Įsivaizduokite, kad vykstant rinkimams, panorėjęs įvykdyti savo pilietinę pareigą ir atvykęs balsuoti jūs sužinote, kad negalite to padaryti, nes teismo esate pripažintas neveiksniu, arba jūsų darbdavys jums vieną dieną praneša, kad yra priverstas nutraukti su jumis darbo sutartį, nes jūs pripažintas neveiksniu.
Turbūt nelengva patikėti, kad taip galėtų nutikti, tačiau išvardintos situacijos, deja, yra ne hipotetinės. Pirmasis atvejis yra iš garsios bylos Estijoje, pasibaigusios 2003 metais Konstitucinio teismo sprendimu, o antrasis nutiko Lietuvoje.
Lietuvoje iki šių dienų yra išlikęs iš sovietinių laikų paveldėtas neveiksnumo teisinis institutas, kuris buvo sukurtas ir daugiausiai taikomas ne žmonių su psichikos negalia teisėms apginti, o kaip priemonė nutildyti režimo priešininkus. Pagal šį modelį neveiksnumo statusas iš esmės reiškia socialinę bei teisinę žmogaus mirtį, o pripažinimo neveiksniu procesas neatitinka net pačių pagrindinių žmogaus teisių standartų.
Vis dėlto, net ir tylint mūsų įstatymų leidėjams, yra vilties, kad iš sovietinių laikų paveldėtą neveiksnumo reguliavimo sistemą pavyks sugriauti bylų pagalba. Rugsėjo viduryje Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija priėmė nutartį, kuri gali tapti svarbiu precedentu neveiksnumo bylose. Teismas atnaujino apeliacinio skundo padavimo terminą neveiksniu pripažintam, bet apie tai teismo neinformuotam asmeniui, nors buvo praleisti apeliacinio skundo padavimo terminai, tame tarpe ir neatnaujinamas 6 mėnesių terminas.
Savo nutartyje teismas pažymėjo, kad aiškinant ir taikant įstatymus, teismai privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, todėl negalima pažodžiui taikyti įstatymo, neleidžiančio atnaujinti apeliacinio skundo padavimo termino. Teismas pripažino, jog tam, kad asmuo dėl kurio veiksnumo yra nagrinėjama byla teisme, galėtų pasinaudoti teise apskųsti teismo sprendimą, teismas privalo asmenį informuoti apie priimtą sprendimą. Asmenų, nedalyvavusių teismo posėdyje, neinformavimas apie sprendimą pripažinti juos neveiksniais yra šiurkštus, tačiau dažnas procesinių teisių pažeidimas Lietuvoje. Džiugu, kad šį sykį teismas atsisakė formalistinio požiūrio, už ką Lietuvos teismai yra dažnai kritikuojami.
Nors reikšmingas, šis sprendimas liečia tik vieną iš daugelio ydingų neveiksnumo instituto aspektų, tuo tarpu ir jo teisinis reglamentavimas, ir taikymas praktikoje neatitinka esminių žmogaus teisių standartų ne tik procesinės, bet ir materialinės teisės prasme.
Pirmoji problema yra ta, kad Lietuvoje nėra numatyta riboto neveiksnumo galimybė. Tai reiškia, kad nepaisant plataus psichikos ir proto sutrikimų spektro bei jų sunkumo laipsnio, visiems yra taikomi vienodai dideli teisių suvaržymai. Paradoksalu, bet alkoholiu ar psichotropinėmis medžiagomis piktnaudžiaujantiems asmenims riboto neveiksnumo galimybė yra numatyta.
Sprendžiant veiksnumo atėmimo klausimą nekritiškai vadovaujamasi medicininiais kriterijais, bet visiškai neatsižvelgiama į socialinius. Kitaip tariant, veiksnumui atimti dažnai užtenka tik psichikos sutrikimo diagnozės, bet nėra atskirai vertinami asmens sugebėjimai srityse, kuriose yra numatyti apribojimai. To pasekmė – absurdiškos situacijos, kai sėkmingai besidarbuojantis žmogus yra pripažįstamas neveiksniu ir praranda teisę dirbti, nors nori ir gali tai daryti.
