingų vertybių įgyvendinimui Lietuvoje.
INFOLEX: Ar gali būti, kad toks vertybių konfliktas gimė iš to, kad mūsų šalis turėjo mažai laiko pasiekti standartus, kuriuos kitos Europos valstybės vystė ir tobulino porą šimtmečių?
H. Mickevičius: Be abejo. Naujų standartų ir normų inkorporavimo ir pritaikymo tempas Lietuvoje buvo labai didelis. Tačiau ir pasiekta labai daug. Per nepilnus dvidešimt metų įgyvendinti nauji demokratiniai institutai, daugmaž sėkmingai veikia demokratinės procedūros, bet, deja, dar nepasikeitė mentalitetas, kuris Vakarų Europoje buvo kuriamas šimtmečiais. Skirti daug dėmesio žmogaus teisėms labai svarbu, nes tikra, ne fasadinė, ne institucinė ir ne procedūrinė, o tikroji, substancinė demokratija įmanoma tik tuomet, kai bus gerai ginamos žmogaus teisės. Juk neįmanoma įsivaizduoti demokratijos be žodžio laisvės, efektyvios teisės į teisingą teismą, be draudimo žeminti žmones ar nežmoniškai su jais elgtis, juos diskriminuoti ir t.t. Žmogaus teisių įgyvendinimas suteikia demokratijai turinį, todėl labai svarbu, kad jos atsirastų politinėje darbotvarkėje (kol kas to nelabai yra), kad būtų formuojama ir įgyvendinama žmogaus teisių politika - kažkas stebėtų, analizuotų situaciją, identifikuotų problemas, prognozuotų ateitį,siūlytų sprendimus. Šio darbo Lietuvoje kol kas niekas neatlieka. Žmogaus teisės Lietuvoje visada buvo tarsi kažkokių kitų svarbių politinių tikslų šalutinis rezultatas, pvz., reikėjo įstoti į NATO, ES ir stojant buvo reikalaujama priimti tam tikrus teisės aktus, steigti institucijas, atitikti standartus. Priemonių – stojimas į Vakarų struktūras, su tikslais – demokratijos ir žmogaus teisių plėtojimas, painiojimas lėmė, kad dabar politikai ieško kitų “tikslų“, o žmogaus teisių tolesnio vystymo darbas sustojo. Žmogaus teisės pas mus suprantamos maždaug taip: patenkinome tarptautinių organizacijų reikalavimus, turime institucijų sistemą, dirbančią su žmonių skundais, taigi šis baras yra “sutvarkytas”, ko daugiau norėti? Darbas su piliečių skundais yra svarbus, tačiau tai yra reakcija į galimus pažeidumus. Proaktyvaus, analitinio darbo žmogaus teisių srityje Lietuvoje praktiškai nėra.
INFOLEX: Šiais metais švenčiamas Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 60-metis. Ar kaip vienas geriausiai žinomų Lietuvos žmogaus teisių gynėjų galite nurodyti porą sričių, kuriose Lietuva turi didelių problemų?
H. Mickevičius: Privataus gyvenimo gerbimas – viena problematiškiausių sričių Lietuvoje. Ji menkai suvokiama jau vien todėl, kad apie tai mažai kalbama. Nesuvokiamas nei jos turinys, nei svarba. Praktiškai jeigu paleistumėm šiuos procesus savieigai, tai galime greitai pasiekti vadinamos policinės valstybės lygį, kai dauguma žmonių bus kontroliuojami tam tikrų institucijų ar pareigūnų. Tačiau kol kas nėra spaudimo iš apačios, nes žmonės nesupranta šios savo teisės svarbos. Mes nuo tarybinių laikų esame išsiugdę didelę toleranciją kišimuisi į mūsų privatumą, nes sovietinė sistema didelę dalimi kontroliavo žmonių rpivatų ir šeimos gyvenimą. Neišsiugdėme tokio orumo jausmo, kaip vakariečiai, kurie tuoj pat protestuoja, jei į jų privatumą kėsinamasi. Mūsų žmonės sako, kad valstybė žino, ką daro, todėl tegul kameros gatvėje mus stebi, kad daugiau nusikaltėlių pagautų. Akivaizdu, kad tos kameros yra “efektyvios” tiems, kas jas gamina, kabina ir prižiūri, nes jie gauna už tai pinigus. Man asmeniškai labai abejotinos tokios priemonės nusikalstamumo prevencijos požiūriu. Jei kažkas atliktų kaštų-naudos analizę, abejoju, kad kameros pasirodytų esančios efektyvios. Taigi, viena problema yra privatumo apsauga, o kiti problematiniai klausimai yra susiję su netolerancija – rasizmu, antisemitizmu, homofobija ir kitomis netolerancijos formomis bei su tuo susijusia diskriminacija. Tai antrasis problemų blokas, šiandien aktualus Lietuvai. Mano paminėti du problemų blokai yra ryškiausi, kadangi jie liečia pačius šiuolaikinio Lietuvos valstybingumo, pasirinktos politinės sistemospagrindus. Jei norime būti vakarietiška demokratinė valstybė ir visuomenė, šios teisės yra labai svarbios: žmogus turi jaustis laisvas, saugus, o visuomenė turi būti tolerantiška. Tik tuomet įmanoma tikra demokratija. Tai tiesioginis ryšys.
INFOLEX: O teisė į teisingą teismą?
H. Mickevičius: Teisė į teisingą teismą irgi neabejotinai svarbi, tačiau teismuose yra problemų. Man atrodo, kad reformuojant sovietinius teismus mes esame gerokai pažengę, institucinės reformos iš esmės gerai įvykdytos. Lietuvos teismų sistema yra viena iš labiausiai nepriklausomų pasaulyje. Aš pats esu dirbęs teisėju, o vėliau, dirbant užsienyje, teko analizuoti daugelio šalių teismų sistemų organizaciją ir veiklą. Europiniu lygiu mūsų teismų sistema palyginama gal tik su Vengrijos, kurioje irgi dirba labai instituciškai nepriklausoma teismų sistema. 2002 m. priimta Teismų įstatymo redakcija buvo pakankamai nebloga, tačiau jos bėda buvo ta, kad pagal ją reformų įgyvendinimas buvo patikėtas patiems teisėjams. Mano galva, teismų reforma yra politinis klausimas, o ne teisininkų dalykas. Panaudojus aną įstatymą, buvo galima sukurti arba labiau į visuomenę integruotą, atvirą, socialiai jautrią, profesionalią, atskaitingą teismų sistemą arba uždarą, hierarchinę, žmonių nepasitikėjimą keliančią profesinę korporaciją. Kadangi reformos eiga buvo atiduota patiems teisėjams, tai turime antrąjį variantą. Pas mus labai akcentuojama teismų savivalda, kuri dažnai suprantama pažodžiui. Nesuprantu, kaip teisėjai gali save valdyti? Jie nepasiruošę, nebaigę jokių valdymo studijų. Teismų sistemą reikia atverti, įleisti į ją daugiau kitų specialybių žmonių, visų pirma – profesionalių vadybininkų. O Konstituciją, pagal kurią Teisėjų taryboje gali dirbti tik teisėjai, galima juk ir pakeisti, jei prireiktų. Pagrindinis klausimas – kad sistema turi atsiverti ir įsileisti specialistų. Profesionalus vadybininkas turi būti ne teismo pirmininko pagalbininkas, o realus teismo vadovas. Jis turi būti vadybininkas, o ne į pensiją išėjęs teisėjas. Teisėjai, mano galva, turi būti išvaduoti nuo teisėjams nebūdingų funkcijų vykdymo. Teismo pirmininkas turi būti pirmas tarp lygių, daugiau simbolinė, reprezentacinė figūra, moralinis autoritetas, o ne teismo vadovas. Statybos, rekonstrukcijos, viešieji pirkimai neturėtų jaudinti teismo pirmininko. Tai ne teisėjo darbas. Tą turi atlikti, kurie moka tai daryti ir kuriems vėliau niekas nepriekaištaus, kad tai turėjo įtakos jų nepriklausomumui. Pastaruoju metu yra žengti keli geri žingsniai – kai kurių teismų institucijų darbe pradėjo dalyvauti ir visuomenės atstovai. Taip pat reikėtų atsisakyti itin griežtos karjeros sistemos, pagal kurią į teismų sistema patenka jaunas teisininkas ir joje, su labai retomis išimtimis, dirba iki išėjimo į pensiją. Žmogaus, dešimtmečiais dirbančio tą patį darbą, mąstymas, motyvacija tobulėti neišvengiamai stagnuoja, koks profesionalus jis bebūtų. Jis pradeda nebesuprasti, kodėl nevertinamas jo sunkus darbas, ko visuomenė iš jo nori, kodėl jį kritikuoja, nesistengia įsiklausyti į pastabas, nebemato teisėjavimo iš šalies. Jis nebeturi platesnio požiūrio ir tampa socialiai nejautrus. Dėl naujų idėjų ir gynybinės, o ne novatoriškos ir kūrybinės teisėjų pozicijos stanguoja ir pati sistema. Reikėtų sudaryti galimybę teisėjams išeiti iš sistemos, pasisemti kitų patirčių ir į ją grįžti su naujomis žiniomis, idėjomis ir didesne motyvacija. Kitas dalykas, kurį norėčiau paminėti, – atskaitingumas. Kadangi teismų sistema labai nepriklausoma, ji turi būti atskaitinga, tačiau iki šiol atskaitingumo mechanizmai nebuvo gerai apgalvoti. Be abejo, nepriklausomumas turi būti labai puoselėjamas, tačiau turi egzistuoti atsvara jam. Manau, turi būti sukurti tam tikri bendravimo kanalai tarp teisminės valdžios ir visuomenės, teisminės valdžios ir kitų valdžios grandžių. Tai būtų ne kontrolės mechanizmai, bet informacijos kaitos sistemos. Aukščiausių teismų pirmininkai Seime turėtų skaityti metinius pranešimus. Mes paskutiniai ES įvedėme periodinio teisėjų vertinimo sistemą, tačiau ji vis dar nėra pakankamai tobula. Gera tendencija laikau tai, kad teisėjų vertinime dalyvaus visuomenės atstovai. Periodinis vertinimas nėra nepriklausomumo pažeidimas, tai standartinė praktika. Teismų sistemoje yra ir kitų, labiau konkrečių, problemų. Pavyzdžiui, mūsų atlikti teismo procesų stebėjimai parodė, kad nagrinėjant baudžiamasis bylas teisėjų tarpe yra gajus baudžiamasis nukrypimas, ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai neretai vertinami nekritiškai, nors jo kokybė yra žema.
INFOLEX: Žiniasklaida, kuri atlieka “sarginio šuns” vaidmenį ir turėtų žmones ginti nuo jų teisių pažeidinėjimo, pati yra tapusi tuo institutu, kuris bene labiausiai kėsinasi į mūsų privatumą. Ką apie tai manot, kokių priemonių galima imtis jų atžvilgiu?
H. Mickevičius: Iš tikrųjų yra problema. Žiniasklaida Lietuvoje yra laisva ir necenzūruojama. Gal kartais ir pasitaiko bandymų labiau reguliuoti, tačiau žurnalistų profesinė korporacija yra pakankamai organizuota ir stipri, tad tokiais atvejais stipriai protestuoja. Tačiau šis nepriklausomumas tapo toks didelis, kad juo imta piktnaudžiauti. Matome, pvz., straipsnių ir reportažų, kurie tikrai pažeidžia asmenų teisę į privatumą, naudojamasi žmonių nesupratimu ir nežinojimu. Manyčiau, iš dalies tai vyksta ir dėl žurnalistų etikos sistemos trūkumų. Pvz., kai Žurnalistų etikos inspektorius atkreipia dėmesį į daromus pažeidimus, nekaltumo prezumpcijos nepaisymą, įsivaizduokite sau – tokios pastabos ignoruojamos. Kai kuriu žiniasklaidos priemonių savininkai, redaktoriai ir žurnalistai galvoja, kad jie yra pernelyg reikšmingi ir įtakingi žmones, kad reaguotų į tokias “smulkmenas”. Dėl tokio arogantiško požiūrio Lietuva jau pralaimi ir dar, esu įsitikinęs, pralaimės ne vieną bylą Europos žmogaus teisių teisme. Kaip su tuo kovoti? Vieno recepto nėra, reikalingas priemonių rinkinys. Visų pirma būtina lavinti jaunuosius žurnalistus nuo pat jų studijos pradžios, analizuoti Europos žmogaus teisių teismo, Lietuvos teismų bylas, Žurnalistų etikos inspektoriaus ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos praktiką. Be abejo, reikalinga ir stipresnė, labiau atsakinga žurnalistų savivalda, kuri kovotų ne vien už žurnalistų teises, bet ir akcentuotų jų atsakomybę bei lavinimą. Ir, be abejo, pasakyti sau, kad žiniasklaidos priemonių savininkai ir darbuotojai yra viso labo žmonės, jų nereikia bijoti, juos reikia kritkuoti, kai yra pagrindo, juos reikia bausti, kai jie pažeidžia įstatymus.
INFOLEX: O visuomenės teisinis švietimas? Jis ne mažiau svarbus, kad žmonės patys sugebėtų suvokti, kad jų teisės pažeidžiamos ir išmanytų, kaip jas ginti.
H. Mickevičius: Be abejonės. Kaip sakiau, esame išsiugdę per didelę toleranciją kišimuisi į mūsų privatumą ir apskritai pernelyg toleruojame mūsų teisų pažeidimus. Tad iš institucijų pusės nebus teisingos reakcijos, kol nebus spaudimo ir reakcijos iš apačios. Tuo požiūriu, neginti savo teisių yra nepilietiška. Šiuo metu tokio Lietuvos žmonių mąstymo labai trūksta, o asmenys, kurie gina savo ir kitų teises, viešina problemas, neretai laikomi keistuoliais, skundikais arba kokių nors slaptų ir nevisai skaidrių tikslų turinčiais žmonėmis. Vietoj to, kad sulauktų palaikymo, jie dažnai yra smerkiami.
INFOLEX: Šiuo metu visi kalba apie krizę. Ar tai nebus etapas, kai pasinaudojant ekonomine krize žmogaus teisių klausimai ir vėl bus nustumti į antrą planą?
H. Mickevičius: Gali būti, nors jie ir dabar nėra pirmame plane. Lietuvoje labai gyvybingas “ekonomizmas”, kai galvojama, kad sėkminga ekonominė šalies raida, tai, ką marksizmas vadina “baze”, savaime išspręs visas “antstato” problemas. Kokia partija beateitų į valdžią, visada pirmoje vietoje pabrėžiama ekonomika. Demokratijoje toks požiūris neteisingas. Jei būtų atlikta gilesnė analizė, kodėl žmonės važiuoja iš Lietuvos, sužinotumėm, kad užsienyje emigrantai jaučiasi labiau gerbiami, apsaugoti, laisvesni. Pakalbėkit su užsieniečiais ir jie pasakys, kad ne vien biurokratija, korupcija lemia, kad į Lietuvą neateina tiesioginės investicijos, bet ir visas klimatas, įskaitant ir žmogaus teisių apsaugą. Demokratija ir civilizuota Vakarų tipo visuomenė tuo ir skiriasi nuo kitų, kad pirmiausiai ji sukuria aplinką, kuri gerbia žmogaus orumą, laisvę, saugumą ir tuo pačiu sukuria sąlygas kūrybiškai savirealizacijai, toliau sąlygojančiai ir sėkmingą ekonominį šalies vystymąsi.
INFOLEX: Dėkojame už pokalbį.
Apie paskaitą skaitykite čia.
Paskaitos tekstą skaitykite čia arba žemiau:
lrytas.lt paskaita: 5. Psichiatras D.Pūras: “Viskas yra gerai su mumis, kaip individais. Sutriko mūsų santykiai”
Pasvalio kultūros namuose įvyko penktoji naujienų svetainės www.lrytas.lt ir Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto organizuojama vieša paskaita. Pasvaliečiams Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto valdybos pirmininkas dr. Dainius Pūras skaitė paskaitą “Lietuvos visuomenės dvasinė sveikata: būklė ir perspektyvos“.
“Problema yra ne žmonių psichikoje. Ne žmonių smegenys sutriko, o sutriko santykiai tarp žmonių. Pačios didžiausios problemos yra sociume, o ne viduje”, - aiškino mokslininkas. Pasak jo, Lietuvos visuomenę krečia Stokholmo sindromas, t.y. prisirišimas prie sovietinės sistemos, kuri prievartavo visą visuomenę.
“Kai penkiasdešimt metų tai tęsėsi, įaugo į charakterį, ir vienas iš paradoksų, kad praėjus dvidešimčiai metų, kai nebėra seniai to komunizmo, sovietmečio, mumyse vis dar daug baimės, žmonės iki šiol jaučiasi nesaugūs, įtarinėja vieni kitus negerais ketinimais”, - tvirtino dr. D.Pūras.
* * *
Norėčiau su jumis pasišnekėti apie dvasinę sveikatą plačiąja prasme. Iš tikrųjų mano specialybė yra vaikų psichiatrija, aš baigiau mediciną. Bet visą laiką atrodė, kad truputį bergždžias darbas bandyti žmones po vieną gydyti, kai panašu, kad visa visuomenė yra susirgusi. Todėl visad atrodė, kad galbūt yra kokių nors būdų visuomenės požiūrį pakeisti ir veiksmingiau prisidėti prie dvasinės sveikatos gerinimo.
Tokios mintys intuityviai ateidavo dar seniau, tarybiniais laikais, o po to prasidėjo dramatiškos permainos. Ir štai jau dvidešimt metų, kaip Lietuva pasižymi itin prastais dvasinės sveikatos rodikliais. Pavyko sutikti pasaulyje daug garsių mokslininkų, kurie tyrinėja visuomenes, jie užsiima jos dvasine sveikata plačiąja prasme ir yra atlikę daug studijų apie Rytų ir Vidurio Europos gyventojų sergamumo ir mirtingumo krizę.
Pasiskaičius tas studijas, daugiau pasitikėjimo atsirado, kad iš tikrųjų ne tik atrodo taip, bet galima ir moksliškai įrodyti, kurgi tos mūsų krizės šaknys yra. Aš noriu pasidalinti tais įspūdžiais, mintimis, moksliniais įrodymais ir pabandyti pristatyti mokslinį požiūrį, nors aš puikiai suprantu, kad visados ir Lietuvoje, ir pasaulyje bus nuomonių įvairovė (ir gerai, kad ji yra) kalbant apie, paprastai šnekant, kapitalizmo ar socializmo pranašumus.
Mes žinome, kad abi šitos sistemos turi pliusų ir minusų, abi jos nėra tobulos, pažangios valstybės ieško optimalių derinių tarp šių dviejų sistemų. Mūsų problema, kad mes šiuo metu turime sukaupę visuomenėje neigiamus socializmo efektus ir neigiamus kapitalizmo efektus. Kai galėtų būti atvirkščiai ir mes galėtume būti sukaupę teigiamus socializmo efektus ir teigiamus kapitalizmo efektus. Problema yra ne žmonių psichikoje. Ne žmonių smegenys sutriko, o sutriko santykiai tarp žmonių. Pačios didžiausios problemos yra sociume, o ne viduje.
Tarybinė psichiatrija buvo suinteresuota viską versti smegenims, nes, kaip žinote, buvo skelbta, kad nugalėjo brandusis socializmas ir socialinių psichologinių priežasčių nebėra aplinkoje. Todėl tuo metu nesivystė socialiniai mokslai, nebuvo socialinių darbuotojų, nes kam reikia socialinių darbuotojų, jei visos socialinės problemos neva yra išspręstos? Todėl mes iš tarybinės psichiatrijos atsinešėme nuomonę, kad dvasinių sutrikimų reikia ieškoti smegenyse. Jeigu žmogus blogai jaučiasi, jį reikia paslopinti arba pastimuliuoti jo smegenis, ir tada jausis geriau.
Dabar naujoji paradigma, naujasis požiūris, tyrinėjantis dvasinę sveikatą, siūlo atkreipti dėmesį į santykius tarp žmonių, kurie gali būti sutrikę dėl daugelio priežasčių. Čia mes, norime ar nenorime, priversti pasižiūrėti, kas įvyko su mūsų visuomene per paskutinius penkiasdešimt plius dvidešimt metų. Reiktų šnekėti ne tik apie Lietuvą, bent jau pakankamai garsūs mokslininkai Europoje tyrinėja didžiulį pokomunistinį regioną, t.y. 400 mln. žmonių, kur yra apie trisdešimt naujų demokratijų – visa buvusi Tarybų Sąjunga, Balkanai, Vidurio Europa.
Kokias bepaimsime dvasinės sveikatos problemas (savižudybės, nesaikingas alkoholio vartojimas, įvairios prievartos apraiškos, įskaitant vaikų patyčias mokyklose) į dešimtuką liūdniausių valstybių nuolat patenka devynios valstybės iš šito regiono. Pavyzdžiui, į savižudybių dešimtuką papuola devynios iš Vidurio ir Rytų Europos.
Aišku, kad tai nėra atsitiktinumas. Tai yra epidemija reiškinio, kurį mokslininkai dažniausiai vadina save ir kitus žalojančio ir naikinančio elgesio reiškiniu. Jeigu prieš šimtą metų epidemija buvo infekcinės ligos, nuo kurių žmonės mirdavo, tai čia žmonės daugmaž pasitvarkė, yra vakcinos, imunizacija. Dabar bent jau mūsų regioną ištiko keista epidemija, kai žmonės lyg savo noru savo elgesiu naikina save ir kitus.
Jeigu pažiūrėsime mirčių statistiką, nieko nenustebinsi pasaulyje, kad žmonės miršta nuo širdies ir vėžių. Taip jau gyvenimas surėdytas, kad galų gale nuo kažko turi numirti anksčiau ar vėliau. Kuo žmonės ilgiau gyvens, tuo daugiau bus mirčių nuo širdies, nes vis tiek širdis kažkada turi sustoti. Todėl visų valstybių statistikose dominuoja mirtis nuo širdies kraujagyslių ligų ir nuo onkologinių susirgimų. Ir staiga šitame regione, Lietuvoje taip pat, į trečią vietą patenka ir tik vos vos nuo vėžių atsilieka labai keista grupė – vadinamos išorinės arba atsitiktinės mirtys. Tokių mirčių Lietuvoje kasmet yra beveik 6 tūkst., o nuo vėžių miršta 8 tūkst., vadinasi, nedidelis skirtumas.
Kas gi tie 6 tūkstančiai? Nusižudė, nužudė, sušalo, paskendo, nukrito ir numirė, gėrė ir numirė, t.y. per vieną dieną tiek išgėrė, kad numirė. Mūsų sistemoje, mūsų valstybinėse institucijose, sveikatos sektoriuje vyrauja toks bėjėgiškumas. Jeigu paklaustumėte atsakingų asmenų, sakytų, kad širdis ir vėžius mes maždaug įsivaizduojame, kaip reikia gydyti, bet čia yra ne mūsų sritis, nes žmonės patys save naikina ir nelabai ką padarysi.
Europos Sąjungos politikai sako, kad čia yra pati perspektyviausia sritis, čia yra lengviausios, išvengiamiausios mirtys, jeigu jūs pakeisite savo vidaus politiką, jeigu jūs pradėsite keisti prioritetus, kitaip investuosite, įgalinsite žmones atsakyti už savo gyvenimus, jeigu nebebus išlaikytiniai, supras, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, tada baigsis šita baisi epidemija. O mes dvidešimt metų skėsčiojam rankomis ir sakome, kad gal čia fatališka, gal lietuviams lemta žudytis. Bet statistika rodo, kad lietuviai niekada nebuvo savižudžių tauta, prieškario Lietuvoje buvo vieni iš mažiausių savižudybių rodikliai, lyginant su kitomis Europos valstybėmis. Kažkas atsitiko su tautos dvasine sveikata, kad iki šiol mes esame šioje krizėje.
Kas atsitiko? Mokslininkai aptiko tokį reiškinį, kad tame pokomunistiniame regione per praeitą dešimtmetį (tarp 1990 ir 2000 metų) įvyko precedento neturinti mirtingumo krizė, kokios nebuvo net didžiausių maro ir choleros laikais, nes praeitame dešimtmetyje mirė 4 mln. daugiau negu pagal statistiką turėjo mirti. Įvyko kažkokia baisi epidemija – 4 mln. žmonių neplanuotai numirė. Tada mokslininkai tikrino įvairias hiptezes, bet vienintelė hiptezė liko patvirtinta, dėl kurios mokslininkai susitarė, kad tai įvyko todėl, kad ištikus šitiems pakankamai netikėtiems pokyčiams, paaiškėjo, kad didelė žmonių dalis neturi dvasinio imuniteto, įgūdžių, kaip išgyventi naujoje aplinkoje. Jie buvo išmokę gyventi vienoje sistemoje, o staiga pasikeitė žaidimo taisyklės, kai atsirado visai kiti reikalavimai žmogui sėkmingai funkcionuoti. Dauguma žmonių neišlaikė šito išbandymo, regresavo į vadinamąjį savęs ir kitų naikinimo elgesį ir tada pasipylė visos šitos epidemijos.
Galbūt reikėtų šnekėti ne tiek, kad čia kalti seni laikai ir nauji laikai, bet brandžiau mums susitarti ir mąstyti, kad mes nebuvome pasiruošę šitam permainų laikotarpiui. Aš tik kategoriškai nesutinku su tais, kurie dėl bėdų kaltina laisvę. Laisvė tikrai nekalta. Jei mes nemokėjome naudotis laisve, reikia pagalvoti, kas su mumis buvo atsitikę, kai mus paleido iš šito pagerinto kalėjimo ir mes pradėjome save ir kitus naikinti. Galbūt ne laisvė dėl to kalta? Gal mes apsinuodijome ta laisve, o tai jau kitas dalykas. Aš taip šneku, nes su skauduliu tenka matyti pastaraisiais metais, kad bandoma kompromituoti pačią demokratiją ir atviros visuomenės idėją. Netikėjimas savimi atsiranda, bet aš manau, kad tai laikina.
Anoje sistemoje mes galime rasti pranašumų – tai stabilumas. Žmonės žinojo, kad už trejų ar penkerių metų bus taip pat. Aš tai pavadinčiau “taip pat blogai”. Bet žmonėms, pasirodo, yra labai svarbus stabilumo veiksnys. Jeigu tu žinai, kad už penkerių metų bus taip pat blogai, kaip ir dabar, tu uždirbsi tą patį šimtą rublių, tu neturėsi, žinoma, teisės reikšti savo mintis ir neturėsi laisvės, bet nebus blogiau, bus tas pats pagerintas kalėjimas, koks buvo L.Brežnevo laikais.
Tada, pasirodo, žmones gali planuoti ir, pavyzdžiui, gimdyti vaikus. Čia yra toks rodiklis: stabiliu laikotarpiu gimsta daugiau vaikų negu kai yra nestabilu, kai nežinau, ar už kelerių metų bus geriau ar blogiau. Kai aš gimiau, tai buvo prieš penkiasdešimt metų, tokių kaip aš Lietuvoje tais metais gimė 60 tūkst., o dabar jau kuris laikas gimsta 30 tūkst. Pagal šį rodiklį dabar yra dvigubai mažiau stabilu ir kai kas pasakys, kad dvigubai blogiau.
Tiems, kam didžiausia vertybė yra stabilumas, taip, iš tikrųjų dabar mes gyvename rizikingu laikotarpiu. Tada atsiranda nostalgija, kad gal geriau aukokime tas permainas ir laisves ir grįžkime į tą stabilų laikotarpį. Tai čia jau yra skonio reikalas, galima ginčytis.
Bet esmė, kad buvo daugybė įvairių suvaržymų, ypač per J.Stalino laikotarpį žmonės suprato, ką galima daryti, šnekėti, galvoti ir atsirado daugybė kompromisinių elgesio būdų, kuriuos galima vadinti konformizmu, prisitaikėliškumu. Tam buvo racionalus pagrindas, nes žmogus turi teisę norėti išlikti gyvas. L.Brežnevo laikotarpiu nebuvo pavojaus gyvybei, bet buvo pavojus karjerai. Tokiu būdu tarp gyventojų susiformavo nuostatos, kad jeigu tu nori neturėti problemų, išsijunk, nustok mąstyti ir vaikams neaiškink, kad reikia kritiškai mąstyti, nepasakok vaikams, kokia buvo iš tikrųjų Lietuvos istorija, nes jis nueis į mokyklą ir kam nors papasakos ir susigadins gyvenimą.
Kai penkiasdešimt metų tai tęsėsi, įaugo į charakterį ir vienas iš paradoksų, kad praėjus dvidešimčiai metų, kai nebėra seniai to komunizmo, sovietmečio, mumyse vis dar daug baimės, žmonės iki šiol jaučiasi nesaugūs, įtarinėja vieni kitus negerais ketinimais. Aš manau, kad tai yra tęsinys tos mūsų patirties, kurią mes turėjome. Galima kitaip interpretuoti. Galima čia matyti laukinio kapitalizmo efektus. Bet man atrodo, kad tai - tęsinys.
Pavyzdžiui, Vakaruose jeigu žmonės pamato kokį keistai važiuojantį žmogų – per greitai, per lėtai ar per kreivai, iškart kaip piliečiai praneša. Pas mus iki šiol tai nėra populiaru. Pas mus priešingai - populiaru vienas kitam mirksėti, solidariai pranešinėjame, kad kol kas nepažeidinėkite taisyklių, nes čia tam tikri valstybei atstovaujantys blogiečiai nori mus pagauti, o paskui, kai pravažiuosite tą zoną, galėsite toliau didžiuliu greičiu lėkti ir t.t. Mes padedame vieni kitiems tokiu keistu būdu.
Kodėl toks skirtumas? Galima interpretuoti, kad tai susiję su mūsų liūdna pokario ir vėlesne patirtimi, kad įskųsti kitą žinome, ką reiškia. Vakaruose laikomas gero elgesio pavyzdys, kad vaikas pasiskųstų, jog jį mokykloje skriaudžia kiti. Tai normalu. Visi mokytojai žino, kad būna patyčių, ir tada imamasi priemonių. Pas mus iki šiol tas vaikas papuls į bėdą, nes jis žino, kad jeigu pasiskųs, jį dar labiau muš, nes bus “stukačius”. Tad tie visi, kurie Vakaruose elgtųsi pilietiškai, paskųsdami gelbėtų nuo problemos, pas mus laikomi skundikais. O skundikų būti negerai.
Tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Jie rodo, kad mes neišsigydėme nuo tų papročių, kuriuos mums įskiepijo totalitarinė sistema. Ji buvo prievartos sistema, į pabaigą ta prievarta buvo truputį užmaskuota. Pasišneku su žmonėmis ir daug kas sako, kad tarybiniais laikais nebuvo nusikalstamumo. Kitas dalykas, kad po to jo buvo daugiau, bet galvoti, kad tuo metu nebuvo nusikalstamumo, klaida. Iš tikrųjų penktųjų puslapių nebuvo, kurie rašė apie nusikalstamumą. Žmonės pradėjo galvoti, kad tuomet buvo išspręstos socialinės problemos ir nebuvo visų šitų dalykų.
Kas liūdniausia, kad valstybė ir piliečiai buvo supriešinti visiškai sąmoningu būdu, nes totalitarinė sistema ir yra karas tarp piliečių ir valstybės. Praėjus dvidešimčiai metų, mes matome, gal kartais užmaskuota forma, kad tas susipriešinimas tęsiasi. Nes mes iki šiol tęsiame dažnai tokias elgesio formas, tarsi mes protestuojame prieš savo valstybę įvairiais būdais, ką nors apgaudami, apvogdami, gal nebūtinai tiesiogine prasme. Tarkime, visa sveikatos sistema išlieka apeidinėjant nustatytas taisykles, nes niekas netiki, kad tu eidamas oficialiu keliu ką nors gausi sveikatos sistemoje. Visi skambinėja vieni kitiems ir klausinėja, gal pažįsti daktarą, aš atsidėkosiu, kur ten kaip man prigulti. Tai įprastas būdas, kuris ne tik nesikeičia, bet man atrodo, dar tik stiprėja. Tai rodo visišką sistemos demoralizaciją, nes ji sukurta, kad veiktų visai kitaip. Bet niekas ja netiki ir visi veikia savo galimybių būdu – pinigais arba tarpusavio ryšiais.
Tai yra labai liūdni valstybės raidos pavyzdžiai. Jie rodo visišką tam tikrų valstybės visiškai kontroliuojamų sektorių nesėkmę. Tai dar vienas paradoksas. Kur valstybė neleidžia privačiai iniciatyvai konkuruoti, ten mes turime liūdniausią vaizdą. Čia aš vėl matau ryšį su Lenino idėjomis, nes, kaip žinome, privatininkas yra priešas. Iki šiol girdžiu diskusijose apie sveikatos sistemą, kad kelis milijardus pinigų, privalomus sveikatos sistemai, tik jau nesidalinsime su privačiomis įstaigomis, nes jos yra priešai, jos nori konkuruoti su mūsų numylėtomis valdiškomis įstaigomis. Mes žinome, kas atsitinka, kai valdiškos įstaigos proteguojamos. Tada joms neapsimoka gerai dirbti, nes jos vis tiek kasmet gaus tuos pačius pinigus, kaip jos bedirbtų.
Pas mus iki šiol yra skirstymas: privatininkai tegul gydo turtuolius, o valdiškas įstaigos proteguojamos valstybės, ir iš to nieko gero neišeina.
Tai yra klasikinis Stokholmo sindromas. Jis buvo aprašytas prieš dvidešimt metų, kai mokslininkai ištyrė, kad jeigu įkaitai pabūna šiek tiek ilgiau su užgrobėjais, tai pas įkaitus išsivysto labai keistai paaiškinamas meilės, prisirišimo ir labai gerų emocinių santykių jausmas su pagrobėjais. Įkaitai po to visą gyvenimą aiškins, kad tie pagrobėjai buvo labai geri, jūs nebauskite jų, jie iš tikrųjų norėjo gero, yra labai geri žmonės. Tai sveiku protu labai sunku suvokti. Psichologai gali paaiškinti tokio keisto prisirišimo mechanizmą.
Ar neįvyko čia kas nors panašaus? Mano nuomone, mes iki šiol esame per daug prisirišę prie tokių nelabai sveikų papročių ir nostalgijos tai sistemai, kuri išprievartavo. Tai primena Stokholmo sindromą.
Vienas kolega per Rugsėjo 1-osios diskusiją sakė, kad gal mes nebetaikykime tų vakarietiškų metodų švietime, nes jie remiasi vakarietiškomis vertybėmis, o jos pas mus neprigijo. Pavyzdžiui, metodikos remiasi tuo, kad jos veikia, jei nenusirašinėjama. Pas mus vis tiek visi nusirašinėja. Tai gal mums netinka vakarietiški metodai, gal mes taikykime rytietiškus. Ir taip mes papuolame į ydingą ratą. Mes užuot keitę visuomenę, kapituliuojame, prisitaikome, politikai prieš rinkimus prižadės, kaip liaudžiai bus visko atnešta.
Truputį nerimo yra, kad mes per ilgai užsibuvome tame ydingame rate. Bet aš nesutinku, kai po tokių pašnekėjimų kolegos ar šiaip žmonės sako, kodėl jūs toks pesimistas? Kitokią kritiką priimu, bet šitos – ne. Pesimistai yra tie, kurie atsisako matyti šitas gilumines problemas ir toliau žaidžia žaidimus. Aš manau, kad optimistai turime būti ta prasme, kad kartą prisiverstume išsianalizuoti, kas su mumis yra nutikę. Tai yra skausminga, nes skauda, kai analizuoji ar savo asmenybę, ar savo visuomenę, išlenda visokių dalykų.
Vienas iš būdų yra atmetimo: nieko čia nebuvo, kurkime laimingą ateitį ir nėra čia ko kapstytis praeityje, o sveikesnis būdas yra suvokti, kas su mumis yra atsitikę. Tai yra sveikos asmenybės ar sveikos visuomenės pagrindas, nes tada jau galime susitarti dėl vertybių sistemos. Ir dar norėčiau, kad mažiau nukryptume kaltinimų keliu. Tas atpirkimo ožių ieškojimas irgi tapo lietuvišku nacionaliniu sportu. Mes visi turime prisiimti atsakomybę. O kai pradedame atpirkimo ožių ieškoti, tada prasideda vadinama netolerancija. Dar vienas paradoksas: kraštas, kuris garsėjo Europoje tolerancija, į jį plūdo visi atstumtieji ir persekiojami, staiga visose studijose, kur tiriamos vertybės, tolerancijos laipsnis, papuola tarp labiausiai netolerantiškų valstybių, aišku, vėl su kitais Rytų Europos kaimynais.
Tokia keista liga, kai ieškoma atpirkimo ožių: kas čia traiško mus keliuose? kas čia mus pjauna gatvėse? Atsakymas - mes patys. Čia mūsų sveikųjų epidemija, čia tarp mūsų iš mažų dalykų susidarančio ledkalnio viršūnėje atsiranda visos tos tragiškos mirtys. Jeigu ir toliau manysime, kad padorų vaiką gali užauginti tik jį fiziškai mušdamas, tai mes ir toliau turėsime daugybę prievartos ir nusikalstamumo. Nes prievarta gimdo prievartą.
Iš tokių smulkmenų susidaro terpė, kurioje klesti, iš vienos pusės, prievarta, iš kitos pusės, bejėgiškumas: nieko čia nepakeisi, teisingai jūs čia šnekate, bet argi jūs nežinote, kad čia Lietuva – čia taip yra ir taip bus. Tai yra liūdniausias simptomas, kai piliečiai nebetiki savo jėgomis. Bet nesiūlau užsiimti saviplaka ir sakyti, kokie mes nevykėliai. Aš kaip tik sakau ir moksliniai įrodymai rodo, kad žmogiškasis kapitalas yra puikus. Lietuvoje gyvena ir dirba labai gabūs, darbštūs žmonės. Viskas yra gerai su mumis, kaip individais. Sutriko mūsų santykiai. Jie tapo korupciniais. Pradėjome žmones vertinti ne pagal tai, kas jie yra, o pagal tai, ką jie gali duoti, padaryti, pramušti ar sukombinuoti. Tai atėjo iš tų laikų, kai gyvenome deficito aplinkoje.
H. Mickevičiaus teigimu, Lietuvos politiniai lyderiai stokoja suvokimo, kad demokratija ir žmogaus teisės - neatsiejami dalykai. Pasak ŽTSI vadovo:
"Ir apimtimi, ir turiniu nuo kitų skiriasi TSLKD programa. Matyti, kad jos rengėjai yra plataus mąstymo, iš vidaus žino atitinkamų institucijų problemas ir siūlo konkrečias bei įgyvendinamas
priemones. Nors programa labai išsami ir panaši į veiksmų planą, vietomis atrodo, kad rengėjai nelabai išmano teisinių institucijų veiklos principų. Pavyzdžiui, teisėjai jau ir dabar kaip ir neturi jokių viršininkų; jokia politinė valdžia ir taip negali kontroliuoti teismų.
Liberalų sąjūdžio programa panašesnė į klasikinio liberalizmo vadovėlio santrauką. Nors ir abstrakčios, nuostatos tarpusavyje siejasi; ši partija galėtų eiti į koaliciją su liberalcentristais, kurių programa skiriasi tik tuo, kad didesnis vaidmuo paliekamas valstybei.
Socdemai teisėsaugos dalį rašė labai atmestinai, priemonių įgyvendinimo būdai neaiškūs – atrodo, kad viską turėtų padiktuoti gyvenimas. Nėra jokio ideologinio pagrindimo. Naujoji sąjunga nepagrindžia, kodėl išsikelia vienus ar kitus prioritetus. Visas nuostatas, prasidedančias stengsimės”, “gerinsime”, vėliau jie galės atpirkti paprastais “stengėmės”, “gerinome” ir nerodyti jokių rezultatų...
Darbo partija nukenčia dėl programos nerišlumo: problemos keliamos, bet su sprendimais nesiejamos. “Tvarkiečių” supratimas apie teis´, teisines institucijas labai menkas; pastebimas revanšizmas, tai, kas pasiekta, griaunantis politikavimas. Pilietininkų dokumentas ne toks žalingas, bet labai abstraktus ir populistinis."
Visą straipsnį skaitykite čia.
Konferencijos klausimų-atsakymų išklotinę rasite čia.
Konferencijos pagrindu parengtą straipsnį skaitykite žemiau:
Žmogaus teisių gynėjai: „skinų“ judėjimas - labai pavojingas reiškinys
Mindaugas Jackevičius, http://www.delfi.lt/
2008 kovo mėn. 21 d. 16:55
Kas blogo, jei patriotiški jaunuoliai neša trispalvę, dainuoja lietuviškas dainas? Ar nemanote, kad gėjai gali pažeisti mano teises, demonstruodami savo organus, „pozas“ demonstracijų metu? Šiuos ir daugelį kitų klausimų DELFI skaitytojai uždavė interneto konferencijoje dalyvavusiai Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimų vadovei Jolantai Samuolytei.
„Diskriminacija Lietuvoje, deja, yra“, - teigė J. Samuolytė, atsakydama tuo abejojantiems skaitytojams. Remdamasi pavyzdžiais, ji kalbėjo ne tik apie garsiai nuskambėjusias „skinų“ eitynes Vilniuje kovo 11 d.
J. Samuolytė aiškino, kad tokių grupuočių kaip „skinai“ judėjimas yra labai pavojingas reiškinys ir į jų narių išsakytus rasistinius šūkius yra labai svarbu sureaguoti tinkamai – tai neturi tapti precedentu panašiems įvykiams atsirasti ateityje.
Tačiau buvo ir tokių, kurie „skinų“ eitynėse nieko bloga nematė.
„Iš tiesų nėra nieko blogo, kai jaunimas dainuoja lietuviškas dainas. Problema atsiranda, kai pradedami skanduoti rasinę neapykantą kurstantys šūkiai kaip „Juden raus" („žydai lauk"), „užmuškit tą žyduką", „Lietuva be ruso“ ir panašiai. Jei kovo 11 d. eisenoje būtų dainuotos tik lietuviškos patriotinės dainos ir himnas, šiandien apie šias eitynes niekas nekalbėtų, nes jos nebūtų pažeidusios niekieno teisių, būtų traktuojamos tik kaip pasinaudojimo žodžio laisve pavyzdys“, - aiškino žmogaus teisių ekspertė.
Ji priminė ir gėjų organizacijos pastangas Vilniuje suorganizuoti viešą akciją, kurios metu norėta išskleisti vaivorykštės vėliavą.
J. Samuolytė pasakojo ir apie atvejį Klaipėdoje. Vykdant savaitės prieš rasinę diskriminaciją renginius, čia buvo pakabintas plakatas „Žmonių rasė - viena rasė. Pasakyk rasizmui ne“. Tačiau kažkas ant žodelio „ne“ priklijavo „taip“ (šūkis buvo pataisytas į „pasakyk rasizmui taip“).
Jai pačiai teko girdėti atvejų, kai juodaodis Lietuvoje buvo sumušamas, jo atžvilgiu nuolat buvo išsakomi rasistiniai šūkiai. Tačiau, pasak J. Samuolytės, teisėsaugos institucijos ne visada sureaguoja tinkamai ir kartais net atsisako užregistruoti rasinio pobūdžio nusikalstamas veikas.
Anot ekspertės, pastebima tendencija, kad daugelis užsieniečių, Lietuvoje pragyvenusių 5-10 metų, nusprendžia palikti šalį.
Ragina kreiptis į policiją
Žmogaus teisių ekspertė sakė, kad vienas pagrindinių būdų kovojant su diskriminacija, kurio šiandien pasigendama - planinė, šviečiamoji ir ugdomoji valstybės politika, nukreipta į visų visuomenės sluoksnių tolerancijos ugdymą.
Tačiau, pasak jos, kiekvienas asmuo gali prisidėti prie tolerancijos sklaidos nebūdamas pasyvus - pastebėjęs gatvėje įvykius, galėtų kreiptis į policijos komisariatus, pastebėjęs rasinę neapykantą, diskriminaciją skleidžiančius komentarus internetinėje erdvėje, gali kreiptis į prokuratūrą su pareiškimais pradėti ikiteisminius tyrimus šių asmenų atžvilgiu.
„Svarbiausia - nebūti pasyviais ir nestebėti abejingai, kai yra diskriminuojami šalia mūsų esantys asmenys“, - teigė J. Samuolytė.
Anot jos, taip pat labai svarbu, kad tolerancija kitos gyvensenos, tautybės asmenų atžvilgiu būtų pradėta ugdyti jau vaikų darželiuose ir pradinėse mokyklose - tada būtų užkirstas kelias užaugti netolerantiškai ir nepakančiai kartai.
Buvo abejojančių, ar „ta bekraštė tolerancija anksčiau ar vėliau atsisuks prieš visus žmones“. „Tolerancija negali atsisukti prieš kitus asmenis, nes jos esmė - VISUS žmones traktuoti lygiai. Todėl jei mes su kitais asmenimis elgsimės kaip su sau lygiais, niekas kitaip su mumis nesielgs“, - aiškino J. Samuolytė.
Ji priminė, kad Lietuvoje kiekvienas žmogus gali naudotis Konstitucijoje garantuojama saviraiškos laisve, tačiau ja naudojantis negalima pažeidinėti kitų teisių - negalima kurstyti rasinės neapykantos kitų asmenų atžvilgiu. Už tai Baudžiamajame kodekse yra numatyta baudžiamoji atsakomybė - bauda, laisvės apribojimas, areštas, laisvės atėmimas iki 2 metų.
O kur riba tarp nuomonės reiškimo ir rasinės diskriminacijos? Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimų vadovės, ši riba ne visada yra akivaizdi, o teisminės praktikos taip pat trūksta.
„Tačiau naudojantis savo žodžio laisve ir išsakant savo mintis viešai, būtina turėti omenyje ir pabandyti atsakyti sau į klausimą, ar mano nuomonė negali būti suprasta kito žmogaus (apie kurį ji yra išsakoma) kaip tyčiojimasis, niekinimas, neapykantos skatinimas ir kurstymas kitus asmenis jį diskriminuoti (elgtis su juo blogiau, vien dėl jo tam tikrų savybių - kitos tautybės, religijos ir pan.). Ar aš pats būčiau patenkintas išgirdęs šią nuomonę apie save, kokius jausmus tai sukeltų“, - patarė J. Samuolytė.
2008 kovo 25 d.
www.delfi.lt
Diskriminacija
Atlikus visuomenės apklausas ir kitus tyrimus, paaiškėjo, kad Lietuvoje LGBT (lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų) atžvilgiu vyrauja aukštas didelis nepakantumo ir netolerancijos lygis. 51 proc. gyventojų mano, kad homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje, 69 proc. respondentų nenorėtų matyti homoseksualių asmenų mokyklose,58 proc. bijotų, jeigu jų vaikų mokytojas (-a) būtų homoseksualas,51 proc. nerinktų kandidato į Seimą ar savivaldybės tarybą, jei jis / ji atvirai pripažintų savo homoseksualumą. 47 proc. gyventojų vis dar mano, kad homoseksualius asmenis reikia gydyti (tik nedaugelis žino, kad 1973 m. homoseksualumas buvo išbrauktas iš Pasaulinės sveikatos organizacijos ligų sąrašo).
Šios studijos tikslas – įvertinti netradicinės seksualinės orientacijos žmonių teisių apsaugą Lietuvoje, identifikuoti šių teisių apsaugos ir įgyvendinimo trūkumus bei pateikti galimus gynybos būdus. Atlikus šią apžvalgą, pateikti išvadas ir rekomendacijas. Taip pat siekiama analizuoti socialinės atskirties ir homofobijos reiškinius, pristatyti 2007 m. rugpjūčio – spalio mėn. atlikto kiekybinio ir kokybinio gėjų bei lesbiečių tyrimo rezultatus taip pat 2006 m. – gyventojų apklausos rezultatus. Tyrimus atliko VDU Socialinių tyrimo centro darbuotojai Jolanta Reingardė ir Arnoldas Zdanevičius bendradarbiaudami su Tolerantiškojo jaunimo asociacija.
Pirmojoje studijos dalyje „LGBT teisių apsauga ir įgyvendinimas“ Jolanta Samuolytė (Žmogaus teisių ir stebėjimo institutas) aprašo, kaip LGBT diskriminaciją draudžia pagrindiniai šalies teisės aktai; su kokiomis problemomis susiduria LGBT, norėdami pasinaudoti konkrečiomis įstatymų įtvirtintomis teisėmis, pavyzdžiui, saviraiškos ir taikių susirinkimų laisvė ar teisė į lyties pakeitimą. Taip pat apžvelgiamos teisės, kurios, priešingai nei daugelyje Europos šalių, Lietuvoje dar nėra patvirtintos: teisė sudaryti santuoką ar įregistruoti partnerystę. Skyriuje „LGBT teisių gynyba“ yra analizuojami pagrindiniai galimi teisių gynybos būdai: per Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą, nacionalinius, Europos Teisingumo ar Europos Žmogaus Teisių Teismus. Pirmosios dalies pabaigoje pateiktos išvados ir rekomendacijos.
Antrojoje dalyje pristatomi socialinės atskirties tyrimo rezultatai. Iš pradžių analizuojama LGBT socialinės atskirties samprata, aiškinami jos ypatumai. Vėliau nagrinėjamos pagrindinės diskriminacijos formos ir socialinės atskirties pasekmės. Aptariami ekonominiai ir socialiniai atskirties padariniai, analizuojamos gėjų ir lesbiečių istorijos bei LGBT žmonių internetinės apklauso rezultatai. Pabaigoje siekiama paaiškinti socialinės atskirties priežastis, aptariamos tyrimo išvados bei rekomendacijos.
Siekiant išplėsti nagrinėjamos problemos diskurso ribas, 2006 metais buvo atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa. UAB „Vilmorus“ apklausė 1005 Lietuvos gyventojus. Domėtasi, ką jie mano apie įvairių socialinių sluoksnių, taip pat ir homoseksualų, diskriminaciją Lietuvoje ir priemones jai šalinti. Tyrimo koncepciją ir instrumentą kūrė bei tyrimą koordinavo VDU Sociologijos katedros ir Socialinių tyrimų centro tyrėjai: Jolanta Reingardė, Artūras Tereškinas ir Arnas Zdanevičius. Tai pirmoji tokio pobūdžio apklausa Lietuvoje, daugiausia dėmesio skyrusi homofobijos paplitimui ir gyventojų požiūriui į homoseksualumą. Iki šiol gyventojai savo nuomonę apie minėtą reiškinį galėjo išreikšti tik per įvairių vertybių tyrimus, tačiau tada klausimai apie homoseksualumą būdavo formuluojami itin stereotipiškai ir nekorektiškai.
Trečiojoje šios studijos dalyje pateikti viešosios gyventojų nuomonės apklausos rezultatai. Dalį sudaro trys skyriai. Pirmajame pristatomi apklausos ir atrankos metodai, antrajame – respondentų sociodemografinės charakteristikos, trečiame – pagrindiniai apklausos rezultatai. Pabaigoje pateikiamos išvados. Ši ataskaita taip pat publikuojama projekto interneto svetainėje: http://www.atviri.lt/.
Knyga "Nematomi piliečiai. Apie homoseksualių žmonių teises ir homofobiją Lietuvoje" (sud. A.Zdanevičius, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla, 2007)
© 2012 Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas