Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

Š.m. spalio 23 d. ŽTSI direktorius Henrikas Mickevičius naujienų portalui Delfi komentavo plataus visuomenės susidomėjimo sulaukusią Ingos Rinau bylą.

"Ingos Rinau byla – išpūstas reikalas beveik iš nieko, tokių ginčų dėl vaikų gyvenamosios vietos Lietuvoje ir visose valstybėse sprendžiama šimtais. Byla paimta kaip kai kurių politikų įrankis, kad parodytų susirūpinimą Lietuvos žmonėmis", - pirmadienį diskusijoje apie žmogaus teises teigė Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius.

Pasak H. Mickevičiaus, byla išpūsta iki ribos, kada teigiama, jog nereikia vykdyti kitos šalies – Vokietijos – teismų sprendimų. "Tendencija gana pavojinga, atviras raginimas nevykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Geriausiu atveju, mes vis labiau atrodysime kaip provinciali valstybė. Blogiausiu – mums grės tam tikros sankcijos", - kalbėjo žmogaus teisių gynėjas.

Jis teigė suprantąs I. Rinau kaip tėvas, tačiau teisiniu požiūriu, byloje nėra problemų. Pasak H. Mickevičiaus, reikėjo ginčyti Vokietijos teismo sprendimą Vokietijoje, tačiau ten motina nėjusi į teismus. Jis sakė netikįs, jog Vokietija priėmė sprendimą atsižvelgusi tik į tai, kad mažosios Luisos tėvas – vokietis. Pasak jo, reikia ypatingai neigiamų motinos bruožų, kad vaikas būtų paliktas ne jai.

"Ji pati sukūrė šitą situaciją ir paskui politikai nutarė ja pasinaudoti parodydami dėmesį", - kalbėjo H. Mickevičius, priminęs, kad viską reikėję įrodinėti Vokietijos teismuose.

DELFI primena, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) pirmadienį nusprendė patenkinti pakartotinį Generalinės prokuratūros prašymą ir sustabdė mažametės Luizos perdavimą tėvui į Vokietiją. Kadangi šis sprendimas įsigaliojo iš karto po jo paskelbimo, dvimetės mergaitės motinai nebereikės slėpti savo dukros nuo policijos pareigūnų.

Straipsnio autorius, Mindaugas Jackevičius, www.DELFI.lt
2007 spalio mėn. 23 d. 14:54

Š.m. spalio mėn. 23 d. interviu naujienų portalui DELFI, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius pastebi, kad Lietuvos politikai nesupranta žmogaus teisių prasmės ir to, jog Lietuva jau gyvena Vakarų kultūrinėje erdvėje.

Lietuva, nepriimanti Lyties keitimo įstatymo, turėtų ruoštis krapštyti 40 tūkstančių eurų. Tiek reikės sumokėti transseksualui P.L., Europos žmogaus teisių teisme laimėjusiam bylą prieš Lietuvą. Lietuvos Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius pastebi, kad Lietuvos politikai nesupranta žmogaus teisių prasmės ir to, jog Lietuva jau gyvena Vakarų kultūrinėje erdvėje. Todėl, pasak jo, Lietuva tampa Europos provincija.

P. L. kreipėsi į teismą, nes Lietuvoj nėra įstatymo, kuris nustatytų lyties keitimo tvarką ir sąlygas. Toks įstatymas turėjo būti priimtas dar iki 2003 m. liepos, tačiau jo nėra iki šiol. Teisė į lyties keitimą Civiliniame kodekse (CK) atsirado 2000 m. Po to reikėjo priimti CK papildantį įstatymą.

"Tai buvo teisinis įsipareigojimas, nori nenori privalėjome priimti šį įstatymą. Tai yra teisinis nihilizmas. Čia yra Seimo nario priesaikos pažeidimas", - antradienį surengtoje diskusijoje apie situaciją kalbėjo H. Mickevičius.

Sveikatos apsaugos ministerija buvo parengusi įstatymo projektą, jam buvo pritarta Vyriausybėje ir nutarta perduoti svarstyti Seimui. Tačiau kardinolas Audrys Juozas Bačkis susitiko su premjeru ir Seimo pirmininku.

"Jie trise nutarė, kad nereikia tokio įstatymo", - aiškino H. Mickevičius.

"Šis atvejis demonstruoja, kad iki teisinės valstybės mums dar toloka", - konstatavo H. Mickevičius.

"Tai atrodo labai nesolidžiai iš tarptautinės bendruomenės pusės. Palaipsniui tai turės pasekmių. Jau dabar į Lietuvą žiūrima kaip į provincialią valstybę", - sakė Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius.

Bauda – iš mokesčių mokėtojų pinigų

H. Mickevičiaus šaltiniai EŽTT teigia, kad teismas P. L. byloje įrašė labai neįprastą įrašą. Teismas per 3 mėnesius nuo sprendimo priėmimo įpareigojo Lietuvą priimti lyties keitimo tvarką ir sąlygas numatantį įstatymą. To teismas, pasak H. Mickevičiaus, paprastai nedaro – tik konstatuoja apie pažeistą Žmogaus teisių konvencijos straipsnį ir apie priteistą kompensaciją už patirtą žalą.

"Įrašas, ką reikia daryti, labai neįprastas – tai diktuoja, kad Lietuva jau įgyja nepatikimos valstybės, kuri nepaiso tarptautinių teisių ir įsipareigojimų, reputaciją", - aiškino žmogaus teisių gynėjas.

Teismo sprendimas turėtų įsigalioti gruodžio 11 d. Nuo tada Lietuva turėtų dar 3 mėn. Lyties keitimo įstatymui priimti. Jei įstatymas nebus priimtas, šalis P.L. iš mokesčių mokėtojų kišenės turės sumokėti 40 tūkst. eurų (beveik 140 tūkst. litų). Jei Lietuva sprendimą apskųstų, įstatymas turėtų būti priimtas šiek tiek vėliau.

Jį stebina po P. L. bylos pasirodę pranešimai, kad Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) sprendimas nebus vykdomas. Politikai aiškina to nedarysią, nes tai - pasikėsinimas į tradicijas, kultūrą, suverenitetą.

P.L. bylos pamokos

H. Mickevičius sakė, jog prieš 17 metų Lietuva ne tik atgavo nepriklausomybę, bet nutarė tapti demokratine valstybe ir integruotis į Vakarų kultūrinę erdvę. Čia, pasak jo, žmogaus teisėms skiriamas ypatingas dėmesys. Vakaruose ypatingas dėmesys skiriamas mažumų teisėms, tačiau Lietuvos politikai tai vertina kaip pasikėsinimą į vertybes, tradicijas, netgi šalies suverenitetą.

"Čia visiškas nesusipratimas. Žmonės turi suprasti, kad padarytas politinis pasirinkimas ir kito kelio nėra – jeigu norima tikros demokratijos ir būti Vakarų šalimi, reikia rūpintis žmogaus teisėmis", - aiškino H. Mickevičius. Tai jis vadina pirma P. L. bylos pamoka.

Pasak žmogaus teisių gynėjo, antra P. L. pamoka būtų, kad politikai neįsisąmonino, jog esame teisinė valstybė. Teisinėje valstybėje politika yra paklusni teisei, politika nėra laisva nuo teisės aktų. Jis priminė, kad sovietmečiu buvo „sprendimų priėmimo iš esmės principas“ – pirma priimdavo sprendimą, o tada jį numesdavo teisininkams, kad šie paaiškintų, kodėl reikėjo taip padaryti. Teisinėje valstybėje atvirkščiai – pirma reikia surasti teisinį pagrindą, kodėl galima ar reikia kažką daryti.

H. Mickevičius pataria Seimo nariams ir politikams kvalifikuotai ir stropiai vykdyti savo darbą. Anot jo, reikia pagalvoti apie Seimo narių, ypač naujų išrinktų, apmokymus, kad jiems būtų paaiškinta Seimo narių abėcėlė. H. Mickevičius sakė, kad jie turi žinoti, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys – vidaus teisinės sistemos dalis, jos turi pirmenybę prieš Seimo priimtus sprendimus. „Mūsų Seimo nariai parodė, kad daugelis nežino, arba sąmoningai ignoruoja“, - kalbėjo H. Mickevičius.

Jis parlamentarams patarė skaityti įstatymų projektus – daugelis Seimo narių, priimdami CK, apsižiūrėjo nubalsavę už teisę keisti lytį po to, kai iškilo klausimas dėl tolesnio įstatymo priėmimo.

Po P. L. atvejo į Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo institutą kreipėsi dar 2 transeksualai. Jie kreipėsi atsargiai, per tarpininkus, nes esą labai užguiti ir bijo. Įvairiais duomenimis Lietuvoje gali būti 50 – 200 transeksualų. H. Mickevičius sakė, kad dauguma jų yra išvykę į užsienį.

H. Mickevičiaus duomenimis, olandų mokslininkai sako, kad 1 iš 11 tūkst. nori iš vyro lytį pakeisti į moterį. Teigiama, kad 1 iš 34 tūkst. nori iš moters tapti vyru. Pastebėtina, kad Rytų Europoje kur kas daugiau transeksualų, iš moterų norinčių tapti vyrais.

 Straipsnio autorius - Mindaugas Jackevičius, http://www.delfi.lt/; straipsnį taip pat galite rasti naujienų portale DELFI

Siekiant mažinti socialinę atskirtį, ypatingai svarbu protingai investuoti į ankstyvąją vaikystę. Visi žinome, kad ne visiems sekasi būti gerais tėvais ir geromis motinomis. Galima vardinti daugybę priežasčių, dėl kurių nemažai šeimų paslysta ir atsiduria toje rizikos grupėje, kai iškyla klausimas, ar apskritai vaikas gali gyventi šeimoje. Ką tuomet daryti?

Sovietinė sistema buvo sukūrusi ir praktikoje plačiai įdiegusi daug sprendimo būdų. Vienas iš jų –valstybinės įstaigos, kuriose priglaudžiami ir auginami vaikai, jei jiems nepasisekė su tėvais. Tarybinio socializmo klestėjimo metais šios įstaigos, iki tol vadintos kūdikių namais, buvo pervadintos sutrikusio vystymosi kūdikių namais.

Kodėl reikėjo tokio keisto pavadinimo? Paskatų būta kelių. Pripažinus, kad visi vaikai tose įstaigos esą nesveiki, darbuotojams buvo galima mokėti priedus prie atlyginimo. Patys kūdikių namai įsitvirtino kaip gydymo įstaigos, finansuojamos iš sveikatos sektoriaus lėšų.

Bet svarbiausioji priežastis, ir dėl to paslėpta, buvo ideologinė. „Nugalėjusio socializmo“ sąlygomis negalėjo būti socialinių priežasčių vaikystės problemos aiškinti, todėl socialinio pobūdžio problemas reikėjo medikalizuoti.

Kūdikių namuose visada buvo ir yra vaikų su sunkiais raidos sutrikimais. Ilgą laiką tėvai negi buvo skatinami vaikus, gimusius su proto ar fizine ar kompleksine negalia, atiduoti auginti valstybei.

Bet dar daugiau vaikų atsidurdavo kūdikių namuose ne todėl, kad jie gimė su negalia, o todėl kad jų atsisakė, pavyzdžiui, vienišos motinos, neturėdamos galimybių ar įgūdžių tinkamai vaikus auginti. Tokie pamestinukai, šiaip jau neturėdami raidos sutrikimo, kūdikių namuose jį „gaudavo“. Juk negali sutrikusio vystymosi kūdikių namuose – gydymo įstaigoje – būti gydomas sveikas vaikas!

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę ir patekus į kitą – Europos – erdvę, turėjome ir tebeturime daug galimybių iš esmės pakeisti šią absurdišką sistemą, kai gausios valstybės lėšos naudojamos tam, kad problemų daugėtų, o ne mažėtų.

Juk kūdikių namai vaikams, kurie yra tarsi socialiniai našlaičiai, tampa pirmuoju etapu gausioje valstybinių įstaigų serijoje, kurią šiam piliečiui teks išgyventi. Neretai po kūdikių namų seka specialioji internatinė mokykla (lengvo protinio atsilikimo diagnozė, nustatyta ankstyvoje vaikystėje...) ar vaikų globos namai, o suaugę šie piliečiai dažnai tęsia savo gyvenimą jau suaugusiųjų psichoneurologiniuose pensionatuose, nes jie niekada negavo įgūdžių savarankiškai gyventi atviroje visuomenėje.

Įsivaizduokime, kokia tai žala vaikui, kuris visam gyvenimui pasmerktas bus uždarytas keistose įstaigose, pabrėžiančiose jo negalią, kurios jis gal net ir neturi. Žala visuomenei, nes nėra didesnio lėšų švaistymo, kai žmogus visą gyvenimą tampa valstybinių globos įstaigų išlaikytiniu.

Beje, tokia prabanga kainuoja valstybei daugiau kaip milijoną litų už vieną pilietį, paskaičiavus jo gyvenimo keliose įstaigose metų metais išlaidas.

Lietuvai tapus ES nare, ne kartą įvairaus lygio politiniuose ir moksliniuose renginiuose atvirai kalbėta apie būtinybę reformuoti esančią sistemą ir prioritetą suteikti paslaugoms, kuriomis valstybė padeda tėvams tapti labiau kompetentingais.

Kai kurių valstybių liguistas prisirišimas prie valstybinių vaikų globos įstaigų rėmimo, tuo pačiu netiesiogiai skatinant šeimas atiduoti vaikus į šias įstaigas, buvo ne kartą kritikuotas Europos Tarybos ir kitų tarptautinių organizacijų.

Prieš porą metų Seime vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje buvo pristatyti Europos Komisijos „Daphne“ programos remiamo projekto rezultatai. Šis projektas analizavo vaikų iki 3 metų, augančių valstybės institucijose, situaciją.

Lietuva vėl pateko tarp valstybių, kuriose yra didelis tokių vaikų skaičius, ir kuriose nesukurta pakankamai paskatų, kad būtų kitaip.

Tačiau mokslininkų grupė, kuriai vadovavo prof. Kewinas Browne’as iš Birmingamo universiteto (Jungtinė Karalystė), remdamasi šio projekto ir kitų tyrimų rezultatais, padarė dar rimtesnę išvadą.
 
Anot jų, vaikui augant ilgiau nei 3 mėnesius bet kokioje įstaigoje (o ne šeimoje – biologinėje ar kitoje), sutrinka ne tik jo emocinė, socialinė ir kognityvinė raida. Naujausi smegenų tyrinėjimai rodo, kad tokie vaikai turi stiprėjančių liguistų pakitimų smegenų struktūroje. Vaiko smegenys ypač jautriai reaguoja į nepakankamą emocinę ir socialinę stimuliaciją – šis reiškinys vadinamas deprivacija.

Taigi turime unikalią, pavojingą situaciją. Pasirodo, kad kūdikių namai iš tikrųjų gali tapti sutrikusio vystymosi kūdikių namais. Tačiau to sutrikimo priežastis gali būti ne kas kita, o tai kad kūdikis apgyvendinamas šioje įstaigoje ir joje gyvena ilgiau kaip tris mėnesius! Lietuvoje, kaip minėta, nemažai vaikų į įstaigas patenka ne trims mėnesiams, o metų metams, kartais net visam gyvenimui.
Deja, nei Seime vykusi konferencija, kurioje tyrimų rezultatus pristatė prof. K. Browne’as, nei kiti gausūs raginimai keisti ydingą vaikystės politiką, kol kas nesulaukia Seimo ar Vyriausybės dėmesio.

Kasmet perrašomos biudžeto eilutės valstybinėms vaikus auginančioms įstaigoms remti ir kasmet atidedami sprendimai investuoti į tokią pagalbą rizikos grupių šeimoms ir vaikams, kad šios šeimos nebeatiduotų vaikų į įstaigas.

Svarbu pabrėžti, kad esamos sistemos kritika neturi būti taikoma kūdikių namų darbuotojams – jie čia niekuo dėti. Jie dirba sunkų darbą. Jei finansavimo mechanizmas būtų kitoks, jie dirbtų su šeimomis, skatindami vaikų reintegraciją į šeimas, nebijodami kūdikių namų ištuštėjimo.

Taip pat labai nešiuolaikiška yra visą kaltę suversti tėvams, kurie esą neatsakingai palieka savo vaikus valstybei. Gal ir galėtume kritikuoti tėvus, jei kaip valstybė ir visuomenė būtumėme kaip nors reikšmingai padėję šioms šeimoms neslysti žemyn ir išmokti tinkamai auginti vaikus.

Atsakomybę už šios ydingos tradicijos Lietuvoje palaikymą turi dalintis nacionalinę sveikatos ir socialinę politiką lemiantys politikai ir visuomenė, kuri turėtų reikalauti permainų.

Kol „yra kaip yra“, kūdikių namų ir kitų internatinio pobūdžio vaikų įstaigų sistema skatina socialinę atskirtį, naudodama gausias valstybės biudžeto lėšas.

Atskirdami šiuos vaikus, kurių dauguma nuo gimimo yra sveiki, į specialių įstaigų sistemą, netgi prisidėdami prie jų pavertimo visam gyvenimui „sutrikusio vystymosi“ asmenimis, uždarome jiems bet kokią galimybę ateityje konkuruoti aukštojo mokslo ar darbo rinkoje.

Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečiui, galbūt laikas ištaisyti šią klaidą?


Straipsnis parengtas pagal projektą „Lietuva be atskirties ir skurdo“ („LabAS“), kurį finansiškai remia Europos Komisijos programa kovai su socialine atskirtimi.

Straipsnis publikuotas internetiniame portale Delfi.

Š.m. spalio ąš dieną ŽTSI Valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas davė interviu teisinės informacijos portalui INFOLEX apie teisės bei konkrečiai žmogaus teisių problemas Lietuvoje, ir neigiamą oligarchinių tendencijų įtaką mūsų valstybei.

INFOLEX: Prieš porą metų savo straipsnyje rašėte „Teisė, o kartu – žmogaus teisės – visada išreiškia taisyklę, kuri nėra vienpusiškai naudinga kuriai nors vienai suinteresuotai pusei.“ Pakomentuokite plačiau šį savo teiginį atsižvelgdamas į nūdienos tendencijas.

K. Čilinskas: Pakalbėkime, pavyzdžiui, apie alkoholio gamybą ir vartojimą. Natūralu, kad alkoholio gamintojai ir pardavėjai siekia uždirbti kuo daugiau pinigų, ir jeigu dominuotų tik jų interesai, tai alkoholio gamyba, prekyba juo ir alkoholio reklama būtų neribojami. Tačiau šis verslas sukelia visuomenei sunkias pasekmes: didėja amoralumas, trumpėja gyventojų amžius, dėl padidėjusio sergamumo valstybė patiria daugiau išlaidų, auga psichinių ligonių, savižudžių, nusikaltimų, užsikrėtimų AIDS, skaudžių autoįvykių skaičius ir t.t.

Taigi, alkoholio gamintojų ir jo pardavėjų užmojus atsveria visuomenės interesas bent iš dalies išvengti minėtų pasekmių. Tuo tikslu turi būti ribojama teisė verstis alkoholio gamyba ir prekyba, reklamuoti alų ir kitus alkoholinius gėrimus iš vienos pusės, bei vartotojo teisė bet kur ir bet kada vartoti šiuos gėrimus – iš kitos pusės. Priklausomai nuo valstybės ir nuo to, kiek joje alkoholio gamintojai turi įtakos politikams, įstatymai skirtingai nustato alkoholio ir alaus gamybos, reklamos ir pardavimo ribojimus. Tik mažai kur toks verslas yra visiškai uždraustas.

Tad daugelio šalių teisė yra tam tikras kompromisinis variantas, kuris nė vienai suinteresuotai pusei nėra vienpusiškai naudingas. Tuo visada kažkiek lieka nepatenkinti ir alkoholio gamintojai bei pardavėjai, ir žmonės, besirūpinantys visuomenės sveikata, Tautos išlikimu ir kultūra.

INFOLEX: Nors jau nemažai metų esame prisijungę prie įvairių žmogaus teises ginančių tarptautinių teisės aktų, žmonės dažnai skundžiasi, kad jų teisių gynyba pablogėjo. Kokios to priežastys? Gal blogos visuomenės nuomonės apie įvairias institucijas, procedūras viena iš priežasčių yra teisinių žinių trūkumas?

K. Čilinskas: Manau, kad pagrindine priežastimi reikėtų laikyti tai, jog apytiksliai nuo 2000-ųjų metų Lietuvos teisėje ir valstybės valdyme ėmė dominuoti oligarchinės tendencijos. Ir centrinėje valdžioje, Ir savivaldybių tarybose didelę įtaką turi asmenys, valdantys stambųjį kapitalą. Jie daugiau rūpinasi savo verslu, o ne bendrai geresnėmis verslo sąlygomis visiems Lietuvoje ar visuomenės gerove.

Taip pat stipriai plinta korupcija, nes noras pasipelnyti nugali skaidraus administravimo reikalavimą. Kartu su korupcija auga ir abejingumas žmogaus teisėms. Pareigūnas yra įpratęs dirbti dėl kyšio, todėl nemėgsta žmonių, reikalaujančių, kad jis tiesiog sąžiningai atliktų savo pareigą. Pasiekti skaidrumo pasidaro dar sunkiau, kai teisės aktų projektus rengia pareigūnai, kurių veiklą tie aktai ir reguliuos. Juose numatoma daug pareigų bei suvaržymų žmonėms, bet mažai pareigų ir atsakomybės patiems pareigūnams.

INFOLEX: Ar Lietuvoje yra problemų su socialiai pažeidžiamesnių grupių (pavyzdžiui, neįgaliųjų, pensininkų, nėščiųjų, socialiai remtinų asmenų) teisių gynyba? Kokios jos?

K. Čilinskas: Šių asmenų gynybos problemų negalima išskirti kokiu nors specialiu požiūriu. Paminėčiau tik vieną aspektą: paprastai šioms socialinėms grupėms būdinga sunki materialinė padėtis ir ribotos galimybės gauti teisinę pagalbą. Dėl nustatytų įvairiausių sąlygų valstybės garantuojama pagalba yra labai suvažyta.

INFOLEX: Neseniai Lietuvoje daug diskutavome apie žurnalisto informacijos šaltinio paslaptį. Ar dabartinė situacija šioje srityje Jus tenkina? Ką konkrečiai siūlytumėte keisti?

K. Čilinskas: Diskusija vyko dėl pasiūlytos pataisos, kurios esmė – prokuroro teisė nustatyti įpareigojimą atskleisti žurnalisto informacijos šaltinį be teismo sprendimo. Džiaugiuosi, kad į visų mūsų pastabas buvo atsižvelgta, ir Europos Sąjungos teisei prieštaraujanti pataisa nebuvo priimta. Ji būtų suvaržiusi informacijos laisvę ir viešo intereso gynimo galimybes.

INFOLEX: Kokius žmogaus teisių pažeidimus išskirtumėte kaip aktualiausius mūsų valstybei?

K. Čilinskas: Atliktos apklausos rodo, kad žmonės yra nepatenkinti teisių gynyba, kai vyksta nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procesas, taip pat socialinių teisių gynimu, teisės į teisingą teismą įgyvendinimu. Tiesa, pastarajai priskiriama ir antstolių veikla, kuria piktinasi labai didelė dalis apklaustųjų.

INFOLEX: Esate ir advokatas, ir aktyvus visuomenės veikėjas. Ar Jūsų kaip Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovo veikla nekliudo Jūsų kaip advokato etikos įsipareigojimams ir nesukelia interesų konflikto?

K. Čilinskas: Ne tik Lietuvoje advokatai kartu yra ir visuomenės veikėjai, žmogaus teisių gynimo aktyvistai. Be abejo, jei kuris nors mano klientas nukentėtų dėl išreikštos visuomeninės pozicijos, būtų blogai. Bet dabar klientūra formuojasi pagal mano etines vertybes ir visuomeninę poziciją. Tai labai priimtina ne tik kaip advokato, bet apskritai mano, kaip žmogaus, etikos požiūriu.

INFOLEX: Išvardijome daug problemų, bet kaip siūlote jas gydyti?

K. Čilinskas: Gydytis reikia tuo pačiu būdu, kuris sąlygojo problemas: reikia tobulinti teisinę sistemą, kad negalėtų plėstis oligarchinis valdymas, šalinti iš teisės aktų korupcines apraiškas ir įtraukti tokias normas, kurios nustatytų pareigūnų atsakomybę.

INFOLEX: Ar įmanoma teisė, kurios normos būtų visiems priimtinos? Juk bet kuris ginčas visuomet turi laimėtoją ir pralaimėjusį... Ar ne dėl šios priešpriešos dažnos institucijos reitingai ir pasitikėjimas ja būna nepagrįstai žemi?

K. Čilinskas: Jau kalbėjome apie tai, kad negali būti tokios teisės, kuri būtų visiems priimtina. Pagaliau tai ir nebūtų teisė. Juk teisė ten ir įsikiša, kur žmonių susitarimų, papročių, įpročių ar moralės normų nepakanka taikiam sugyvenimui ir visuomenės interesų užtikrinimui. Teisė veikia greta valstybės prievartos, todėl ji ne visiems maloni. O su teisės įgyvendinimu susijusių institucijų reitingai būtų geresni, jei priimtas tegul ir neigiamas sprendimas būtų aiškus, gerai motyvuotas, objektyvus, nekeliantis abejonių dėl korupcijos ir teisingas. Deja, dažnai žmonės mato visai kitokią tikrovę...

INFOLEX: Dėkojame už pokalbį.

Interviu su Kęstučiu Čilinsku portale INFOLEX.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas pokalbyje su naujienų portalo "Bernardinai.lt" vyr.redaktoriumi Andrium Navicku kalbėjosi apie jo apsisprendimą kandidatuoti į Seimą.

Jūsų apsisprendimas kandidatuoti į Seimą kiek nustebino. Aktyviai dalyvaujate visuomeninėje veikloje, intensyviai darbuojatės advokato pareigose - ar Jūsų apsisprendimas reiškia, kad manote, jog būtini esminiai pokyčiai teisinėje sistemoje? Nesutinkate su tais, kurie tvirtina, kad galiojantys įstatymai Lietuvoje neblogi, tačiau jų esą niekas nevykdo?

Sprendimas kandidatuoti nustebino visus bičiulius ir artimuosius, nes jau ne kartą buvau atmetęs įvairius, gal ir patrauklius, pasiūlymus. Tvirtai apsisprendęs dirbti teisininko darbą, ginti žmogaus teises.
Pagrindinis veiksnys apsisprendimui buvo tai, kad politinės jėgos kurios kėlė ar palaikė mano kandidatūrą- Konservatoriai ir Lietuvos krikščionys demokratai- nekėlė man jokių politinių reikalavimų. Iš karto sutarėme, kad neaukosiu Teisės ir Teisingumo vardan politikos. Atvirkščiai, man pažadėta, jei būčiau išrinktas į Seimą, sudaryti visas sąlygas įstatymų kūrybos procese realizuoti mano  ne kartą iškeltas idėjas teisės ir žmogaus teisių srityje.
Kaip teisininkas praktikas, daugiausia dirbantis asmenų teisių gynimo srityje, susiduriu su daug įstatyminių kliūčių žmonėms apsiginti savo teises nuo valdžios  piktnaudžiavimų. Nepakeitus kai kurių įstatymų, žmonėms ir toliau bus sunku.

O gal kiek paskubėjote - net jei būsite išrinktas Alytaus rajone, Jūsų kadencija tęsis tik metus. Tai labai trumpas laikotarpis, gal veikiau vertėjo pasiruošti kitų metų rinkimams?

Tiesiog neplanavau savo veiklos politikoje. Man miela dirbti kartu su Piliečių Santalka ir kitomis pilietinėmis organizacijomis. O šiuose rinkimuose mane pasirinko ne tik todėl, kad Seime trūksta teisininkų, kurie įtvirtintų įstatymuose žmogaus teises. Pasirinko dar ir todėl, kad rinkimuose nusprendė dalyvauti Rusijoje nuo Lietuvos teisingumo besislapstąs milijonierius, kurio kontroliuojama bendrovė atleido iš darbo ir ėmė persekioti Dalią Budrevičienę, bandžiusią apsiginti savo teises. Todėl būtent šie rinkimai yra svarbūs D.Budrevičienės ir visų nuo oligarchinės valdžios kenčiančių žmonių gynimui.
 
Ką galite pažadėti Alytaus rajono gyventojams? Kodėl jie turėtų balsuoti būtent už Jus?

Pažadu nieko tuščiai nežadėti ir nemeluoti. Pažadu nepapirkinėti dovanėlėmis, nes tie milijonieriai, kurie nuperka vargšus rinkėjus pinigais ar dovanomis, išrinkti į Seimą iš tų vargšų atsiima šimteriopai suktais sau naudingais, o vargšams nenaudingais įstatymais. Todėl ir turime tokią visuomenę: keliasdešimt turtuolių ir daug vargšų.
Pažadu Dzūkijos žmonėms išnaudoti visas savo žinias ir patirtį jų teisių gynimui. Ginsiu taip, kaip gyniau teisę ir žmogaus teises D.Budrevičienės ar V.Pociūno bylose.
Jei būsiu išrinktas, atsisakysiu advokato praktikos, nes Dzūkija taps mano „kliente“, apsigyvensiu arčiau jos žmonių ir padėsiu sustiprinti jų teisių apsaugą.
Be abejo, Seime pateiksiu įstatymų projektų, kurie sustiprintų teisinės valstybės pamatus, žmogaus teisių apsaugą ir kurie nustatytų piktnaudžiaujančių valdžios atstovų atsakomybę, stiprintų pilietinių institucijų reikšmę, sudarytų joms sąlygas ginti viešąjį interesą. 

Kodėl pasirinkote tapti būtent Tėvynės sąjungos kandidatu? Neabejoju, kad Jus savo kandidatu norėtų matyti bet kuri Lietuvos partija. Savo ruožtu Jūs aiškiai pareiškėte, kad nestojate į partiją ir nesijaučiate susaistytas lojalumo kuriai nors politinei grupei saitais. Ar tokios nepriklausomybės įmanoma išvengti, dirbant Seime konkrečioje frakcijoje?

Iš tiesų, jei žmogus galvoja apie politinę karjerą, tai jis turi laikytis tam tikrų „žaidimo“ taisyklių. Čia svarbu ne tai, kas teisinga, o tai, kas naudinga tos partijos požiūriu. Aš nesmerkiu partijų - jos būtinos, idant išreikštų įvairių visuomenės sluoksnių interesus. Jei partija nėra sukurta kaip būdas keliems bosams apsisaugoti nuo teisėsaugos ir padidinti savo milijonus, tai ji yra demokratijos įrankis. Bet aš paveldėjau iš savo tėvų labai savarankišką charakterį ir vidinį poreikį ginti teisingumą  ir sakyti tiesą. Tai nesuderinama su paklusnumu partinei ar frakcinei drausmei. Kaip minėjau, keliant mano kandidatūrą, buvo pažadėta nereikalauti lojalumo, jei toks reikalavimas  kirsis su  teise ir teisingumu. Kita vertus, nėra ko pūstis tai atvejais, kai reikia tartis dėl kokių nors žmogaus teisių nepažeidžiančių kompromisų. Nereikia kiekvienoje situacijoje save įsivaizduoti teisuoliu. Teisingumas-tai  Dievo duota ir yra mūsų širdyse. Tai visus vienija. Kiti tai vadina sąžine, dar kiti-vidiniu balsu. Tačiau nuolat užgniaužiant šį jausmą vardan egoistinių interesų, galima jį paslėpti po storu melo ir gudravimų sluoksniu ir tuomet iš teisingumo lieka tik žmogaus ribotumą rodantis užsispyrimas.  
 
Darbuojatės Žmogaus teisių stebėjimo institute. Visgi gerokai skiriatės nuo tų, kurie šiandien mėgsta linksniuoti žmogaus teises ir akcentuoja vien tikrus ar tariamus seksualinių mažumų teisių pažeidimus. Ar Jums neatrodo, kad šiandien yra populiaru kalbėti apie mažumų teises, bet nepastebėti kasdienių pažeidimų, kurių šaltinis tai, kad pinigai daro kai kuriuos žmones "lygesniais prieš įstatymą"?

Iš tiesų pakantumo mažumoms  ir jų nediskriminavimo reikalavimams daug dėmesio skiria Europos žmogaus teisių teismas. Tačiau mums, nesmerkiant pakantumo, visgi, reikia turėti omenyje, kad kitose, senos demokratijos valstybėse nėra tokių aštrių elementarių žmogaus teisių pažeidimų, kokie daromi Lietuvoje. Ten stipriau išvystyta žmogaus teisių apsauga ir pilietinė visuomenė.  Todėl jos sau gali leisti skirti daug laiko subtilioms problemoms. O mūsų šalyje nedaug žmogaus teisių gynėjų, nedaug  pilietinių organizacijų, todėl savaime suprantama, kad pagrindinis dėmesys turi būti tiems pažeidimams, dėl kurių didelė dalis lietuvių patiriam neteisybę, socialinę diskriminaciją, pasityčiojantį kai kurių valdininkų abuojumą, cinišką oligarchų pažeminimą.  
 
Esate Vytauto Pociūno našlės bei Dalios Budrevičienės advokatas. Įdomu, kodėl ryžtatės imtis būtent tokių bylų, kuriose tenka kovoti prieš valdžios institucijas?

Šios bylos yra savotiški simboliai, ženklai  Lietuvos kelyje į demokratinę, saugią,. žmogaus teises  gerbiančią valstybę. Juk nuo 2000 metų, kai į Lietuvos Seimą atėjo su teisėsauga problemų turintys milijonieriai, jie pasirūpino, kad įstatymai ir valdžia  gintų juos, o ne paprastus verslininkus, darbuotojus, pensininkus. 
Vieno iš tokių milijonierių bendrovėje, po to, kai jos darbuotoja D.Budrevičienė pareiškė apie apgaulingą buhalteriją-algų mokėjimą vokeliuose- imta  ciniškai iš darbuotojos tyčiotis ir  ji, nepadariusi jokio darbo drausmės pažeidimo, buvo išmesta iš darbo. Valdžios įstaigos ne tik, kad nepadėjo, bet iš karto parašė pažymą, kad D.Budrevičienė atleista teisėtai. Argi tai nėra mūsų dienoms būdinga valdžios pozicija?  Argi ji nerodo, kad šalis pasuko oligarchų (turtuolių verslininkų, turinčių kartu ir politinę valdžią) valdymo keliu? Todėl D.Budrevičienės gynimas man buvo ir yra svarbus kaip visų žmonių gynimas nuo ciniškos oligarchinės valdžios.
 V.Pociūno byla susijusi su D.Budrevičienės. Tiesa, V.Pociūnas stengėsi ištirti ir įspėti valstybę dėl korumpuotų  Rusijos ir Lietuvos oligarchijos ryšių. Bet iš tiesių ir  D.Budrevičienė ir V.Pociūnas tapo kliūtimi įtakingiems oligarchams.
Požiūris į D.Budrevičienės ir V.Pociūno bylą tapo linija, kuri perskyrė visuomenę į dvi dalis: viena dalis savo aukščiausia vertybe laiko bet kokia kaina ir bet kokiu būdu įgyjamus pinigus ir kapitalą, kita dalis-Teisingumą ir Tėvynę.   Ši skiriamoji linija vis labiau gilės ir aštrės, nes pinigų troškimas neturi ribų ir visuomenėje atsiranda jėga, kuri pasistengs tas ribas nustatyti.  
  
 Šiandien dauguma žmonių nepasitiki teismais. Šis nepasitikėjimas pagrįstas ar veikiau galima kalbėti apie politikų norą kontroliuoti teismus, kaip kad kartais skundžiasi teisėjai?

Manau kad yra visko. Šiaip, istorija parodė, kad nešališkas, nepaperkamas  teismas yra vienintelis būdas vykdyti teisingumą. Todėl valstybės imasi visų  priemonių, kad teismas būtent ir būtų taip sudaromas ir tokiu būdu veiktų, kad nebūtų sąlygų pinigais ar valdžios nurodymais paveikti teisėjų. Žinau daug puikių, sąžiningų, kvalifikuotų, nepaperkamų teisėjų. Jiems nelengva, nes jaučia spaudimą. Dalis žmonių ateina į teisėjus, kaip į vietą, kurioje jie ketina realizuoti ne Dievo duotą teisingumo jausmą, o savo valdžios troškimą ar net siekį praturtėti, imant kyšius. Atsidūrę aukštoje teisėjo kėdėje, jie galvoja, kad žino visą teisę, todėl netobulėja kaip teisininkai.
 Na, o oligarchams reikia korumpuotų teisėjų. Jie viską perkasi už pinigus; ir „teisingumą“ ir rinkėjų balsus. Tad mūsų valdžia, kadangi ji yra pusiau oligarchinė,  nėra suinteresuota nepaperkamais teisėjais. 

Dalyvaujat Piliečių Santalkos veikloje. Kaip įsivaizduojate šio judėjimo perspektyvas? Ką Santalka galėtų padaryti, ko nesugeba padaryti partijos?

Piliečių Santalkos veikla yra paremta aukštais etiniais principais. Čia yra daug kūrybingų aktyvių žmonių. Jie siekia teisingumo ir viešo intereso gynimo. To labai trūksta, tad, manau, Santalka neišnyks, ji turi gerą perspektyvą.
Atėjus į politiką ir valdžią su teisėsauga turintiems milijonieriams, jie savo reikmėms sukūrė partijas, pradėjus pirkti rinkėjų balsus, kad patektų į valdžią ir galėtų ją išnaudoti tolesniam turtėjimui ir apsisaugojimui nuo teisėsaugos.  Taip buvo sukurta situacija, kai politinėse varžybose realiai gali dalyvauti tik turtingi „žaidėjai“. Partijos, kurios neturi savo bosų ar Rusijos perduotų „juodų“ milijonų, kad galėtų lygiomis varžytis su minėtomis oligarchinėmis partijomis,. yra priverstos ieškoti finansavimo. Už „ačiū“ pinigų niekas neduoda, todėl partijos sukausto save įsipareigojimais  rėmėjams, o tai dažnai būna paprastiems žmonėms nieko gera nežadantys įsipareigojimai.
O Piliečių Santalka nėra susaistyta minėtais įsipareigojimais. Todėl ji gali objektyviai ir ryžtingai kovoti už teisingumą ir viešą interesą, viešinti valdžios piktnaudžiavimus. Kita vertus, visada svarbu gerai apsvarstyti savo teiginius, neskubėti skelbti kovą už ką nors ar prieš ką nors, neišsiaiškinus tikrųjų motyvų.  Mažas pavyzdėlis. Neseniai vienas politikas viešai įtikinėjo, kad pensininkams labai sunku išgyventi. Jiems per brangūs maisto produktai. Todėl, rodydamas rūpestį pensininkais, politikas siūlo atleisti nuo pridėtinės vertės mokesčių pagrindines maisto prekes. Bet šalia sėdėjęs specialistas visiškai teisingai pastebėjo: atleidus maisto prekes nuo pridėtinės vertės mokesčio nė vienu centu neatpigs prekės, bet stipriai praturtės ir taip jau turtingi prekybos centrų savininkai. Jiems nemokant mokesčio,  į biudžetą nepateks milijonai litų, iš kurių, beje, apmokamos lengvatos pensininkams ir kitos socialinės išlaidos. Vadinasi, prisidengus pensininkų interesais gali būti jiems kenkiama, o ginami stambaus kapitalo, finansuojančio kai kuriuos politikus, interesai. 
Tokio gudraus įvairių projektų „stūmimo“, prisidengus viešu interesu, pakanka, todėl piliečiai ir jų Santalka turi nepasiduoti suklaidinama šio manipuliavimo. . 

Paveldėjusi iš sovietmečio grėsmingą spragą – negebėjimą veiksmingai spręsti vaikų ir šeimos psichikos sveikatos problemų, Lietuva atkakliai tęsia šią savižudišką tradiciją.

Lietuvos vaikų sveikatos būklė pasaulio kontekste atrodo visai neblogai. Mūsų vaikai nemiršta iš bado, nežūva karuose. Jie tvarkingai paskiepijami, kad būtų atsparūs infekcijoms. Susirgę jie gauna gerų vaistų ir kitokį reikalingą gydymą. Kūdikių mirtingumo rodikliais Lietuva lygiuojasi į sveikiausias pasaulio valstybes.

Tačiau yra vienas rimtas "bet".

Jau daugiau kaip dešimtmetį Lietuva stebina pasaulį itin prastais vaikų dvasinės sveikatos rodikliais. Nors liūdnos elgesio ir emocijų sutrikimų pasekmės (savižudybės, prievarta, vaikų apgyvendinimas valstybinėse globos įstaigose) jau seniai yra pasiekusios epidemijos mastą, vykdomosios valdžios struktūrose atkakliai atsisakoma plėtoti modernias vaikų psichikos sveikatos paslaugas ir užtikrinti kvalifikuotos pagalbos prieinamumą vaikams ir tėvams – ką jau kalbėti apie prevencines programas, iš kurių atvirai šaipomasi. Paveldėjusi iš sovietmečio grėsmingą spragą – negebėjimą veiksmingai spręsti vaikų ir šeimos psichikos problemų, Lietuva atkakliai tęsia šią savižudišką tradiciją.

Prieš penkiolika metų sunku buvo patikėti tokia fiasko galimybe. 1989–1991 metais, kai Lietuvoje buvo daug entuziazmo ir tikėjimo idėjomis, bendromis medikų, psichologų, politikų ir tėvų pastangomis pavyko sukurti modernios vaikų psichikos sveikatos apsaugos pagrindus.

Tada atrodė, kad po kelerių metų pavyks pasivyti Suomiją ir kitas valstybes, išvengusias komunizmo eksperimento.

Juk vaikų psichikos sveikatos sričiai nereikia brangių biomedicininių technologijų, o tereikia išplėtoti lanksčių psichologinio gydymo paslaugų tinklą, padedant rizikos grupių vaikams ir šeimoms spręsti kasdienes problemas ir jaustis gerai.

Jau 1996 metais Europa žinojo Vilniaus modelį, sukurtą Vaiko raidos centre, o Lietuva buvo pripažinta regiono lydere, iš kurios galėtų mokytis kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės. Beliko tik įauginti naujus modelius į sistemą ir paskleisti po Lietuvą, kad šiuolaikiškos paslaugos būtų teikiamos ne tik Vilniuje, bet ir provincijoje.

Bet artėjant 2000-iesiems permainos ėmė strigti, ir vaikų psichikos sveikatos problemos ciniškų sveikatos politikos vykdytojų buvo vis labiau stumiamos į sveikatos politikos paribį ir net užribį. Modernių paslaugų plėtra, vos prasidėjusi, buvo užblokuota Sveikatos apsaugos ministerijos koridoriuose. Dar kurį laiką inovacijas paremdavo tarptautiniai fondai, bet jie paliko Lietuvą, šiai tampant ES nare.

Žmonės, neabejingi vaikų dvasinės sveikatos problemoms, ramino vienas kitą – girdi, tai laikini nesklandumai, susiję su lėšų stoka. Tačiau metai bėgo, o politinis sprendimas – rimtai investuoti į komunizmo ideologijos išprievartautą sritį iki šiol taip ir nepriimtas. Lietuvos medicina nepajėgė ištaisyti istorinės klaidos ir reabilituoti dvasinės sveikatos, kaip būtinos sveiko žmogaus ir sveikos visuomenės dalies. Kasmet stiprėja ydingas įprotis vis daugiau pinigų nukreipti elitinėms, nuo sovietmečio hipertrofuotoms medicinos sritims ir vis labiau išstumti į užribį tokias "neprestižines" sritis, kaip vaikų psichiatrija, psichoterapija ar raidos pediatrija.

2000 metais, ištikus šiai vertybių krizei, buvo apskaičiuota, kad vaikų psichikos sveikatos sričiai tenka viso labo trys procentai visų vaikų sveikatai skirtų lėšų, o nuo viso sveikatos sektoriaus pyrago ši strategiškai svarbi sritis gauna 0,25 proc. (!) lėšų.

Nuo to laiko padėtis nuolat blogėja.

Vis dažniau šitokia ciniška valstybės politika piktinasi tėvai, susidūrę su vaiko emocinėmis problemomis ir sužinoję, kad visa tai, ką jie randa panaršę internete (pasaulio patirtis teikiant paslaugas vaikams, turintiems psichikos sutrikimų, ir jų tėvams yra be galo turtinga), Lietuvoje nėra ir nežada būti prienama.

Mat Lietuvoje nutarta likti prie sovietinio standarto "vienas vaikų psichiatras aptarnauja 20 tūkst. vaikų", o pastaruoju metu Sveikatos apsaugos ministerijoje plėtojama idėja, kad net ir tokia "prabanga" nėra būtina.

Padėties tragizmą suvokia ne tik tėvai ir specialistai, bet ir Lietuvos prezidentas bei vaikų teisių apsaugos kontrolierė. Bet jų nerimastingi kreipimaisi į Vyriausybės struktūras ignoruojami. Sveikatos apsaugos ministerija atkakliai atsirašinėja, paneigdama gandus, kad Lietuvoje galėtų būti neišspręstų vaikų psichikos sveikatos problemų.

Kas galėjo įsivaizduoti, kad 2007 metais vis dar teks nesėkmingai įrodinėti sveikatos politikos vykdytojams, kad psichologiniai diagnostikos ir gydymo metodai – tai itin veiksmingi vaikų ir tėvų sveikatos gerinimo būdai ir kad siekdami įveikti istorinį atsilikimą turime šias paslaugas plėtoti kur kas sparčiau, negu mažiau nuo sovietinės ideologijos nukentėjusią kūniškąją medicinos pusę.

Atsakymams į šiuos skaudžius klausimus reikėtų pasitelkti Lietuvos ir Suomijos praeities ir dabarties paraleles. Kuo skiriasi Lietuva ir Suomija? Prieš tris dešimtmečius Suomijoje atlikta visuomenės ir asmens sveikatos problemų analizė atskleidė naująjį prioritetą – vaikai labiausiai kenčia nebe nuo kūno negalių, o nuo dvasinių problemų. To pakako, kad politikai iš esmės pakeistų investicijų kryptį, ir sveikatos sektoriaus biudžetas buvo kardinaliai perskirstytas, kad paslaugų plėtra atitiktų naujuosius iššūkius.

Vaikų psichikos sveikata tapo sparčiausiai plėtojama sveikatos sektoriaus sritimi.

Suomijoje tai įmanoma, nes toje šalyje nebuvo sulaužytas vertybių stuburas. Tuo tarpu Lietuvoje sovietinio eksperimento padariniai tokie skaudūs, kad pagirios tęsiasi iki šiol, o Suomijos pavyzdys tolsta kaip pasaka. Sveikatos politika Lietuvoje, kaip kokioje bananų valstybėje, vyksta nuo sovietmečio įprastu būdu – artėjant kitų metų biudžeto svarstymui, pas premjerą apsilanko didžiųjų ligoninių vadovai ir elitinių medicinos sričių profesoriai, reikalaudami dar vieno milijardo sveikatos sektoriaus iškraipymams stiprinti.

Tokia – matuojama jau ne milijonais, o milijardais – darosi priklausomybės nuo medicinos elito užgaidų, neturinčių nieko bendra su šiuolaikiniais sveikatos sistemos poreikiais, kaina. Turbūt nereikia daug aiškinti, koks bus šito milijardo ir visų kitų milijardų likimas ir kaip tai atsilieps Lietuvos sveikatos sektoriaus efektyvumui. Save maitinančios ydingos sistemos apetitas didėja, o politikai skėsčioja rankomis, nes akivaizdu, kad ne jie lemia sprendimus.

Ar ne liūdnas paradoksas, kad Lietuvoje būtent sveikatos politikai lemta tapti paskutine komunizmo ideologijos tvirtove, kurioje nelieka vietos ne tik vaikystės dvasinių randų gydymui, bet ir sveikam gausėjančių išteklių panaudojimui? Kai neatsiranda valios investuoti į vaikų dvasinio imuniteto stiprinimą, nereikėtų stebėtis, kad vis daugiau pesimizmo atsiranda ir pačios valstybės sveikatos būklės prognozėse.

Straipsnio pdf versiją galite rasti čia.

Mūsų šeimose ir valdžios struktūrose vis dar daug nostalgijos prievartos ideologijai ir jos suformuotoms vertybėms. Bet iš lėto pradeda daugėti ir gerų iniciatyvų, kaip priešnuodžių prievartos kultui.

Keistai pasireiškia suaugusių žmonių meilė vaikams. Žmonijos istorija kupina itin žiauraus elgesio su vaikais. Net modernioje Europoje pirmiau negu vaiko teisėmis XIX amžiuje buvo susirūpinta gyvūnų teisėmis.

XX amžius jau buvo palankesnis vaikystei. Mokslininkų ir vaikų teisių gynėjų pastangas atkreipti pasaulio visuomenės dėmesį į vaikų padėtį vainikavo 1989 metais Jungtinių Tautų priimta Vaiko teisių konvencija.

2007 metų pradžioje buvau išrinktas į komitetą, kuris prižiūri, kaip valstybės įgyvendina Vaiko teisių konvencijos straipsnius. Iki šiol domėjęsis vieno milijono vaikų padėtimi Lietuvoje, dabar privalau žvelgti plačiau ir matyti visų pasaulio vaikų – o jų yra 2,2 milijardo – problemas.

Bendras vaizdas nėra linksmas. Nors šią konvenciją ratifikavo rekordinis skačius valstybių (visos, išskyrus Somalį ir JAV), dauguma vyriausybių neskuba jos rimčiau įgyvendinti. Vienos valstybės – jų yra mažuma – vaiko teisių klausimą laiko prioritetiniu ir per sveikatos, švietimo, socialinės apsaugos politiką investuoja į kokybišką vaikystę.

Neabejotinos lyderės pasaulio vaikystės politikoje – mūsų šiaurinės kaimybės Danija, Norvegija, Švedija ir Suomija. Nedaug atsilieka visos kitos senosios Europos Sąjungos narės ir Australija su Kanada. Kitos valstybės neskuba uoliai įgyvendinti Konvencijos straipsnių, pasiteisindamos išteklių stoka arba kūrybiškai interpretuodamos šiuos straipsnius.

Įdomu, kad visais laikais didžiausiais vaikų mylėtojais skelbėsi esą diktatoriai ir totalitarinių režimų vyriausybės. Taip yra iki šiol. Tai vėl verčia susimąstyti apie tai, kiek klastos ir demagogijos visada slypi po suaugusių žmonių deklaracijomis apie vaikus, kaip nacijos ateitį ar "privilegijuota klasę".

Aršiausia geopolitinė kova verda aplink Šiaurės Europos valstybių siūlomą idėją, kad visame pasaulyje turi būti uždraustos kūno bausmės vaikams. Prievartos virusas, pasirodo, yra taip stipriai paveikęs žmoniją, kad mokslininkų įrodytos tiesos apie žalingą fizinių bausmių poveikį vaiko raidai daugumoje pasaulio valstybių neįtikina nei politikų, nei rinkėjų.

Prieš rinkimus į JT Vaiko teisių komitetą Niujorke laikiau rimtą egzaminą, kai teko atsakinėti į besivystančio pasaulio atstovų tokio pobūdžio klausimus: "Ar galime tikėtis, kad jūs neparemsite kai kurių valstybių iniciatyvos uždrausti kūno bausmes vaikams? Juk jūs pritariate mums, kad fizinės bausmės yra labai gera vaikų auklėjimo priemonė?"

Atsakinėjant į tokius klausimus pravertė ilgametė darbo Lietuvoje ir diskusijų su vis dar gausiais prievartos ideologijos šalininkais tėvynėje patirtis. Rizikuodamas prarasti valstybių balsus per rinkimus, vis dėlto neišdaviau principų, kuriais tikiu ir kaip mokslininkas, ir kaip gydytojas, ir kaip pilietis, – kad fizinės bausmės yra tiesiog be galo neefektyvi priemonė, sukelianti daugybę rimtų problemų ir nė vienos iš esmės neišsprendžianti. Kantriai aiškindavau besidomintiems diplomatams ir politikams, kodėl nesu beržinės košės metodų šalininkas.

Mano, kaip vaikų psichiatro, patirtis, o ir daugybė mokslinių tyrimų rodo, kad suaugę žmonės, taikydami kūno bausmes vaikams (dažniausiai turėdami labai gerų ketinimų), daro tai 99 procentų atvejų labai nevykusiai – ne tada, ne taip ir ne ten, kur reikia, pažemindami vaiko orumą, ir dažniausiai tai vyksta ne tada, kai galbūt ir reikėtų bausti, o tada, kai emocinė krizė ištinka patį suaugusįjį.

Rizika pasiteisino: ir balsų surinkau per rinkimus pakankamai daug, kad juos laimėčiau, ir net pavyko kai kuriuos diplomatus – tik nežinau ar ilgam – atversti į kitą "tikėjimą". Viena Afrikos atstovė, išklausiusi mano poziciją, pakeitė savąją ir jausmingai pasidalijo vaikystės prisiminimu. Mama ją pradėdavusi mušti tada, kai tėtis įprastu laiku negrįždavo namo, ir jai būdavę sunku suprasti, kuo ji nusikalto.

Kaip elgtis su vaikais – ir šeimos, ir vyriausybės gali rinktis ir renkasi. Galima patikėti paprastais metodais, kuriuos propaguoja paplitusi pasaulyje prievartos ideologija, ir apgaudinėti save tikint šių metodų veiksmingumu. Tokios šeimos ir tokios vyriausybės, net ir turėdamos daug išteklių, juos investuoja klaidinga kryptimi, užsukdamos ydingą prievartos ir skurdo (jei ne materialinio, tai dvasinio) ratą ir vis giliau klimpdamos tame rate.

Kitas kelias – atsisakyti prievartos ideologijos visais lygiais ir investuoti į pasitikėjimu ir savitarpio pagarba paremtus santykius: tarp vaikų ir tėvų, tarp vaikų ir mokytojų, tarp vyrų ir moterų, tarp valdžios ir piliečių. Šis kelias vadinamas demokratija, ir viena svarbiausių šio kelio sėkmės prielaidų yra prievartos atsisakymas ugdant vaikus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad vaikams bus viskas leidžiama. Atvirkščiai – yra daugybė veiksmingų metodų, kaip galima pozityviais būdais arba taikant civilizuotas ir nežeminančias sankcijas padėti vaikui išmokti efektyvaus bei priimtino elgesio ir bendravimo taisyklių. Juk prievarta prieš vaiką – tai ne kas kita kaip kapituliacija, patvirtinant savo bejėgiškumą ir negebėjimą spręsti problemų kitaip.

Lietuva, kaip jau įprasta, ir vėl atsiduria ties geopolitinės kovos fronto linija. Ir mūsų šeimose, ir valdžios struktūrose vis dar daug nostalgijos prievartos ideologijai ir jos suformuotoms vertybėms bei paslaugų infrastruktūrai. Gerų iniciatyvų, kaip priešnuodžių prievartos kultui, Lietuvoje randasi vis daugiau – šeimos, bendruomenės, savivaldybės vis dažniau suvokia, kad šiandien pirmiausia būtina stiprinti vaikų ir tėvų dvasinę sveikatą ir psichologinį atsparumą. Bet sisteminiu lygiu – o tokį gali užtikrinti tik aiškūs ir nedviprasmiški politiniai sprendimai dėl naujų investavimo krypčių vaikystės politikoje – kol kas Lietuva blaškosi.

Turime labai įvairių kaimynų bei patirčių ir niekaip negalime nuspręsti, kas patys esame ir kuo norime būti. Tuo tarpu mūsų vaikai mus stebi ir laukia.

Straipsnio PDF versija yra čia.

ŽTSI Valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas pokalbyje su naujienų portalo "Balsas.lt" vyr.redaktoriumi Sauliumi Spurga nagrinėjo Lietuvos piliečių galimybes teisminiu keliu gauti okupacijos metu padarytos žalos atlyginimą iš Rusijos.

Su K. Čilinsku kalbėjosi "Balsas.lt" vyriausiasis redaktorius Saulius Spurga.

"- Buvo skelbta, kad Lietuvos piliečiai padavė ieškinį dėl žalos, patirtos okupacijos metu, atlyginimo. Jūs atstovaujate jiems kaip advokatas. Kokios šios bylos aplinkybės?

- Ieškinys pateiktas prieš Rusijos federaciją kaip Sovietų Sąjungos teisių tesėją, nes Rusija Sovietų Sąjungai sugriuvus perėmė visas teises, ir turtą, ir skolas. Ir Sovietų Sąjungą Jungtinėse Tautose pakeitė būtent Rusija. Taigi šiuo atveju kalbama ne apie tai, kad Rusija padarė žalą, o apie tai, kad žala buvo padaryta Sovietų Sąjungos, kaip valstybės okupavusios Lietuvą. Lietuvos teritorijoje buvo pradėtas daryti tas teisės pažeidimas, žmogaus teisių pažeidimas - kaip žinote daugelis žmonių buvo represuoti, ir čia kalba eina apie vieną iš tokių atvejų. Lietuvą okupavusios valstybės teismas pripažino kalta moterį, apkaltinus ją antisovietine propaganda už tam tikras pasakytas mintis, kurios nepatiko tuometinei stalininei valdžiai. Vienas iš kaltinimų buvo tas, kad ji kalbėjo, jog Lietuvą nuo okupacijos gali išgelbėti Amerika. Nuo bet kokios okupacijos - ar nuo vokiečių, ar nuo sovietų okupacijos. Už minčių reiškimą ji buvo nuteista, nors netgi tuometiniai Sovietų Sąjungos tarptautiniai įsipareigojimai neleido persekioti žmogaus už pasakytą mintį. Tuo metu Sovietų Sąjunga buvo Jungtinių Tautų narė, teismas vyko 1951 metais, ir pagal Jungtinių Tautų įstatus šitaip elgtis nebuvo galima.

- Ir ko dabar ta moteris reikalauja? Kokios žalos atlyginimo?

- Ši moteris, kuri buvo nuteista, yra mirusi, bet žala kildinama šeimai, mirusiosios vaikams. Ieškovai yra du mirusiosios vaikai, sūnus ir duktė. Jų motina buvo nuteista, ir jie paveldėjo iš jos žalos reikalavimo teisę. Be to, jie kildina žalą iš to, kad jų šeima vėliau buvo persekiojama, buvo KGB stebima, buvo užvesta stebėjimo byla. Šeima buvo persekiojama tol, kol Lietuva neišsivadavo iš okupacijos. Yra prašoma atlyginti padarytą neturtinę žalą - tiek mirusios motinos, tiek jų pačių patirtą neturtinę žalą. Kiekvienas iš jų prašo atlyginti neturtinę žalą, ir atsakovu patraukė Rusijos federaciją.

- Šitie žmonės parodė asmeninę iniciatyvą, bet juk ir visa Lietuvos tauta yra nubalsavusi per referendumą, kad Rusijos okupacijos žala būtų atlyginta, be to, turime tam tikrus įstatymus. Ar Lietuvos vyriausybė buvo pakankamai atkakli, vykdydami tautos išreikštą valią, ir ar tai galėjo pasibaigti sėkme?

- Iš tikrųjų, žmonės, kurie kreipėsi pagalbos, pradžioje abejojo, iš ko reikalauti žalos atlyginimo, ar iš Sovietų Sąjungos, ar iš dabartinės Lietuvos valdžios, kuri negina jų teisių. Be abejo, pagrindinis kaltininkas yra Sovietų Sąjunga kaip okupavusi valstybė, o Lietuvos institucijų pareiga įgyvendinti žmonių valią ir kreiptis dėl žalos atlyginimo. Buvo priimtas įstatymas, kuris nustato, kad visos institucijos turi siekti, kad būtų atlyginta Sovietų Sąjungos padaryta žala - tarp kitko, šitame ieškinyje mes tuo ir vadovaujamės, sakydami, kad ir teismui tas įstatymas privalomas. Matysime, kaip teismas spręs šį klausimą. Reikia pasakyti, kad kitos institucijos buvo gana pasyvios, ir tai privertė žmones kreiptis į teismą. Tokių žmonių, kurie ketina kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, yra ir daugiau.

- Kokios, Jūsų vertinimu, yra tokio Lietuvos institucijų pasyvumo priežastys?

-  Aš, kaip teisininkas, nenorėčiau gilintis, bet galima pasakyti apie pasaulinę patirtį. Tokiais atvejais jau ne kartą iniciatyvą parodydavo žmonės. Taip buvo ir dėl Vokietijos padarytos žalos, prievarta įdarbinant žmones. Iš pradžių buvo mėginama politiškai suderinti klausimą, tačiau tai nepavyko, tada žmonės kreipėsi su konkrečiais ieškiniais, ir tik tai privertė Vokietiją ir kitas valstybes tartis ir ieškoti sprendimo, sudaryti fondą ir išmokėti žalos atlyginimo kompensacijas nukentėjusiems žmonėms. Galbūt tas pats įvyks ir čia, kai Lietuvos teismas nuspręs priteisti. Jei to nepadarys Lietuvos teismas, tai atliks Europos žmogaus teisių teismas.

- Iš tiesų, mes nemažai kalbame, kad buvo Lietuva okupuota, bet tai lieka tik žodžiais ir neturi jokių teisinių pasekmių. Įdomu, į ką būtų nukreiptas ieškinys - ar jis būtų nukreiptas į dabartinę Rusijos valstybę, ar į tam tikras bendroves, įmones, kuriose dirbo represuoti žmonės.

- Šiame ieškinyje kalbama apie tai, kad teismas neteisėtai atėmė laisvę. Vykdant bausmę moteris buvo išvežta iš Lietuvos į Rusijos gilumą ir ten atlikinėjo bausmę laisvės atėmimo vietose. Todėl ieškinys pareikštas valstybei ir žalą turėtų atlyginti Rusijos valstybė iš savo biudžeto. Bet buvo atvejų, kai lietuviai buvo išvežti ir prievarta įdarbinti tam tikrose gamyklose, kasyklose, rūdynuose ir panašiai. Dabar tos įmonės, pertvarkytos ar nepertvarkytos, egzistuoja iki šiol. Būtų galima kelti klausimą traukiant atsakovais ir šias įmones. Aišku, valstybė atsakinga kaip ta jėga, kuri prievarta išvežė žmones į Rusiją, bet yra įmonės, kurios iš prievartinio darbo laimėjo. Jos galėtų būti bendraatsakoviais. Gal atsiras ir tokių ieškinių, nes žmonės yra tikrai nukentėję ir iki šiol netikėjo tokių ieškinių perspektyva. Tačiau Europos žmogaus teisių teismo atitinkami sprendimai dar 2004 metais įvertinant okupacinį režimą, kuris buvo Baltijos šalyse, leidžia mums drąsiau kreiptis su ieškiniu. Noriu pabrėžti, kad Lietuvos padėtis čia yra labai gera tuo požiūriu, kad turime sutartį su Rusija, sudarytą dar 1991 metais, kai dar buvo Rusijoje demokratinis režimas. Turiu omeny sutartį dėl pagalbos civilinėse bylose. Ten įrašyta, kad Rusijos valstybė pripažįsta Lietuvos teismų sprendimus, sakykim, tokius kaip ir dėl žalos atlyginimo. Šitai yra labai svarbu Lietuvai. Tai sudaro sąlygas normaliai priimti sprendimus, kadangi pagal tą sutartį Lietuvos teismams išnagrinėjus bylas ir priteisus žalą, Rusijos valstybė ją turėtų atlyginti. Ta sutartis yra labai didelis demokratijos laimėjimas ir dabar, be abejo, Rusija tokios sutarties nė už ką nepasirašytų. Sutartis kaip tarptautinis teisės aktas yra privaloma, ir tai atveria žmonėms galimybę siekti žalos atlyginimo, kelti bylas. Kitas klausimas, kaip Rusija vykdys Lietuvos teismų arba Europos žmogaus teisių teismo sprendimus. Kaip priversti vykdyti, yra kitos teisinės priemonės. Yra jau ne kartą buvę, kad Rusija atsisakė vykdyti jai nepalankius Europos žmogaus teisių teismo sprendimus.

Rusija yra pasirašiusi Žmogaus teisių konvenciją. Šalys, kurios yra ratifikavusios šią konvenciją, tuo pačiu pripažįsta Europos žmogaus teisių teismo jurisdikciją. Tai vadinasi, jeigu Lietuvos teismas priteis žalos atlyginimą iš Rusijos, šitoje ar kitoje byloje, ir Rusijos teismai, ar antstoliai, ar valstybės įstaigos nevykdys Lietuvos teismo sprendimo, tai tuomet tie nukentėję, kuriems priteistas žalos atlyginimas, su ieškiniu prieš Rusiją galės kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, nes jai, kaip minėjau, privaloma vykdyti šio teismo nutarimus.

- Ar ši byla sulaukė tarptautinio atgarsio?

- Taip, išties gana netikėto tarptautinio atgarsio - mes manėme, kad Lietuva mažai žinoma, bet kai šis ieškinys pasirodė, na, visų pirma, pasakysiu, susidomėjo kai kurios Rusijos žiniasklaidos priemonės. Jos norėjo susipažinti ir su pačiu ieškiniu. Kiek žinau, tai yra artimos Rusijos valdžiai. Apskritai Rusijos žiniasklaida, kaip žinote, nėra visiškai laisva, tad supratau, kad valdžia nori kuo greičiau sužinoti, koks čia bus ieškinys, ir būtent per sau ištikimą žiniasklaidą - būtent tą, kuri tarnauja valdžiai. Iš užsienio žurnalistų, kurie į mus kreipėsi, sužinojome, kad Maskvos valdžios koridoriuose tas ieškinys jau svarstomas. Aš supratau, kad informacija ten buvo gauta ir tai padidino susidomėjimą visų garsių užsienio žiniasklaidos priemonių, kurios važiavo į Lietuvą, darė reportažus, filmavo buvusius KGB rūmus, kuriuose buvo kalinami Lietuvos žmonės. Tai buvo parodyta pasaulio pagrindinėse televizijose - tas ieškinys, tas reikalavimas, ir iš ko jis kyla - pogrindžio judėjimas, pasipriešinimas, ir vėl pasauliui buvo priminta Lietuvos situacija. Manau, kad tas susidomėjimas nėra nurimęs, ir manęs vis paklausia, kaip toliau viskas vyksta. ..."

Visą straipsnį skaitykite naujienų portale www.balsas.lt  
Kęstutis Čilinskas: "Okupacijos žala gali ir turi būti atlyginta" 2007.06.07 | 08:14

Straipsnio PDF versija čia.

Kiekvienoje valstybėje egzistuoja dilema – ar teisė turi atspindėti visuomenėje esamą vertybių sistemą ir moralines normas ar būti vienu žingsniu toliau pažengusi į priekį, taip skatinant pažangesnį visuomenės vystymąsi. Pastarasis variantas sudėtingesnis ir gali iššaukti nepatenkintos visuomenės daugumos atmetimo reakciją, įgyvendinant priimtas teisės normas praktikoje.

Pastarųjų dienų įvykiai Lietuvoje rodo, kad galiojantis teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis lygybės ir draudimo diskriminuoti principus, tame tarpe ir seksualinių mažumų atžvilgiu, nėra pakankamai suvokiamas politikų, dvasininkijos atstovų, jaunimo tarpe bei piliečių susibūrusių į opozicinę visuomeninę grupę „Už dorą ir tautą“. Praraja tarp esamo teisinio reglamentavimo ir visuomenės pasirengimo jį įgyvendinti praktikoje ryški kaip niekada.

2007 m. gegužės 17d. minint tarptautinę dieną prieš homofobiją, vykdant Europos bendrijos iniciatyvos EQUAL informacinę akciją „Homoseksualūs darbuotojai turi teisę būti atviri ir saugūs“, buvo siekiama, kad į Vilniaus ir Kauno miestų gatves išvažiuotų „vaivorykštės“ troleibusai su socialinės reklamos šūkiais: „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ ir „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri visuomenėje“. Tačiau troleibusai su socialine reklama neišvažiavo, o Lietuva tarptautinę dieną prieš homofobiją pasitiko homofobiškomis nuotaikomis ir veiksmais.

Vilniaus miesto savivaldybė, kuri pagal Lygių galimybių įstatymą turi pareigą įgyvendinti lygias galimybes rengiant ir priimant teisės aktus (pavyzdžiui, priimant sprendimą dėl socialinės reklamos), leidimo panaudoti socialinę reklamą nedavė ir tikėtina, kad įvykdė tiesioginę diskriminaciją dėl lytinės orientacijos. Lygių galimybių įstatymas įtvirtina, kad tiesioginė diskriminacija yra elgesys su asmeniu, kai dėl jo lytinės orientacijos taikomos prastesnės sąlygos, negu panašiomis aplinkybėmis yra, buvo ar būtų taikomos kitam asmeniui. Įvertinus visas aplinkybes, kyla pagrįstų abejonių ar panašiomis aplinkybėmis būtų buvę atsakyta leisti skleisti socialinę reklamą, jei ji būtų nukreipta į kitų socialinių grupių teises ir problemas. Kauno miesto atveju, žiniasklaidoje, deja, nebuvo pateikta pakankamai informacijos dėl kokių priežasčių buvo neleista „vaivorykštės“ autobusui išvažiuoti į miesto gatves.

Tuo tarpu Vilniaus miesto savivaldybės meras savo viešuose pareiškimuose net nebandė slėpti, dėl kokių motyvų buvo priimtas „politinis sprendimas“: „Esame tolerantiški bet kokios lytinės orientacijos žmonėms, tačiau teikdami prioritetą tradicinei šeimai ir siekdami propaguoti šeimos vertybes, nepritariame viešam homoseksualistų idėjų demonstravimui Vilniaus mieste“. Ši pozicija su nedidelėmis variacijomis buvo atkartota ir kitų politikų, dvasininkijos bei visuomenės atstovų pasisakymuose, kurią apibendrinus būtų galima išskaidyti į sekančius teiginius:

1. Gėjai Lietuvoje nėra diskriminuojami, jie yra toleruojami, todėl turėtų džiaugtis suteiktomis teisėmis ir laisvėmis.

2. Gėjai viešomis akcijomis propaguoja savo seksualinę orientaciją.

3. Viešomis akcijomis gėjai daro neigiamą įtaką pamatiniam visuomenės pagrindui – tradicinei šeimai.

Vertinant teiginį, jog gėjai Lietuvos visuomenėje yra nediskriminuojami, reikia pažymėti, kad visuomenės apklausos tyrimai rodo, jog homoseksualūs asmenys yra viena labiausiai diskriminuojamų visuomenės grupių. Pasak Lietuvos Gėjų lygos (toliau – LGL), atvirą „gėjų“ gyvenimą Lietuvoje gyvena vos dešimt žmonių, remiantis kitais duomenimis, 70 proc. visų homoseksualių asmenų slepia savo lytinę orientaciją.

Perskaičius daugelį netolerantiškų, įžeidžiančių, nepagarbių ir kartais nusikalstamų komentarų („gėjus į dujų kameras“, „geras gėjus – negyvas gėjus“) pasirodžiusių žiniasklaidoje po straipsnių susijusių su „vaivorykštės“ autobusų nesėkminga akcija, pamažu išryškėja suvokimas, kad visuomenės išorėje susiformavęs įvaizdis apie diskriminacijos nebuvimą, iš tiesų yra klaidinantis ir tik parodo homoseksualių asmenų daugumos saugumo jausmo visuomenėje stoką, tiek moralinėje, tiek galbūt net fizinėje plotmėje.

Todėl nestebina ir vyraujanti tyla – spaudoje nėra viešinami diskriminacijos atvejai, teismuose nenagrinėjamos bylos, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba nagrinėja itin mažą skundų skaičių dėl lytinės orientacijos diskriminacijos. Tokia tyla parodo ne paties diskriminacijos nebuvimo faktą, bet nebuvimą pradinių sąlygų jai atsirasti, kadangi tam, kad įvyktų diskriminacinis aktas, kita nepakanti pusė turi bent jau žinoti, apie netoleruotino reiškinio buvimą.

Kitas argumentas, pagrįstas teiginiu, kad gėjai viešomis akcijomis propaguoja savo ideologiją, vykdo „Sodomos agresiją“, „gėjų diktatūrą“, bando save „ciniškai sureikšminti, iškelti savo problemas virš visuomenės“, „primeta savo miegamojo reikalų svarstymą didžiai daugumai“, suponuoja nuomonę, kad homoseksualūs asmenys viešomis akcijomis daro neteisėtus veiksmus ir savo veiksmais pažeidžia heteroseksualių asmenų teises.

Pirmiausia, reikia pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje kaip ir kituose teisės aktuose yra įtvirtintas lygybės principas – visų žmonių lygybė prieš įstatymą. Antra, įstatymas visiems asmenims garantuoja teisę į saviraišką ir taikius susirinkimus. O valstybės institucijos, garantuodamos saviraiškos ir teisės į taikių susirinkimų teisę, įgyvendindamos lygybės principą, negali diskriminuoti asmenų grupių, tame tarpe ir dėl jų lytinės orientacijos. Todėl teisėmis, kuriomis gali naudotis dauguma visuomenės heteroseksualių asmenų, gali naudotis ir homoseksualūs asmenys nepaisant jų lytinės orientacijos. Seksualinės mažumos, kaip ir bet kuri visuomenės grupė, gali organizuoti viešas akcijas, keldamos į viešumą joms rūpimus klausimus. Šiuo atveju, dvigubų standartų taikymas pasireiškia tuo, kad yra bandoma taikyti modelį „kas leidžiama mums, tas nebūtinai leidžiama jums“.

Suvokus, kad visų visuomenės narių teisės ir laisvės yra lygios, nepaisant jų lytinės orientacijos, reikia turėti omenyje, kad jų įgyvendinimas ir naudojimasis jomis yra sąlygojamas pareigos nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. Kyla klausimas kokias tradicinės orientacijos piliečių teises ir laisves pažeidžia socialinės reklamos šūkiai „Gėjus gali tarnauti policijoje“, „Lesbietė gali dirbti mokykloje“ ir „Homoseksualūs darbuotojai gali būti atviri visuomenėje“. Nei vienas iš aukščiau paminėtų socialinių teiginių nepropaguoja netradicinės seksualinės orientacijos – nėra pabrėžiami privalumai būti homoseksualiu asmeniu (kas galėtų būti suprantama kaip propaganda), nėra ir bandymų reikalauti daugiau teisių ar net taikyti pozityvias priemones. Priešingai, yra bandoma atkreipti visuomenės dėmesį į esamas problemas ir siekti užmegzti dialogą tarp visuomenės daugumos ir mažumos.

Kai kas gali suabejoti ar keliami klausimai yra pagrįsti, ir ar keliamos problemos iš tiesų egzistuoja. Visuomenės nuomonės apklausos rezultatai rodo, kad tam yra pagrindo – 51 proc. gyventojų mano, kad homoseksualūs asmenys neturėtų dirbti policijoje, 69 proc. respondentų nenorėtų matyti homoseksualių asmenų mokyklose, 58 proc. bijotų, jeigu jų vaikų mokytojas (-a) būtų homoseksualus asmuo, 51 proc. nerinktų kandidato į Seimą ar savivaldybės tarybą, jei jis/ji atvirai pripažintų savo homoseksualumą. 47 proc. gyventojų vis dar mano, kad homoseksualius asmenis reikia gydyti (tik retas iš jų žino, kad 1973 m. homoseksualumas buvo išbrauktas iš Pasaulinės sveikatos organizacijos ligų sąrašo).

Dėl tos pačios priežasties, propagandos nebuvimo, nepagrįsti ir kaltinimai dėl tradicinių vertybių – šeimos griovimo. Nuostabą kelią tai, kad vien bandymas atkreipti dėmesį į seksualinių mažumų diskriminaciją, yra sulyginamas su tam tikro viruso skleidimu. Susidaro įspūdis, kad nesvarbu ką darytų homoseksualūs asmenys – bandytų pristatyti meno parodą ar organizuoti taikų vaivorykštės vėliavos išskleidimą, jau pats jų buvimo viešumoje faktas, gali neigiamai paveikti visuomenę ir ypač jos dar nesusiformavusią dalį – vaikus ir jaunimą. Panašu, jog bijoma, kad netradicinė seksualinė orientacija gali išpopuliarėti lyg mada, ir asmenys gali pradėti keisti savo seksualinę orientaciją tarsi madingus drabužius. Toks fobijų iracionalumas gali būti paaiškinamas tik stiprių jausmų užvaldymu, kai nėra bandoma racionaliai mąstyti ir adekvačiai vertinti situaciją.

Reikėtų atkreipti dėmesį, kad tradicinė šeimos sąvoka, kuria remiamasi kaip atspirties tašku, laikui bėgant, kaip rodo visuomenės apklausos tyrimai, kinta, palaipsniui plečiasi. Į tradicinį modelį, susidedantį iš vyro, žmonos ir vaikų, žmonės linkę įtraukti ir kitas šeimos formas – nesusituokusias poras, auginančias vaikus ar be jų, vienišas mamas, auginančias nesantuokinius vaikus bei nuotolio šeimas (kai vienas iš sutuoktinių išvyksta dirbti į užsienį). Atidžiau pažvelgus į teisės aktus, pastebėsime, kad nei Civilinio kodekso trečioje knygoje, nei kituose specializuotuose teisės aktuose, nėra apibrėžiama šeimos sąvoka, yra tik nustatomas šeimos narių civilinių teisinių santykių reguliavimas. Vertinant šiandieninį klimatą visuomenėje, netenka abejoti, kad visuomenė dar ilgai nebus pasirengusi praplėsti šeimos sąvoką ir į ją įtraukti tos pačios lyties asmenis, ar nustatyti homoseksualių asmenų teisinių santykių reguliavimą, įtvirtinant santuokos ar partnerystės įregistravimo galimybę, kaip jau padaryta ne vienoje Europos valstybėje.

Išnagrinėjus dvigubų standartų taikymą ir pateikiamų argumentų pagrįstumą, natūraliai kyla klausimas, kodėl Lietuvoje susiklostė tokia padėtis, kad teisinis reguliavimas neatitinka visuomenės daugumos pasiruošimo jo įgyvendinti praktikoje. Dėl straipsnio ribotos apimties, galima išskirti tik keletą pagrindinių tokio reiškinio priežasčių. Visų pirma, reikia pažymėti, kad Lietuvoje yra giliai įsišaknijęs patriarchalinės visuomenės modelis su aiškiu skirtingu lyčių vaidmenų pasiskirstymu. Sovietiniu okupaciniu laikotarpiu, 1960-aisiais, kai Vakarų Europa pergyveno seksualinės revoliucijos laikotarpį ir plačiai diskutavo seksualiniais klausimais, Lietuvoje sekso klausimas buvo tabu. Atkūrus nepriklausomybę, buvo jaučiamas didelis noras kuo greičiau įsilieti į demokratinių Vakarų Europos šalių būrį, todėl stojant į privilegijuotą Europos klubą „Europos Sąjungą“ be didelių diskusijų ir paskubomis buvo perkeliama daugelis Europos Sąjungos teisės normų į vietinę teisės sistemą.

Įgyvendinant ES Rasės 2000/43/EB ir Darbo užimtumo 2000/78/EB anti-diskriminacines direktyvas, be didelių diskusijų visuomenėje buvo priimtas (nors ir ne be trūkumų) Lygių galimybių įstatymas. Tačiau akivaizdu, kad šiuo metu mūsų visuomenė išgyvena itin didelį atotrūkį tarp teisinio reglamentavimo ir visuomenės daugumos pasirengimo jį įgyvendinti praktikoje. Galima teigti, kad Lietuvoje dilema ar teisė turi atitikti visuomenės normas ar būti pažengusi žingsnį į priekį, susiklosčius aplinkybėms, buvo išspręsta pastaruoju variantu, neskiriant daug laiko pamąstymams, kuris variantas būtų parankesnis.

Vertinant susiklosčiusią situaciją, norėtųsi trumpai apžvelgti, kokie galėtų būti pirmi žingsniai, siekiant užpildyti šią spragą tarp teisinio reguliavimo ir visuomenės brandumo. Kaip ir kiekvieno konflikto metu, pirmiausia turėtų atsirasti noras suprasti esamų reiškinių priežastis. Vietoj kaltinimų ir vienareikšmio neigimo, turėtų būti daugiau dėmesio kreipiama į klausimą kodėl homoseksualūs asmenys jaučiasi Lietuvoje diskriminuojami, ar tam yra pagrindo, jei taip, kokių priemonių ir veiksmų reikėtų imtis, tam pakeisti. Jei homoseksualumas nėra liga, ar jis yra įgimtas, jei ne, kokie reiškiniai gali lemti asmens seksualinės orientacijos pasikeitimą, ar galima šiuos reiškinius įtakoti? Dabar gi, visuomenėje yra pastebima geranoriškumo stoka pradėti net minimalų dialogą. Kaip nurodo Lietuvos gėjų lyga, šalies politikai, baimindamiesi prarasti reputaciją, atsisako dalyvauti lygos rengiamose konferencijose ir seminaruose. Dialogas su katalikų Bažnyčia nevyksta, nes LGL nuomone jis beprasmiškas.

Galbūt asmenys, atkakliai kovojantys už tautos dorą ir neturintys abejonių dėl gėjų diskriminacijos, galėtų įdomumo dėlei bent pusdienį ar dieną pabandyti pasijusti homoseksualaus asmens vaidmenyje ir praktikoje pritaikyti tokias situacijas: po savaitgalio darbe per kavos pertraukėlę pasakyti, kad savaitgalį praleido su savo nauju (tos pačios lyties) partneriu, banke gauti paskolą gyvenamajam būstui įsigyti, nurodant, kad paskola imama kartu su partneriu, parduotuvėje paprašyti pagalbos renkant dovaną širdies draugui, artimųjų ratui atskleisti savo seksualinę orientaciją. Galimų situacijų yra daug, tačiau išlieka klausimas ar daug šiandieninėje visuomenėje būtų sulaukta skirtingų reakcijų ...
 

Šį straipsnį galite rasti naujienų vartuose Delfi.

Jėgos, kurias pajudino krekenaviškė Dalia Budrevičienė, net aukštiems pareigūnams kelia baimę ar virpulį. Prieš kelerius metus nelygioje kovoje su šiomis jėgomis krito generalinis prokuroras. Ar dėl to Generalinė prokuratūra nesiryžta perimti "Krekenavos agrofirmos" bylos? Ir kam Lietuvoje naudinga vokelių sistema? Apie tai Lietuvos Žinių žurnalistė kalbėjosi su Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininku Kęstučiu Čilinsku.

- Daliai Budrevičienei patekus tarp teisėsaugos ir visuomenės girnapusių ją gynėte, o vėliau įtikinėjote pradėti nuosavą verslą. Ar moteris nepalūš kovodama dėl savo ateities?
 
- Žinoma, jai teko nusivilti valstybe ir žmonių sąžiningumu. Bet dabar toks Lietuvos istorijos laikotarpis. Dvigubi standartai, melas, lydintis nuo sovietinių laikų, tik įgavo kitą atspalvį.
 
Bet kol vyko privatizacija, ne geras darbas lėmė, kam atiteks didžiausi kąsniai. Ir dabar, kol bus išsidalyti Europos Sąjungos fondų milijardai, ne sąžiningumas ir gebėjimas dirbti lems, kam tie tie pinigai atiteks. Naujos visuomenės kūrimas prasidės, kai milijardai bus išdalyti ir apsukriausiųjų turtėjimas priklausys ne nuo mokėjimo duoti kyšį, o nuo gebėjimo skaidriai ir kokybiškai dirbti.
 
Dabartinius milijonierius "gimdo" mokėjimas tvarkyti vokelius: pilnesni - pareigūnams, kiti - darbuotojams. D.Budrevičienė viešu priekaištu Viktorui Uspaskichui "užkabino" vokelinės ekonomikos esmę. Ir sulaukė šiurkštaus atsako. Jei ne žiniasklaida ir nevyriausybinės organizacijos, jai būtų buvę sunku, nes valdžia, kurioje dominuoja vokelinio verslo bosai, mažų mažiausiai abejinga.
 
Ypatinga agrofirma
 
- Ar valstybė turi remti, saugoti jos biudžetui ir teisėtumui nusipelniusius žmones?
 
- Teisinė valstybė atlygina asmenims, nusipelniusiems papildant biudžetą, ir pasirūpina tinkama jų apsauga. Bandantieji persekioti tiesą atskleidusius žmones turėtų būti traukiami atsakomybėn. Teisinė valstybė įstatymais įtvirtina apribojimus, draudžiančius tokį žmogų atleisti iš pareigų. Be to, teisinė valstybė pasirūpina garantuoti liudytojų slaptumą. Tačiau...
 
D.Budrevičienė pranešė, kad ne vienas asmuo gali patvirtinti, jog "Krekenavos agrofirmos" apskaita melaginga. Bet tie žmonės nedrįsta liudyti, nes bijo atsakomojo bendrovės vadovybės smūgio. Tokio, kokį patyrė D.Budrevičienė: atleidimo iš darbo, baudžiamojo persekiojimo.
 
Kai buvo tiriama vokelių byla, prašiau prokuratūros priimti sprendimą dėl liudytojų, nukentėjusiųjų anonimiškumo. Ji šio prašymo nepatenkino dangstydamasi fraze, esą liudytojai turi patys reikalauti anonimiškumo. Tai - signalas tylėti. Nesaugu pasiskelbti, kad nori liudyti anonimiškai prieš "Krekenavos agrofirmą", o tada laukti pareigūnų sprendimo: patenkins ar nepatenkins prašymą dėl anonimiškumo.
D.Budrevičienę dėl liudijimo persekiojo, jai buvo iškelta baudžiamoji byla. Tad vargu ar atsiras drąsuolių, kurie eis liudyti, jei prokurorai iš anksto negarantuos jų apsaugos - anonimiškumo. Tirdami tokią reikšmingą bylą prokurorai privalo vadovautis įstatymais. Jie reikalauja aktyviai siekti tiesos. Prokuroras turėtų ne atmesti prašymą dėl liudytojų apsaugos užtikrinimo, o, vykdydamas įstatymo nustatytą ikiteisminio tyrimo kontrolės ir organizavimo funkciją, imtis priemonių, kad potencialūs liudytojai iš anksto žinotų, jog bus apsaugoti.
 
Kita vertus, suprantu ir prokurorus: "Krekenavos agrofirma" nėra paprasta bendrovė. Įmonės akcininkai - įtakingi politikai, kurie naudojasi įtaka, kad praturtėtų. Tos įtakos bijo ir teisėsaugos institucijos. Todėl svarbus kiekvienas žmogus, padedantis D.Budrevičienei jos bylose prieš šią oligarchinę sistemą.
 
"Jangilos" pėdsakai
 
- Gal vertėtų vokelių bylos tyrimą perduoti Generalinei prokuratūrai?
 
- Šios bylos ikiteisminį tyrimą atlieka Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos Panevėžio skyriaus pareigūnai. Galimas dalykas, kad tuos pareigūnus veikia įtakingų "Krekenavos agrofirmos" akcininkų autoritetas ir baimė, jog pastariesiems nenaudingas sprendimas gali atsiliepti jų karjerai. Todėl ir prašiau, kad Generalinė prokuratūra perimtų šios bylos tyrimą. Vilties suteikė generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio atsakymas, esą klausimas sprendžiamas. Bet sprendimo iki šiol nesulaukėme.
 
- Generalinės prokuratūros pareigūnai per neoficialius pokalbius skundžiasi turintys daug darbo. Gal "Krekenavos agrofirmos" byla jiems neatrodo reikšminga?
 
- Teisės ir valstybės interesų požiūriu ši byla yra labai svarbi. Ji gali sietis su kitomis bylomis. Teisės projektų ir tyrimų centras dar 2002 metais Seimo Etikos ir procedūrų komisijos prašymu atliko ekspertinį bendrovės "Jangila" ir jos partnerių veiklos vertinimą. Teisės ekspertai, remdamiesi Seimui pateikta tuometės finansų ministrės Dalios Grybauskaitės ir Valstybės kontrolės Utenos skyriaus informacija, padarė išvadas: yra pagrindo su "Jangilos" veikla susijusius asmenis įtarti nusikalstama veika, numatyta bent penkiuose Baudžiamojo kodekso straipsniuose. Kontrolierių revizijos akte nurodyta, kad tarptautinė verslo bendrovė "Jangila Incorporated" Didžiosios Britanijos Virginijos salų įmonių rejestre įregistruota 1995 metų birželio 8-ąją. Šioje įmonėje buvo tik vienas žmogus: jis ir akcininkas, ir vadovas, ir milijoninės vertės darbų vykdytojas. O pinigus gaudavo ir pagal įgaliojimą tvarkydavo viena moteris. Iš revizijos akto matyti, kad "Jangila" veikė nelegaliai, t. y. pažeisdama įstatymus. Nepaisydama to V.Uspaskicho kontroliuojama UAB "Vikonda" sudarė su šia vieno žmogaus įmone sandorį. Juo perleido "Jangilai" Lietuvai reikšmingą ir "Vikondai" pelningą verslą: tarpininkavimą atsiskaitant už importuojamas dujas tarp "Gazprom" ir "Lietuvos dujų". Šis sandoris lėmė šimtus milijonų litų nuostolių "Vikondai" ir tuo pat metu - jos darbuotojams, tačiau buvo asmeniškai naudingas tam, kas valdė šią situaciją.
 
1995-1997 metais "Jangila" iš "Vikondos" perleistos ūkinės-komercinės veiklos gavo 270 890 627 litus pajamų. Jos direktorius nuslėpė šias pajamas, neįregistravo bendrovės kaip pridėtinės vertės mokesčio mokėtojos ir nesumokėjo valstybei 7 048 029 litų PVM. Prokuratūros pareigūnai iš pradžių principingai tyrė šią neteisėtą veiką. Panevėžio apygardos prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą, pareiškė civilinį ieškinį. Tačiau padėtis pasikeitė, kai V.Uspaskichas 2000 metais buvo išrinktas į Seimą ir tapo Ekonomikos komiteto pirmininku. Tuomet vienas pirmųjų naujo Seimo aktų buvo - pakeisti generalinį prokurorą.
 
Kodėl krito prokuroras
 
- Visuomenei buvo pateiktos kelios versijos, kodėl generalinis prokuroras negali eiti pareigų, todėl užkulisių nežinantys žmonės tokį Seimo žingsnį laikė teisėtu.
 
- Konstitucinis Teismas vėliau nustatė, kad 2000-aisiais generalinio prokuroro įgaliojimai nutraukti pažeidžiant Konstituciją. Teisėto jo atleidimo pagrindo nebuvo. Tačiau nei generalinis prokuroras grąžintas į pareigas, nei bylos ištirtos. Galima įtarti, kad tų pačių asmenų vykdomas pinigų plovimas ir jį lydintys kiti nusikaltimai nesibaigė ir tada, kai "Jangila" nutraukė veiklą. Panašus pinigų plovimas ir kiti susiję nusikaltimai gali paaiškėti tiriant D.Budrevičienės iškeltą "Krekenavos agrofirmos" vokelių problemą. Juk atlyginimų mokėjimas vokeliuose reiškia, kad dalis bendrovės lėšų nusikalstamu būdu pasisavinama, slepiami mokesčiai. Juodieji pinigai naudojami korupcijai ir politinei įtakai stiprinti. Tokią nusikalstamą veiką gali atskleisti prokurorų jau pradėtas tyrimas dėl įtariamo juodųjų pinigų naudojimo Darbo partijos veikloje.
 
Neseniai visuomenei pranešta apie "Jangilos" atgimimą greta Lietuvos, Kaliningrado srityje. Tad peršasi išvada, jog yra pagrindo atnaujinti baudžiamąjį tyrimą ir dėl "Jangilos". Mat pagal Baudžiamąjį kodeksą patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis netaikoma, kai tas pats asmuo ar asmenų grupė tęsia nusikaltimus. Arba kai nesuėjus vieno nusikaltimo senačiai, padaromas naujas nusikaltimas.
 
Galima įžvelgti schemą
 
- Ką tai turi bendra su vokelių skandalu ir jo herojais?
 
- Yra pagrindo įtarti, kad minėti pinigų plovimo atvejai gali būti siejami su tais pačiais asmenimis. V.Uspaskichas turėjo lemiamą įtaką "Vikondai", kai ši įtartinai perleido savo didelių pajamų šaltinį "Jangilai". Jis turėjo įtakos su vokelių skandalu susijusioje "Krekenavos agrofirmoje". Pagaliau V.Uspaskichas, kaip steigėjas ir tuometinis vadovas, turėjo įtakos galbūt juodais pinigais disponavusiai Darbo partijai. Be to, kaip nustatė Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, V.Uspaskichas būdamas ūkio ministras naudojosi savo pareigomis dėl verslo Rusijoje. Galima įtarti, jog tam buvo skirti iš Lietuvos išplauti pinigai. Jei paaiškėtų, kad šiuos atvejus sieja tų pačių asmenų tyčinis sumanymas savintis įmonių lėšas, jas plauti ir naudoti juodajam verslui, juodosioms politinėms technologijoms, tai galėtų būti vertinama kaip vieno nusikaltimo epizodai. Tad ir senatis patraukti atsakomybėn nebūtų suėjusi, nes ji būtų skaičiuojama nuo pastarojo epizodo pabaigos.
 
Saugosi patys
 
- Tačiau Generalinė prokuratūra tyli?
 
- Teisės projektų ir tyrimų centras pasiūlė generaliniam prokurorui spręsti dėl visų minėtų atvejų sujungimo į vieną bylą ir jos tyrimo Generalinėje prokuratūroje. Teisininkai turi pagrindo abejoti vokelių bylos sėkme, kol jos neperims Generalinė prokuratūra. Atsižvelgiant į tų veikų grėsmę nacionaliniam saugumui, veikėjus turėjo persekioti Valstybės saugumo departamentas. Tačiau šis pastaruoju metu įniko kovoti su Seimo komitetu ir jam liudijusiais pareigūnais. Nei pastarieji, nei D.Budrevičienė nėra saugūs. Valstybė nepajėgia jų apginti. Savo saugumu ir žmogaus teisių paisymu turi rūpintis patys piliečiai, nors iš jų surinktų mokesčių kasmet vien Valstybės saugumo departamentui išlaikyti skiriama 68 mln. litų.
 
Oligarchinė valstybė
 
- Žmonės svarsto, kad D.Budrevičienės likimu privalo pasirūpinti valdžios atstovai.
 
- Apie etiką ir sąžinę nekalbėsime. Tačiau tai, jog tarp bendrovės, kuri gavo didelę Europos Sąjungos paramą, akcininkų yra Seimo ir Vyriausybės atstovų, rodo, kaip veikia korupcinė-oligarchinė sistema. Sąžiningai dirbančioms įmonėms, neturinčioms vokelių sistemos, sunku tikėtis gauti lėšų iš ES paramos fondų. Mat jos neturi iš ko duoti kyšio: nei tiesioginio, nei paslėpto (pavyzdžiui, akcijomis). Neatsitiktinai vienu metu tarp tuometinių ūkio ministro ir finansų ministro vyko kautynės dėl to, kam atiteks lemiamas vaidmuo skirstant paramą. Laimėjo V.Uspaskichas. Gal įtakingi valdžios atstovai atsitiktinai tapo jo bendrovės akcininkais? Jeigu jie būtų prieš vokelių sistemą, tada, kai teismas nustatė, kad agrofirmos administracija neteisėtai susidorojo su vokeliams karą paskelbusia D.Budrevičiene, žymieji akcininkai bent jau turėjo susirinkti ir spręsti klausimą dėl administracijos vadovybės keitimo. Bet jei nebus vokelių, nebus ir juodųjų pinigų, o jie, matyt, reikalingi.
 
Kol egzistuos praktika, kad verslo magnatai gali būti ir politikai, kol politikų akcijos nebus perduotos specialiam fondui, kurio valdymas nuo jų nepriklausys, tol turėsime oligarchinę valstybę. Joje, kitaip nei teisinėje valstybėje, vietoj įstatymo ir teisės lemiamas vaidmuo tenka pinigams. Politikai ir valstybės tarnautojai yra atsidavę ne tautai ir piliečiams, o praturtėjimui.
 
Kalbėjosi Daiva Norkienė

Pilietybės politikos kryptis, visų pirma, priklauso nuo valstybės valdžios atstovų pozicijos. Susidaro įspūdis, kad Lietuvoje politinės atsakomybės vengiama. Štai vyriausybės vadovas teigia, kad „geriausi Lietuvos konstitucinės teisės specialistai šią problemą sprendžia“, tačiau paties ministro pirmininko pozicija dvigubos pilitybės klausimu yra neaiški.

Šis požiūris į pilietybę atsispindi praktikoje. Lietuvos valstybės pilietybės politika yra viena iš labiausiai ekskliuzivinių. 

JAV Georgetown‘o universiteto profesorius Marc Morje Howard‘as atliko tyrimą, kurio tikslas buvo išmatuoti Europos Sąjungos valstybių-narių pilietybės politikos liberalumo laipsnį. Tyrimo rezultatai yra pagarsinti straipsnyje Variation  in Dual Citizenship Policies in the Countries of the EU išspausdintame žurnale International Migration Review. 

Taikydamas originalią metodologiją, Howard‘as sukūrė Pilietybės politikos liberalumo indeksą, pagal kurį, Lietuva, tarp 25 Europos Sąjungos valstybių-narių, surinko 0 balų iš šešių galimų.

Valstybių dvigubos pilietybės politika buvo vienas iš pagrindinių vertinimo faktorių, tačiau jis apėmė vien imigrantų galimybes gauti priimančios valstybės pilietybę. Dvigubos pilietybės draudimo emigrantams klausimas nebuvo Howard‘o tyrimo objektas. Mokslininkas pažymi, kad matuoti pilietybės politikos liberalumą pagal šį požymį netikslinga, nes istoriškai siunčiančios emigrantus valstybės – Graikija, Vokietija, Airija, Italija Olandija, Portugalija ir kitos - šiuo metu jau nedraudžia išvykusiems piliečiams likti jų piliečiais, o atvirkščiai, skatina pilietybės išlaikymą. 

Lietuvos darbotvarkėje, kaip žinia, dvigubos pilietybės galimybių liberalizavimo imigrantams nėra, o po 2006 m. Konstitucinio teismo nutarimo pilietybės klausimu įsigaliojo ir dvigubos pilietybės draudimas emigrantams. Taigi Howardas suklydo manydamas, kad Lietuva negali dar labiau sugriežtinti pilietybės politikos.      

Lietuvos požiūrį į dvigubą pilietybę iliustruoja ir tas faktas, kad Lietuva nėra ratifikavusi Europos Pilietybės Konvencijos. 1997 metų Pilietybės Konvencija leidžia turėti daugybines pilietybes skirtingų pilietybių vedusiems asmenims bei jų vaikams. Vis daugiau valstybių, tame tarpe Lietuvos kaimynių, tampa šios Konvencijos dalyvėmis.   

Apibendrintai galima pasakyti, kad Lietuvos valstybės politika pilietybės klausimu juda priešinga kryptimi, negu daugumos Vakarų pasaulio valstybių. Šių valstybių pilietybės politikai liberalėjant, Lietuvos politika tampa vis labiau konservatyvi ir, atrodo, pasiekė lygį būdingą tokiai tradiciškai konservatyviai valstybei kaip Danija. Tačiau Danija sprendžia ne emigracijos, o imigracijos problemas. Neskatinant pilietinių santykių su emigrantais, daugelį jų Lietuva praras negrįžtamai, „padovanodama“ juos JAV, Didžiajai Britanijai, Airijai ir kitoms labiau ekonomiškai išsivyščiusioms šalims.

Kaip Lietuva turėtų spręsti dvigubos pilietybės problemą?

Kam, kokiomis sąlygomis ir pagal kokias procedūras turėtų būti sprendžiami dvigubos pilietybės klausimai yra atskiros diskusijos tema. Šiandien norėtųsi pabrėžti, kad problemai išspręsti referendumas, apie kurio būtinumą kalba daugelis teisininkų ir kai kurie politikai - nereikalingas.

Atidžiau perskaičius Konstitucinio teismo nutarimą pilietybės klausimu, matyti, kad šis nutarimas nedraudžia įstatymų leidėjui išspręsti dvigubos pilietybės problemą, taisant įstatyminį reguliavimą. Referendumas būtų reikalingas tuo atveju „jeigu įstatymų leidėjas iš tikrųjų vadovaujasi nuostata, kad dvigubos pilietybės nereikia riboti“.

Konstitucinis teismas išreiškė kritiką dėl nepagrįsto dvigubos pilietybės paplitimo. Ši kritika yra pagrįsta. Antai dienraštis Lietuvos Rytas patalpino straipsnį Lietuvišką pasą turintis amerikietis atrado protėvių kraštą. Straipsnyje rašoma apie pirmą kartą Lietuvą aplankiusį JAV sportininką Christopher‘į Young‘ą, kuris jokių ryšių su Lietuva neturi, lietuvių kalbos, jos kultūros nežino, tačiau apie „senelio gimtinę“ (močiutė gimė jau JAV) buvo girdėjęs. To pakako, kad jam būtų suteikta Lietuvos pilietybė. Pats sportininkas „neslėpė, jog mūsų šalies paso siekė dėl to, kad Europoje nebūtų laikomas legionieriumi.“

Dėl šio ir daugelio panašių netoleruotinų, pilietybę nuvertinančių Lietuvos paso dalijimo pavyzdžių dvigubos pilietybės institutas turi likti ribotas. Vykdant Konstitucinio teismo įpareigojimą sutvarkyti „prieštaringą, nenuoseklų, painų ir diskriminacinį“ pilietybės teisinį reguliavimą, tarp kitko, būtina įstatyme nustatyti atskirų dvigubos pilietybės atvejų sąrašą, arba kitaip - asmenų, turinčių teisę į dvigubą pilietybę kategorijas, bei šios  teisės įgyvendinimo sąlygas bei mechanizmą.

Seimo pirmininko pavaduotojo Andriaus Kubiliaus pasiūlytos Pilietybės įstatymo pataisos yra tinkamas sprendimas. Pataisų apimtis ir turinys diskutuotini ir kai kurie siūlomi sprendimai kritikuotini. Žemiau bus trumpai aptartas vienas ir abejotinų pasiūlymų. Tačiau Seimo pirmininko pavaduotojo iniciatyva yra žingsnis tinkama linkme. Siūlyčiau negaišti laiko svarstant ar reikalingos Konstitucijos pataisos – referendumo ar ne referendumo keliu, o koncentruotis ties Pilietybės įstatymo tobulinimu.

Tobulinant įstatyminį dvigubos pilietybės reguliavimą, kad išvengti naujų klaidų, būtina turėti omenyje tarptautinius žmogaus teisių standartus bei Konstitucinio teismo išaiškinimus.

Nors pagal tarptautinės teisės principus, pilietybės klausimai iš esmės yra nacionalinės teisės objektas, žmogaus teisių po II pasaulinio karo atsiradimas ir vystymąsis sąlygoja, kad valstybių diskrecija, reguliuojant pilietybės klausimus, buvo apribota ir ji toliau siaurėja. Tai, visų pirma, pasakytina apie diskriminacijos draudimą. Šiuo požiūriu, mažiausiai dėl vieno Andriaus Kubiliaus pasiūlymų  kyla abejonių.   

Žmogaus teisių standartai reikalauja, kad apibrėžiant pilietybės sąvoką, jos įgijimo, netekimo, atgavimo ir kitus su pilietybe susijusius klausimus, niekas negali būti diskriminuojamas, t.y. negalima daryti kokių nors skirtumų, išimčių, apribojimų ar teikti pranašumų, pagrįstų rasės, odos spalvos, giminės, tautybės ar etninės kilmės požymiais. Kitaip sakant, negalima nustatant pilietybes taisykles ir jas taikant elgtis su vienais blogiau nei su kitais.

Iš kitos pusės, sprendžiant pilietybės klausimus neišvengiamai reikia vadovautis tam tikrais kriterijais. Pasirinkti kriterijai gali sąlygoti situacijas kai kažkokia asmenų grupė ar grupės turi pranašumų, lyginant su kitomis grupėmis. Pavyzdžiui, pareikalavus nacionalinės kalbos žinojimo, pranašumą turi asmenys, žinantys kalbą. Tačiau toks reikalavimas yra objektyviai ir racionaliai pateisinamas ir todėl jis nebus diskriminacinis. Natūralu pareikalauti, kad pilietis sugebėtų komunikuotis valstybės, kurios piliečių siekia būti, kalba. 

Lietuvos tikrovėje, sprendžiant dvigubos pilietybės klausimą, iškyla klausimas ar nebūtų diskriminacinis nelietuvių kilmės asmenų traktavimas, suteikiant pirmenybę lietuvių kilmės asmenims, kaip siūloma Seimo vicepirmininko pasiūlytoje Pilietybės įstatymo redakcijoje.

Šis klausimas buvo testuotas Konstituciniame teisme. Pastarosios bylos dėl Pilietybės įstatymo konstitucingumo esmę kaip tik ir sudarė lygiateisiškumo ir diskriminacijos draudimo problemos nagrinėjimas. Konstitucinio teismo buvo klausiama ar kelios Pilietybės įstatymo nuostatos, visų pirma suteikiančios preferencijas lietuvių kilmės asmenims, neprieštarauja LR Konstitucijos 29 straipsniui, numatančiam diskriminacijos draudimą. Atsakymas buvo nedviprasmiškai teigiamas. Daugiau, Konstitucinis teismas priminė, kad pasirinkus bet kokį pilietybės santykių įstatyminį (paryškinta kaip dar vienas argumentas referendumo neišvengiamumo šalininkams) reguliavimą, turi būti paisoma konstitucinės nuostatos apie visų asmenų lygiateisiškumą ir nediskriminavimą dėl etninės kilmės. 

Etninės kilmės kriterijaus tinkamumas yra abejotinas dar ir dėl to, kad ši sąvoka nėra ir, atrodo, negali būti teisiškai, t.y. objektyviai, apibrėžta. Nepaisant šios savybės, etninės kilmės sąvokai buvo suteikta, ir siūloma suteikti Andriaus Kubiliaus pasiūlytose pataisose, teisinė reikšmė - asmens priskirimas etninei grupei turėjo ir turėtų, jeigu pataisos būtų priimtos, teisines pasekmes.  

Paminėtas JAV sportininko pavyzdis iliustruoja, kad vien etninės kilmės kriterijaus panaudojimas gali sąlygoti kurioziškus sprendimus, kurie nuvertina Lietuvos pilietybę ir prasilenkia su protingumo ir teisingumo kriterijais. Lietuvos paso dalijimas atsitiktiniams asmenims derinosi su Lietuvoje gyvenančių, jos kultūroje integruotų, žmonių skriaudimu.  

Į Žmogaus teisių stebėjimo institutą kreipėsi pagalbos ne viena mišri šeima, kai vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos pilietis, kitas - kitos šalies. Konkrečiai, į mus kreipėsi „Lietuvos-Airijos“, „Lietuvos-Švedijos“ ir „Lietuvos-JAV“ pilietybių šeimos. Jų vaikai arba gimė ir gyvena Lietuvoje, arba gimė kitur, tačiau nuo mažens gyvena Lietuvoje. Vaikai yra integruoti į Lietuvos kultūrą, čia eina į darželius, mokyklas ir kitos tėvynės neturi. Tačiau jie negali tapti Lietuvos piliečiais, nes įgijo tėvų arba motinų, kurie yra kitos valstybės piliečiai, pilietybę. Kyla klausimas ar tokiu būdu neauginama antros rūšies Lietuvos žmonių kategorija? Savaime suprantama, kad laikui bėgant skaičiai asmenų, priklausančių šiai kategorijai, tik didės. Ieškant kelių šios žmonių kategorijos problemai išspręsti, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal kai kurių valstybių įstatymus, vaikas įgyja tų valstybių pilietybę automatiškai, t.y. pagal gimimo faktą.   

Kita grupė žmonių, kuri nukentėjo nuo etninės kilmės kriterijaus taikymo, yra iki antrojo pasaulinio karo Vilniuje bei jo apskrityje gyvenusių nelietuvių kilmės asmenų palikuonys. Šiuo atveju žmonės nukentėjo ne tiesiogiai dėl etninės kilmės kriterijaus įtraukimo į Pilietybės istatymą, o migracijos tarnybos darbuotojams jį klaidingai taikant. Migracijos tarnybos, konkrečiai Vilniaus miesto, darbuotojai aiškino, kad šitiems asmenims, turintiems kitos valstybės pilietybę, nėra galimybės įsigyti Lietuvos pilietybę, kadangi jų kilmė nelietuvių.

Norėčiau pakviesti Lietuvos politikus, teisininkus, išeivijos atstovus ir visus, kam rūpi Lietuvos valstybės ateitis, susitelkti ties Pilietybės įstatymo nuostatų, reguliuojančių dvigubos pilietybės atvejus, tinkamo paruošimo ir priėmimo Lietuvos Respublikos Seime.