Neveiksnus asmuo praranda daugelį savo teisių, tarp jų teisę disponuoti savo turtu bei tvarkyti su juo susijusius reikalus, teisę į darbą, santuoką, teisę balsuoti. Be to neveiksniu pripažintas asmuo praranda teisę kreiptis į teismą bet kokiais klausimais, įskaitant, žinoma, ir klausimą dėl jo statuso peržiūrėjimo. Tai pažeidžia LR Konstituciją bei Europos žmogaus teisių konvenciją, visiems garantuojančias teisę kreiptis į teismą dėl civilinių teisių ir pareigų. Neveiksnumo institutas yra skirtas asmens interesams apginti, tačiau neaišku kokie neveiksnaus asmens interesai yra ginami draudimu kreiptis į teismą.
Neveiksnių asmenų beteisiškumas ypač išryškėja, turint omeny, kad Lietuvoje nėra numatyta periodinė neveiksnumo peržiūrėjimo galimybė. Psichinė asmens sveikata, gebėjimai tvarkytis gyvenime kinta. Tačiau, jei asmenys, turintys teisę kreiptis į teismą dėl neveiksnaus asmens statuso (globėjas, prokuroras, bei prie savivaldybių įsteigtos globos ir rūpybos institucijos) nėra suinteresuoti tai padaryti arba tiesiog to nedaro – neveiksniu pripažintas asmuo negali tikėtis, kad jo statusas bus peržiūrėtas, nes jokių priemonių priversti tai padaryti, ar įrodyti, kad tam yra pagrindas, nėra.
Turint omeny sunkias socialines bei teisines neveiksnumo pasekmes, būtų logiška tikėtis, kad procesinės garantijos asmenims, dėl kurių veiksnumo atėmimo kreiptasi į teismą, yra ypač griežtos. Tačiau taip nėra.
Esminė problema yra tai, jog Lietuvos teisės aktai nenumato valstybės pareigos asmenims, kurių veiksnumo statusas yra nagrinėjamas teisme, skirti teisinį atstovavimą. Jis yra ypač svarbus jei turėsime omeny, kad dažniausiai tokie asmenys į teismo posėdį nekviečiami, todėl patys negali išsakyti savo pozicijos, išklausyti kitos pusės argumentus ir į juos atsikirsti. Tuo tarpu Europos žmogaus teisių teismo precedentai nustato valstybės pareigą užtikrinti tinkamą teisinį atstovavimą civilinėse bylose, kuriose procesas yra sudėtingas, faktai nustatomi ekspertų bei liudytojų parodymais, o šalims ginčo esmė reiškia didelę emocinę naštą dėl kurios jie negali savęs tinkamai atstovauti.
Akivaizdu, kad neveiksnumo statuso nustatymo procese egzistuoja visos minėtos sąlygos: jame sprendžiama ar taikyti didelius asmens pilietinių ir politinių teisių apribojimus, remiantis ekspertų bei liudytojų parodymais, kuriuos tinkamai įvertinti bei į juos atsakyti ar atsikirsti (ar patarti kaip tai padaryti) galėtų kvalifikuotas teisininkas. Be to, akivaizdu, kad asmeniui, kurio veiksnumo klausimas yra sprendžiamas teisme, šis procesas turi didelį emocinį krūvį, nes jo metu sprendžiama dėl jo teisės gyventi visuomenėje kaip pilnaverčiam asmeniui. Beje, baudžiamosiose bylose, kuriose kaltinamajam gresiančių teisių apribojimo negalima net lyginti su tomis, kurios gresia asmeniui pripažintam neveiksniu, valstybės advokatas skiriamas.
Šiuo metu asmenų, kurių neveiksnumo klausimas sprendžiamas teisme, interesus atstovauja prie savivaldybių įsteigtų globos ir rūpybos institucijų darbuotojai. Jie nesuteikia, ir neturi teikti, teisinių paslaugų, nes jų paskirtis – pateikti teismui argumentuotą išvadą dėl konkrečios bylos esmės. Tačiau praktikoje šių institucijų atstovų vaidmuo teismo procesuose yra ganėtinai formalus. Dažnai pareiškimas asmenį pripažinti neveiksniu yra palaikomas nekritiškai nepaisant to, kad su pačiu asmeniu nebuvo net susisiekta.
Tam tikrų konkretesnių patarimų, kaip suderinti darbdavio interesus ir darbuotojo teises, galima rasti tik netiksliai į lietuvių kalbą išverstame rekomendacinio pobūdžio, Europos Sąjungos rėmuose paruoštame, dokumente, kurį galima rasti Asmens duomenų apsaugos inspekcijos tinklapyje. Tokia padėtis negali tęstis, nes šiuolaikinės technologijos suteikia galimybes beveik totaliam darbuotojo stebėjimui elektroninėje erdvėje. Ir tai ne vien galimybė – neseniai Suomijos telekomunikacijų paslaugų teikimo įmonės Sonera saugos darbuotojai buvo pripažinti kaltais ir nuteisti už tai, kad slapta kontroliavo įmonės darbuotojų pokalbius telefonu.
Darbdaviui kontroliuojant elektroninę darbuotojo darbo vietą, susiduria du priešingi interesai. Viena vertus, darbdavys gali turėti teisėtą interesą imtis darbuotojų kontrolės – pavyzdžiui, interesą efektyviai vykdyti veiklą, apsaugoti verslo interesus, apsisaugoti nuo atsakomybės ar žalos, kurią gali sukelti darbuotojo veiksmai, išsaugoti gerą vardą, apsaugoti kompiuterių sistemas ir panašiai.
Kita vertus, darbuotojas negali palikti namuose savo žmogiškojo orumo ir autonomijos jausmo, jis tikisi, kad jo privatumo teisės bus gerbiamos ir darbe. Kad būtų užtikrintas tinkamas darbdavio interesų bei darbuotojo teisių balansas yra reikalingas detalus teisinis šios srities reglamentavimas, kaip tai padaryta kitose ES šalyse.
Maža to, Lietuva privalo tai padaryti, nes pagal Europos žmogaus teisių konvenciją valstybės - jos dalyvės, taigi ir Lietuva, ne tik privalo pasirūpinti, kad asmenų teisės nebūtų neteisėtai ribojamos, bet ir turi imtis priemonių, kad tos teisės būtų užtikrintos. Konkretus teisinis darbdavio ir darbuotojo santykių reguliavimas, pastarajam naudojantis jam suteikta e-darbo vieta, ir būtų šių pozityvių įsipareigojimų išraiška.
Tai galima būtų padaryti Vyriausybės nutarimu patvirtinus e-darbo vietos apsaugos taisykles arba panašų dokumentą. Asmens duomenų apsaugos inspekcija galėtų paruošti komentarą, kuris toliau konkretizuotų Vyriausybės nutarimą ir padėtų sukurti taisykles kiekvienam darbdaviui. Panašiai kaip Didžiojoje Britanijoje, kur atitinkama valstybės institucija yra paruošusi Duomenų apsaugos darbo santykiuose praktinį sąvadą
E-darbo vietos apsaugos klausimai turėtų tapti derybų tarp darbdavių ir profsąjungų objektu ir atsispindėti kolektyvinėse sutartyse. Beje, niekas netrukdo ir šiandien profsąjungoms susidomėti šiuo klausimu – ES Direktyva dėl bendros darbuotojų informavimo ir konsultavimosi su jais sistemos sukūrimo Europos Bendrijoje suteikia darbuotojams ir jų atstovybėms teisę į informavimą ir konsultavimąsi dėl sprendimų, kurie „gali daryti esminį poveikį darbo organizavimo pasikeitimams arba sutartiniams santykiams“.
Kertiniai reikalavimai: teisėtumas ir proporcingumas
Teisinis šios srities reglamentavimas turėtų vadovautis teisėtumo bei proporcingumo principais.
Teisėtumo principas, visu pirma, reiškia, kad galima kontroliuoti e-darbo vietą tik įstatymui leidus, t.y. visais atvejais reikia surasti įstatyminį pagrindą vykdyti šią kontrolę. Šis principas leidžia stebėti e-darbo vietą tik konkrečiam tikslui pasiekti, o surinktus duomenis draudžia panaudoti kitais tikslais nei tais, kuriais jie buvo surinkti. Pavyzdžiui, jei duomenys buvo renkami elektroninės sistemos saugumui užtikrinti, jų negalima naudoti darbuotojo elgesiui įvertinti.
Kaip teisingai nurodo E. Urbonas, kontrolė neturėtų virsti šnipinėjimu. Tikslas yra ne sugauti darbuotoją, o vykdyti prevenciją. Tam darbdavys turi iš anksto ir aiškiai informuoti darbuotojus apie galimą e-darbo vietos stebėjimą ar informacijos perėmimą. Priešingu atveju, vykdant monitoringą bei žinučių perėmimą, net jei ir būtų laikomasi kitų reikalavimų, bus pažeidžiami asmens duomenų tvarkymo principai bei asmenų teisė į privatų gyvenimą. Byloje Halford prieš Jungtinę Karalystę Europos žmogaus teisių teismas konstatavo Europos žmogaus teisių konvencijos pažeidimą, nes darbdavys neįspėjo darbuotojos apie telefono pokalbių kontrolės galimybę.
Darbdaviai taip pat turėtų nustatyti bei informuoti darbuotojus apie surinktos informacijos saugojimo laikotarpį. Darbuotojai turi teisę susipažinti su surinktais duomenimis, kontroliuojant jų e-darbo vietą, ir ginčyti šių veiksmų teisėtumą. Turėtų būti numatyta darbdavių atsakomybė už pažeidimus.
Proporcingumo principas e-darbo vietos kontrolę vykdyti leidžia tik tais atvejais, kai kitomis, mažiau darbuotojų privatumą ribojančiomis priemonėmis, nebūtų įmanoma pasiekti konkrečių tikslų. Jei interneto prieigos stebėjimo atveju įmanoma taikyti techninės prieigos kontrolės priemones, pavyzdžiui, darbdaviui nepriimtinų interneto tinklapių lankymo blokavimą, informacija apie kiekvieno darbuotojo lankomas interneto svetaines neturėtų būti renkama. Stebėjimas turi būti vykdomas apibrėžtą laiko tarpą.
E-darbo vietos kontrolės metu surinkta informacija turi būti adekvati ir neperteklinė - tik tokia, kokios reikia konkretiems tikslams pasiekti. Pavyzdžiui, jei darbdavio interesams užtikrinti užtenka elektroninio pašto srauto duomenų bei susižinojimo laiko, elektroninių žinučių turinio monitoringo vykdyti negalima.
Belgijos Duomenų apsaugos institucija laikosi nuomonės, kad darbdavys išvis neturi teisės prieiti prie elektroninio pašto turinio, kadangi tokie veiksmai nėra proporcingi bet kokiems darbdavio interesams, kuriuos jis siektų apginti. Ši institucija rekomendavo darbdaviui stebėti elektroninio pašto judėjimo duomenis ir naudotis programine įranga, galinčia identifikuoti neįprastai dideles arba grandinines žinutes. Duomenų, susijusių su darbuotojo aplankytais interneto tinklapiais ar išsiųstų elektroninių laiškų apimtimi ir kiekiu, rinkimas Belgijoje laikomas teisėtu, kol iš tų duomenų negalima identifikuoti konkretaus darbuotojo. Todėl yra rekomenduojama darbdaviui daryti bendrąsias darbuotojo lankytų svetainių apžvalgas, nenustatant, kuris individas lankėsi konkrečioje svetainėje.
Suomijoje, kur galioja specialus Privatumo apsaugos darbo veikloje įstatymas, darbdavys tam tikrais atvejais gali kontroliuoti jam priklausantį elektroninį paštą, jeigu laikosi tam tikrų taisyklių, pavyzdžiui, elektroninio pašto žinutė turi būti susijusi su darbo santykiais, o atidaromos elektroninio pašto žinutės gali būti tik dalyvaujant serverio administratoriui ir kitiems asmenims.
Specialistai atkreipia dėmesį, kad jei turinio informacija būtina, reikia turėti omenyje asmenų, susirašinėjančių su darbuotojais, teisę į privatumą. Tokiais atvejais tretieji asmenys, mažiausiai, turėtų gauti informaciją apie elektroninių žinučių stebėjimo ir perėmimo galimybę, pavyzdžiui, siunčiant atitinkamą informaciją kiekvienoje išeinančioje žinutėje.
Kol Lietuvoje nėra teisės aktų, aiškiai apibrėžiančių santykius tarp darbdavių ir darbuotojų, pastariesiems suteikiant ar suteikus e-darbo vietą, visais atvejais turėtume siekti, kad darbo santykių šalims būtų bent aišku:
© 2012 Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas