Informacija ruošiama.
- 2005 12 15 Asta Radvilaitė: Teisė į privataus gyvenimo gerbimą Lietuvoje
Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrimų vadovė Asta Radvilaitė straipsnyje teigia, kad supratimo apie teisę į privatų gyvenimą stoka kyla iš informacijos trūkumo apie esmines šios srities problemas ir klausimus.
Teisė į privataus gyvenimo gerbimą (toliau – į privatų gyvenimą) yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių. Europos žmogaus teisių konvencijos 8 straipsnis įvardija šias privataus gyvenimo sritis – asmeninis, šeimos gyvenimas, būsto neliečiamybė ir susižinojimo slaptumas. Tačiau kiekviena iš šių sričių yra plačiai interpretuojama Europos Žmogaus teisių teismo (EŽTT) jurisprudencijoje.
EŽTT yra pasakęs, kad teisės į privatų gyvenimą yra neįmanoma išsamiai ir galutinai apibrėžti, nes ši sąvoka kinta kartu su visuomene ir papročiais. Pavyzdžiui, praėjusių metų byloje Sidabras ir Džiautas prieš Lietuvą – EŽTT pasakė, kad ir darbo santykiai gali būti privataus gyvenimo dalis.
Kaip ir daugelyje buvusių sovietinių šalių – Lietuvoje teisė į privatų gyvenimą ir jos svarba yra vis dar menkai suvokiama. Tai pripažino ir Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras Gilas Roblesas savo 2004 metų ataskaitoje apie žmogaus teises Lietuvoje, tai rodo ir mažas bylų dėl teisės į privatų gyvenimą pažeidimų skaičius Lietuvos teismuose bei Europos Žmogaus teisių teisme. Šią situaciją patvirtina ir tai, kad Lietuvoje vis dar galioja daugiau nei 500 teisės aktų, numatančių nepagrįstai dažną asmens kodų naudojimą, o įvairių įmonių ar kompanijų sąskaitų gyventojams pateikimas atvirlaiškiais yra paplitusi ir vis dar toleruojama praktika.
Teisės į privatų gyvenimą supratimo stoka yra atsiradusi pirmiausia dėl objektyvios informacijos trūkumo apie esmines šios srities problemas ir klausimus. Pastaruoju metu tai kelia ypač didelį susirūpinimą, nes sparčiai vystosi ir yra įdiegiamos įvairios technologijos, kurias pasitelkus gali būti renkami, saugomi ir naudojami asmens duomenys, pavyzdžiui vaizdo stebėjimo kameros, kompiuterinės programos, skirtos kontroliuoti darbuotojų veiklą kompiuteriu, biometriniai pasai ar elektroninių ryšių sekimo įranga. Problemą sustiprina ir tai, kad šiuo metu yra labai padidėjęs valstybių spaudimas plėsti tokių technologijų panaudojimą ir jomis riboti asmenų teises į privatų gyvenimą, pateisinant tai kovos su nusikaltimais ar terorizmu būtinybe.
Informacijos trūkumą apie teisei į privatų gyvenimą gresiančius pavojus naudojant įvairias technologijas įrodo tai, kad, išskyrus Lietuvos europarlamentarus, Lietuvoje niekas neužsiminė apie planuojamą priimti duomenų saugojimo direktyvą, kuri priverstų kaupti ir saugoti elektroninių komunikacijų priemones visoje ES. Be to, ir biometrinių pasų įvedimo klausimas Lietuvoje nesukėlė jokių diskusijų. Tuo metu, kai kitose Europos šalyse daug kalbama apie biometrinių pasų nepatikimumą bei keliamą pavojų privatumui ir svarstoma jų įvedimo sustabdymo galimybė, Lietuvos užsienio reikalų ministras vertina juos kaip „aukščiausio technologinio lygio dokumentą, kuris visiškai atitinka ir net pranoksta pasaulinio lygio standartus“. Tuo tarpu korporacijų, gaminančių tokius pasus, atstovai žiniasklaidoje tikina, kad biometrinių pasų dėka didėja saugumas ir užtikrinama aukšto lygio duomenų apsauga. Be abejo, iš šiuo verslu užsiimančių kompanijų ir negalima tikėtis objektyvios informacijos, tačiau nerimą kelia, kad tai yra vienintelė gyventojams pateikiama informacija.
Supratimo apie teisę į privatų gyvenimą trūkumą puikiai iliustruoja ir tai, kad jokios visuomenės reakcijos nesusilaukia pareigūnų pareiškimai žiniasklaidoje, kad jų naudojamos vaizdo stebėjimo technikos galimybės leidžia jiems panorėjus skaityti žmonių SMS žinutes, ar savivaldybės atstovų pasisakymai, kad yra naudojamos vaizdo stebėjimo priemonės, nors jos ir yra „nevisiškai teisėtos“. Jei Lietuvoje būtų suprantama ir gerbiama asmens teisė į privatų gyvenimą, tokie pareiškimai būtų netoleruojami.
Kita vertus, žiniasklaidoje neretai pasirodo privačių viešųjų ryšių kompanijų paruoštų straipsnių, kuriuose firmų, užsiimančių šių technologijų verslu, atstovai kalba apie jų privalumus, nors neužsimena apie jų panaudojimo teisėtumo klausimus. Pastaruoju metu spaudoje neretai kalbama apie vaizdo stebėjimo kamerų teigiamą poveikį nusikalstamumui mažinti, nors Lietuvoje niekas iki šiol neatliko nepriklausomos ir išsamios šių technologijų veiksmingumo ir sąnaudų analizės, o panašūs kitose šalyse atlikti tyrimai parodė, kad vaizdo stebėjimo kamerų vaidmuo mažinant nusikalstamumą paprastai yra nežymus, o pavojus privatumui didelis. Pavyzdžiui, šiais metais Didžiojoje Britanijoje publikuoto tyrimo rezultatai atskleidė kad „neabejotinas“ vaizdo stebėjimo kamerų poveikis nusikalstamumo mažinimui, deja, yra tik mitas. Tačiau šį mitą palaikyti yra suinteresuotos kompanijos, užsiimančios šių kamerų verslu.
Neturėdami informacijos apie privatumui gresiančius pavojus dėl minėtų technologijų naudojimo, tačiau gaudami informaciją tik iš šių technologijų naudojimu suinteresuotų šalių, žmonės yra įtikinami, kad dėl saugumo galima ir net reikia atsisakyti dalies savo teisių. Ir dėsninga, ir paradoksalu, kad mūsų visuomenė ne taip seniai ištrūkusi iš totalitarinio režimo, todėl puikiai prisimenanti gyvenimą visuotinės kontrolės atmosferoje, nesugeba kritiškai vertinti valstybės iniciatyvų, kurios išplečia jos galias jų sąskaita. Apie šį pavojų perspėja Vakarų Europa, kurios didžioji dalis apie tai tik skaitė George‘o Orwello romane „1984-ieji“. Dėl šios situacijos atsiranda palanki terpė valstybei netrukdomai riboti asmens teises ir visų pirma teisę į privatų gyvenimą. Juo labiau kad Lietuvoje dar nėra nepriklausomos asmens duomenų apsaugos institucijos. Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija Lietuvoje yra vykdomosios valdžios dalis. O būtent vykdomoji valdžia yra daugumos privatų gyvenimą ribojančių iniciatyvų įgyvendintoja.
Problemų dėl teisės į privatumą kyla ne tik dėl informacijos apie su teise į privatų gyvenimą susijusias problemas stokos. Lietuva stipriai atsilieka ir priimdama teisės aktus, užtikrinančius asmenų teisę į privatumą naujų technologijų naudojimo kontekste. Priimti teisės aktai yra arba neišsamūs ir sudaro galimybes jais piktnaudžiauti, arba jų apskritai nėra, nors tokios technologijos jau naudojamos.
Šiais metais publikuotas ŽTSI tyrimas apie privatumo problemas elektroninių ryšių srityje atskleidė, kad Lietuvoje teisės aktai leidžia viešinti medžiagą, surinktą kontroliuojant elektroniniais ryšiais perduodama informaciją. Pati viešinimo galimybė kelia daug abejonių, juo labiau kad teisės aktų, numatančių tokio viešinimo tvarką, nėra. Taip atsiranda galimybė piktnaudžiauti informacija ir panaudoti ją politiniais ar nusikalstamais tikslais. Iš tiesų Lietuvoje yra paplitusi praktika žiniasklaidoje neteisėtai viešinti telefono pokalbių išklotines, šiurkščiai pažeidžianti žmogaus teisę į privatų gyvenimą.
Problemų kyla ir dėl teisės aktų stokos. Pavyzdžiui, vaizdo stebėjimo kameros jau yra plačiai naudojamos, tačiau nėra jokio teisės akto, kuris konkrečiai reglamentuotų jų panaudojimo tvarką. Panaši situacija yra ir dėl teisės aktų, reguliuojančių elektroninės darbo vietos kontrolę ir genetinių duomenų kaupimą ir panaudojimą. Tai sukuria palankias sąlygas neteisėtai riboti ir pažeisti žmogaus teisę į privatų gyvenimą.
Šiais metais Lietuva EŽTT pralaimėjo dvi bylas dėl teisės į privatų gyvenimą. Abi dėl to, kad valstybė pažeidė ieškovų teisę į susirašinėjimo slaptumą. Tačiau galima prognozuoti, kad bylų prieš Lietuvą EŽTT artimiausiu metu padaugės, jei Lietuvoje ir toliau sparčiai plis minėtų technologijų naudojimas, tačiau nebus tobulinama teisinė bazė, stiprinama institucinė žmogaus teisių apsauga ir bus skubama įgyvendinti iniciatyvas, keliančias pavojų žmogaus teisėms, pasitelkiant paplitusią, bet ne visada pagrįstą valstybių retoriką dėl terorizmo grėsmės ar kitų pavojų ir pasiduodant verslo interesams.
Straipsnis publikuotas naujienų portale Omni.
- 2005 11 29 Henrikas Mickevičius: Generalinio prokuroro paieškos: ko ir kaip buvo ieškoma?
Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius pateikia generalinio prokuroro paskyrimo procedūros įvertinimą ir siūlo ją koreguoti.
Pasibaigė generalinio prokuroro paieškų epopėja. Kodėl epopėja? Generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas suskaičiavo, kad nuo liepos 7 d., kai Antanas Klimavičius buvo atleistas iš generalinio prokuroro pareigų, iki Algimanto Valantino paskyrimo į šias pareigas praėjo 139 dienos.
Tačiau tarnybinės padėties nesuvaržyti stebėtojai gali sau leisti skaičiuoti ir kitaip. Vieni generalinio prokuroro paieškų pradžia pagrįstai laiko 2005 metų balandžio mėnesį, kai A. Klimavičius prezidentui buvo pristatytas kaip kandidatas į Aukščiausiojo teismo teisėjus ir tuo pačiu neliko abejonių, kad turėsime kitą generalinį prokurorą. Kiti paieškų pradžią skaičiuoja nuo 2004 metų pabaigos, Respublikos prezidentui pirmąkart viešai prabilus apie galimą generalinio prokuroro pakeitimą. Kaip beskaičiuotum, gaunasi ilgas laiko tarpas.
Palyginimui – šių metų lapkričio 2 d. atsistatydinus Didžiosios Britanijos darbo ir pensijų reikalų ministrui, jo įpėdinis buvo paskirtas tą pačią dieną. Tokiu būdu buvo užtikrintas šios ministerijos ir jai pavaldžių institucijų nepertraukiamas darbas. Tuo tarpu Lietuvos prokuratūros sistema ilgą laiką dirbo laikinumo ir normaliam jos funkcionavimui žalingų - jei ne darbuotojus demoralizuojančių - pranešimų, pasisakymų ir spekuliacijų sąlygomis. Štai prezidentas vis pasiskųsdavo, kad tinkami kandidatai nenori dirbti prokuratūroje, o žiniasklaida diskutuodavo apie prokuratūros „autoriteto nuosmukį“ ar jos „beviltiškumą“ ir, nepaisant to, kad, prokuratūra yra hierarchinė sistema, kandidatais įvardindavo esamų sistemos vadovų pavaldinius. Vien faktas, kad laikinasis Lietuvos prokuratūros vadovas suskaičiavo dienas išgyventas be generalinio prokuroro, yra simptomatiškas.
Ilga ir vis labiau į karikatūrinę panašėjusi generalinio prokuroro pakeitimo procedūra neabejotinai apsunkins Algimanto Valantino užduotį motyvuoti prokurorus efektyviam darbui ir, svarbiausia, sutelkti pajėgas sistemos modernizavimui. Per penkiolika metų prokuratūra yra mažiausiai reformų paliesta teisėsaugos institucija.
Pradėjus dirbti naujajam generaliniam prokurorui, galima ir būtina prisiminti jo paieškų procesą ir aiškiai pasakyti, kad jis buvo neprofesionalus, neskaidrus ir nedemokratiškas, bei pabandyti išsiaiškinti, kas šiame procese yra koreguotina. Juo labiau, kad panašiai atrenkami kandidatai ir į kitus aukštus nepolitinius postus. Pavyzdžiui, kokiais kriterijais remiantis ir pagal kokią procedūrą Lietuvoje atrenkami kandidatai į Konstitucinį teismą bei tarptautinius teismus? Įsigalėjusią praktiką atrodo geriausiai atspindi viena Europos komisijos komisarės „atrankos proceso“ detalė – gerokai prieš Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą ministras pirmininkas viešai pasakė, jog kad jis „jau turi gerą komisarą“. Dar vienas palyginimas su Didžiąją Britanija - atsilaisvinus teisėjo Europos žmogaus teisių teisme nuo šios šalies vakansijai, Didžiosios Britanijos laikraščiuose pasirodė skelbimas norintiems dalyvauti konkurse šioms pareigoms užimti.
Grįžtant prie generalinio prokuroro paieškų ir paliekant nuošalyje subjektyvų faktorių - žmonių, kurie tą darė neprofesionalumą, koregavimas turėtų prasidėti nuo atsakymų į du paprastus klausimus: ko buvo ieškoma ir kaip? Kitaip sakant, pagal kokius kriterijus, kas ir kaip identifikavo, parinko, įvardijo ir paskyrė generalinį prokurorą?
Pagal dabartinį Prokuratūros įstatymą objektyvių standartizuotų kriterijų įvertinti potencialių kandidatų dalykines bei asmenines savybes nėra. Palyginus kartu su A. Valantinu žiniasklaidoje minėtus kelis buvusius kandidatus į generalinio prokuroro pareigas, akivaizdu, kad bendrumo tarp jų buvo mažai. Amžiaus cenzas (35 metai), Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimas, valstybinės kalbos mokėjimas ir aukštojo išsilavinimo turėjimas - minimalūs slenksčio reikalavimai, bet ne kvalifikaciniai ir savybiniai kriterijai. Kiti du reikalavimai taip pat vargu ar gali būti vadinami kriterijais, nes jie nepadeda atrinkti ir paskirti geriausią kandidatą, greičiau priešingai - eliminuoja daugumą potencialiai tinkamų asmenų iš galimų kandidatų sąrašo. Maža to, kadangi šie reikalavimai racionaliai vargu ar paaiškinami, jie yra diskriminaciniai.
Prokuratūros įstatymas reikalauja, kad kandidatas turėtų ne mažesnį kaip dešimties metų darbo prokuroru, teisėju arba mokslinį laipsnį turinčiu teisės pedagogu stažą. Kodėl galvojama, kad generaliniu prokuroru gali dirbti tik šių trijų profesinių grupių atstovai, išaugę uždaroje - kalbant apie teisėjus ir prokurorus - profesinėje terpėje, arba turintys nedidelę praktinę patirtį ar visai jos neturintys (teisės pedagogai)? Ką pastarieji turi tarp savęs bendro, išskyrus tai, kad prisidėjo prie Prokuratūros įstatymo kūrimo? Be abejonės, prokuroro ar teisėjo darbas yra vertinga patirtis, tačiau ar ji pranašesnė už, sakykime, advokato, ombudsmeno, teisinio arba vadybinio darbo valstybės tarnyboje ar tarptautinėje institucijoje darbo patirtį? Greičiau priešingai – kitokia patirtis paprastai praturtina, prisideda prie platesnių pažiūrų formavimo bei naudingų įgūdžių įsigijimo.
Taigi, pirmiausia reikėtų pagalvoti apie galimų kandidatų sąrašo praplėtimą. Ne tik prokurorams, teisėjams ir teisės pedagogams, bet ir kitiems patyrusiems profesionalams turėtų būti suteikta galimybė pretenduoti į generalinio prokuroro pareigas. Praplėtus šį sąrašą, būtina suformuluoti tiesiogiai su prokuratūros sistemos vadovo pareigomis susijusius kvalifikacinius bei savybinius kriterijus.
Visų pirma, generalinis prokuroras turi žinoti pagrindinius demokratijos dėsnius, tame tarpe prokurorų vietą ir vaidmenį demokratinėje valdžių sąrangoje, sugebėti plačiai ir strategiškai mąstyti, nes jis yra sistemos politiką formuojantis pareigūnas, žinoti ir prisilaikyti profesinės etikos standartų, turėti gerus vadybos įgūdžius, sugebėti aiškiai – žodžiu ir raštu – formuluoti mintis, žinoti teisinei valstybei būdingus teisės principus ir mokėti juos taikyti. Laikas keisti iki šiol vyraujantį supratimą, kad geriausi gydytojai turi vadovauti sveikatos apsaugos sistemai, o geriausi teisininkai – teismų ir prokuratūros sistemoms. Juo labiau, kad gero teisininko supratimas mūsuose nebūtinai reiškia gilią teisininko erudicija. Kartais tokiam apibūdinimui pakanka atmintinai pacituoti baudžiamąjį kodeksą.
Antra problema, išryškėjusi pastarosios generalinio prokuroro paieškų epopėjos metu - nepriklausomos atrankos nebuvimas bei, atrodo, jos logikos ir vertės nesupratimas. Nors generalinio prokuroro įvardijimas ir paskyrimas negali - ir neturi - būti izoliuotas nuo politinių valdžių dalyvavimo, turėtina omenyje, kad generalinis prokuroras nėra politinio pasitikėjimo pareigūnas. Jis yra parenkamas profesiniu pagrindu ir jo funkcija yra nepolitinė. Todėl pirminėje – kandidatų identifikavimo ir įvardijimo stadijoje turėtų dalyvauti ne vien Respublikos prezidentas ir jo patarėjai, turintys viena vertus - neribotą diskreciją, kita vertus - ribotas galimybes išsiaiškinti visus tinkamus kandidatus, bet ir specialistai - vadybos ekspertai, psichologai, teisininkai bei Prezidento patarėjai ir visuomenės atstovai. Tokia prezidentui padėsiantį grupė galėtų būti sudaroma ad hoc principu, t.y. kiekvienu reikalingu atveju. Jos funkcijos būtų identifikuoti kuo platesnį potencialių kandidatų ratą, pagal iš anksto nustatytus kriterijus atrinkti ir pateikti prezidentui kelias tinkamiausias kandidatūras ir, reikalui esant, padėti apsispręsti dėl konkretaus kandidato. Joks teisės aktas nedraudė tokiai grupei atsirasti ir aptariamu atveju, juo labiau, kad surasti tinkamą kandidatą sekėsi išties sunkiai.
Specialistų bei visuomenės atstovų dalyvavimas pirmajame atrankos etape ne tik padidintų galimybes atrinkti geriausią kandidatą, bet ir padėtų profesionalizuoti bei išskaidrinti procesą ir tuo pačiu apsaugotų prezidentą, prezidentūros darbuotojus bei kandidatą, vėliau pareigūną, nuo politiškai motyvuotų arba apskritai nemotyvuotų įtarimų bei spekuliacijų. Tokių, pavyzdžiui, kokių sklando apie Algimanto Valantino paskyrimą ir kurie, šio rašinio autoriaus nuomone, yra nepagrįsti.
Straipsnis paskelbtas interneto portale Omni.
- 2005 11 07 Asta Radvilaitė: Biometriniai pasai – padidinto saugumo priemonė?
Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) tyrimų koordinatorė Asta Radvilaitė pristato biometrinių pasų įvedimo Lietuvoje problemas.
Pastaruoju metu Europos valstybėse kilo daug diskusijų dėl biometrinių pasų įvedimo. Vokietijoje ekspertai ir parlamento nariai viešai suabejojo vyriausybės programa dėl biometrinių pasų įvedimo, o Duomenų apsaugos komisaras pareikalavo sustabdyti biometrinių pasų įvedimą. Didžiosios Britanijos Informacijos komisaras pastebėjo, kad Komunistinė Rytų Europa yra geriausias pavyzdys, kas atsitinka, kai vyriausybė turi per daug informacijos apie savo piliečius Airija, įvertinusi iškylančias technologines problemas bei grėsmes privatumui, apskritai sustabdė biometrinių pasų įvedimo procesą. Tik Lietuvoje niekas nesvarsto šių pasų būtinumo ir teisėtumo klausimo. Visuomenė nėra tinkamai informuojama apie biometrinių pasų patikimumą, efektyvumą ir svarbiausia - apie jų įtaką asmens teisei į privatumą. Iki šiol pozicijos šiuo klausimu nepareiškė Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija, o žiniasklaidoje pateikiama nepilna informacija suponuoja nuomonę, kad biometriniai pasai yra tiesiog saugumą didinanti technologinė naujovė.
ŽTSI siekia užpildyti šią informacinę spragą ir atskleisti esmines biometrinių pasų įvedimo problemas.
ES reglamentas ET/2254/2004, numatantis biometrinių pasų Europos Sąjungoje įvedimą nuo 2006 m., buvo priimtas skubotai, pasidavus JAV spaudimui. ES buvo primesti Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos, kuri yra niekam neatskaitinga, nedemokratiniu būdu sukurti biometrinių pasų standartai. Nebuvo atsižvelgta nei į ekspertų, nei į Europos Parlamento nuomonę dėl tokių pasų keliamo pavojaus privatumui. Reglamente nėra tinkamai paaiškinta, kokia yra biometrinių duomenų įtraukimo į pasus būtinybė, nėra informacijos apie jų patikimumą, veiksmingumą ir svarbiausia - nėra išlaikytas proporcionalumo principas, nes biometrinių pasų keliama rizika asmens privatumui yra pernelyg didelė, o patikimumas mažas.
Reglamente nustatyta į pasus integruoti biometrinius veido ir pirštų antspaudų duomenis, kurie yra nesaugūs, nes atskleidžia ypatingą informaciją apie asmenį. Piršto antspaudų duomenys atskleidžia ne tik asmens rasinę ar etninę kilmę, bet gali nurodyti ir įvairias genetines anomalijas, pavyzdžiui, Dauno sindromą ar polinkį tam tikroms ligoms. Be to jie palieka pėdsaką, o naudojant pėdsakus paliekančius biometrinius duomenis iškyla reali grėsmė, kad duomenys bus renkami ir saugomi be asmens sutikimo. Tuo tarpu veido atvaizdo biometriniai duomenys gali būti naudojami kartu su nuotolinio veido atpažinimo technologija, kuri leidžia identifikuoti asmenį ir sekti jį per atstumą be jo žinios ir sutikimo.
Reglamente yra užfiksuoti planai ateityje sukurti centrinį ES pasų registrą, o valstybėms palikta teisė kurti savo nacionalinius biometrinių pasų registrus. Tai kelia didelį pavojų privatumui, nes į duomenų bazes galima įsilaužti, klastoti, keisti ir naikinti jose saugomus duomenis. Programinei įrangai suklydus, duomenys gali būti priskirti ne tam asmeniui, o įrodyti klaidą bus ypač sudėtinga, nes biometriniai duomenys yra laikomi unikaliais ir labai patikimais. Be to, biometrinių duomenų naudojimas plinta ne tik viešoje, bet ir privačioje sferose. Saugant biometrinę informaciją duomenų bazėse, kils duomenų bazių susijungimo ir nekontroliuojamo duomenų panaudojimo rizika. Taip bus sukurta ypač patogi infrastruktūra valstybei sužinoti apie asmenis absoliučiai viską: nuo jo sąskaitos banke balanso, iki jo mėgiamiausios knygos ar baro.
Reglamente yra numatytas RFID (radijo dažnių identifikavimo antena) naudojimas. Ji bus įmontuota į pasuose esančią elektroninę laikmeną, kurioje bus laikoma biometrinė informacija. Ši antena galės be kontakto ir be dokumento savininko žinios perduoti laikmenoje esančią biometrinę informaciją apie asmenį į taip vadinamą ‘skaitymo įrangą’, kurią galima įrengti bet kur. Ši technologija sukuria ypatingai palankią terpę politinei kontrolei. Pavyzdžiui, ateityje skaitymo įrangas įrengus viešose vietose, valstybė galės sužinoti, kas dalyvauja įvairiuose renginiuose, mitinguose, protesto akcijose, arba tiesiog lengvai nustatyti norimų asmenų buvimo vietą. Šiuo metu technologijos yra brangios, tačiau jos labai sparčiai vystosi ir pinga, todėl jas galės įsigyti ir privatūs asmenys ar kompanijos. Kai taip atsitiks, privatumo sąvoka apskritai išnyks.
Šiuo metu yra dažnai sakoma, kad jei asmuo nedaro nieko blogo – jam nėra ko bijoti ir slėpti. Tačiau tai yra labai naivus požiūris. Pirmiausia, žvelgiant iš istorinės perspektyvos, niekas nesuteikia nei menkiausio pagrindo besąlygiškai pasitikėti valstybe. Ar kas nors galėtų nurodyti bent vieną valstybę, kuri, turėdama ypač gausią informaciją apie savo piliečius, nebūtų ja pasinaudojusi norėdama išplėsti savo galias jų sąskaita? Netgi demokratinės valstybės piktnaudžiauja savo galiomis. Antra, toks požiūris atmeta paprasčiausią tiesą - jog santvarkos keičiasi ir net demokratinės valstybės gali pavirsti į autoritarinius ar totalitarinius režimus.
Net patys biometrinių identifikacijos sistemų išradėjai pripažįsta, kad ji yra pavojingai netiksli. George Tomko, vienas iš šios technologijos pradininkų, pasakė, kad net ir 99.99 procentų tikslumo koeficientas - kuris neegzistuoja nei vienoje identifikacijos sistemoje - reikštų, kad milijonai žmonių taps klaidingo identifikavimo aukomis. Šiais metais Didžiojoje Britanijoje buvo paskelbta, kad identifikavimo sistemos pagal veido biometrinius duomenis tiksliai atpažino tik 69% sveikų žmonių ir tik 48% asmenų su negalia. Pirštų antspaudų atpažinimas buvo tikslus tik 80% atvejų. Vokietijoje atliktų tyrimų rezultatai buvo dar blogesni - dvi iš testuotų penkių veido atpažinimo sistemų neatpažino nei vieno bandyme dalyvavusio asmens, o likusių trijų sistemų atpažinimo koeficientas buvo žemesnis nei 50%. Turint tokius rezultatus, negalima kalbėti apie biometrinių pasų teikiamą saugumą, nes sukuriama tik jo iliuzija.
Straipsnis paskelbtas interneto portale
Delfi. Straipsnio autorė - ŽTSI tyrimų koordinatorė Asta Radvilaitė.
- 2005 11 04 Kęstutis Čilinskas: Žmogaus teisių gynimas – visada kam nors nemielas?
Straipsnyje Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) valdybos pirmininkas Kęstutis Čilinskas diskutuoja apie žmogaus teisių prigimtinį universalumą bei konfliktiškumą su atskirų grupių išpažįstamomis vertybėmis.
Teisė yra vertybė, duota žmonijai spręsti ginčus ir problemas ne kumščiais ir ginklais, o pagal civilizacijos pažangos suformuotus principus bei žmogaus prigimtyje slypinčią tiesą. Taigi teisė, o kartu – žmogaus teisės – visada išreiškia taisyklę, kuri nėra vienpusiškai naudinga kuriai nors vienai suinteresuotai pusei. Jei taisyklė vienpusiška - ji jau nebe tikrosios Teisės išraiška.
Štai rūkalius man skundžiasi, jog draudžiant laisvai rūkyti pažeidžiamos jo žmogaus teisės ir laisvės. Jis lieka nepatenkintas, kai paaiškinu, kad jo teisė rūkyti baigiasi ten, kur prasideda kitų žmonių teisė gyventi nesinuodijant skleidžiamais dūmais. Bet ir nerūkantysis turi gerbti rūkaliaus teisę į kampelį parūkymui.
Kadangi žmogaus teisių gynimas dažnai nepatenkina nė vienos pusės, nes jis nėra kurios nors vienos tautos, ideologijos ar tikėjimo konfesijos gynimas, tai žmogaus teisių gynėjo pasisakymai bet kurioje stiprias vertybines nuostatas turinčioje informacinėje erdvėje, pavyzdžiui, ir „Bernardinuose“, visada susilaukia nevienareikšmiškų vertinimų.
„Bernardinų“ stiprybė yra ta, kad čia nebijoma žmogaus teisių gynėjo bent iš pirmo žvilgsnio kontroversiškų nuomonių, ir aš tuo begėdiškai naudojuosi.
Žmogaus teisės kyla iš žmogaus prigimties, kurioje yra ir gamtos, ir dieviškumo pradų. Todėl toms teisėms būdingas universalumas, kuris, viena vertus, įgalina žmogaus teisių standartus taikyti bet kurioje Žemės vietoje, kita vertus, konfliktuoja su vertybėmis, brangiomis atskiroms tautoms, tikėjimo konfesijoms ar politinėms partijoms.
Pavyzdžiui, atėjau į tikėjimą per krikščionybę, bet kaip žmogaus teisių gynėjas turiu ginti žmonių teisę ateiti į tikėjimą taip, kaip kiekvienam įkvepia Dievas, žinojimas ir gyvenimas: kam per islamą, kam per stačiatikybę, kam per induizmą ir pan. Ginsiu ir ateistinės materialistinės minties laisvę. Ji irgi prigimtinė. Kartais ji savo išvadų gilumu ir prieštaravimais padeda įsitikinti visatos dieviškumu (pvz., teigiama, kad iš nieko – atseit dvasios - niekas ir neatsiranda, bet pripažįstama ir tai, kad iš dvasios ir proto neturinčios materijos atsirado žmogaus protas, jausmai ir dvasia...).
Žmogaus teisių požiūriu netoleruotinas ir „kovingasis“, religinį tikėjimą persekiojantis ateizmas, ir bandymas prievarta diegti tikėjimo vertybes. Lietuvai dabar tai aktualu. Seime įregistruotas įstatymo projektas, įtvirtinantis Katalikų Bažnyčiai priskiriamą nuostatą, draudžiančią nutraukti nėštumą.
Ši nuostata humaniška. Bet jei jai įgyvendinti pasitelktume įstatymo ir valstybės jėgą, tai įrodytume, kad Bažnyčia ir tikėjimas negali apsieiti be prievartos, ir įtvirtintume žmogaus teisių pažeidimą.
Teisininkai žino abortų draudimo padarinius. Uždraudus abortus, kaip ir uždraustąją prostituciją, jų nesumažėja, bet išauga kontroliuojančiųjų pareigūnų korupcija, kriminaliniais, kartu rizikingais tapę abortai pabrangsta, daromi moters gyvybei pavojingomis antisanitarinėmis sąlygomis. Motinos, neturinčios iš ko mokėti už pabrangusį abortą, prieš savo valią psichinės traumos sąlygomis gimdo vaikus, kurie, atėję į pasaulį, motinos nelaukiami ir nemylimi, papildo apleistų pamestinukų gretas.
Kaip tikintysis žinau, kad moters brandinamame vaisiuje yra saugotina dievybės kibirkštėlė. Bet kaip žmogaus teisių gynėjas turiu rasti ribą, kur baigiasi moters teisė be žmonių ir valstybės prievartos remiantis savo valia ir tikėjimu priimti sprendimus dėl jos kūno dalies - vaisiaus.
Teisėje ta riba sutampa su momentu, kai vaisius palieka moters kūną, savarankiškai įkvepia oro ir pradeda savo gyvenimą. Vaisius tampa žmogumi. Jis įgyja žmogaus teises, taigi ir teisę į gyvybę, kuri nuo šio momento jau gali būti ginama, jei reikia, panaudojant valstybės prievartą ir prieš motiną.
Žmogaus teisių pozicija dažnai nesutampa ne tik su religinių konfesijų nuostatomis, bet ir su siauriau ar plačiau priimtomis politinėmis nuostatomis. „Bernardinų“ autoriai jau kritikavo mano pasisakymą apie tai, kad žmogaus teisių požiūriu vienodai turi būti apsaugoti nuo persekiojimo ir tie, kurie garbina mūsų tautinę vėliavą, ir tie, kurie pagerbia sovietinę.
Čia ir iškyla žmogaus teisių tariamas kontroversiškumas. Jos vienodai gina visų žmonių teisę laisvai reikšti savo įsitikinimus, visų tautų teisę laisvai, be išorinės kitų valstybių prievartos kurti savo valstybę.
Štai kodėl tarptautinės žmogaus teisių organizacijos pasisakė prieš koalicijos karinę intervenciją į Iraką, lygiai kaip pasisakydavo prieš sovietų invaziją į Afganistaną. Savaime suprantama, kad Lietuvos ir JAV ar Didžiosios Britanijos politikų akyse tos dvi invazijos skiriasi savo motyvais - antroji atrodo kaip pažangos ir demokratijos nešėja, ji nuvertė diktatorių.
Bet žmogaus teisių nepaisantis diktatorius buvo nuverstas taip pat nepaisant žmogaus ir tautų laisvo apsisprendimo teisių: okupuojant šalį, pažeidžiant tarptautinę teisę, neturint Jungtinių Tautų sutikimo karinei intervencijai. Diktatorių nuvertus, okupacija tęsiasi ir karine jėga naikinami pasipriešinimo kovotojai. Teisės pažeidimu negalima atkurti teisybės.
Lietuva turi panašios patirties. Išvijęs nacių kariuomenę, sovietinis okupantas pasiliko ir naikino laisvės gynėjų pasipriešinimą. Lietuvos laisvės kovotojai buvo priskirti naikintiniems „miškiniams banditams“, Irako sukilėliai - teroristams. Kasmet jų žūsta arba įkalinama dešimtys tūkstančių.
Lietuvos okupacija buvo teisinama būtinumu sunaikinti kapitalistinius išnaudotojus ir įvesti socialistinę demokratiją, „už kadro“ paliekant siekį prieiti prie Baltijos jūros. Irako okupacija teisinama būtinumu sunaikinti teroristus ir įvesti vakarietišką demokratiją, „už kadro“ paliekant siekį prieiti prie naftos telkinių.
Gerai politiškai orientuotas oponentas man primins, kuo skiriasi JAV nuo stalininės Sovietų Sąjungos, o Irakas nuo Lietuvos.
Politika visada paremta ideologijų skirtumais ir interesų kova, kurios dalyviams ir „sirgaliams“ žmogaus teisių principai tik trukdo savo įkyriu nelankstumu. Pasaulis kurį laiką susitaiko su nugalėtojų primesta tvarka. Taip buvo Lietuvai, taip bus ir Irako atžvilgiu.
Tačiau žmogaus teisės - prigimtinės, jose yra dieviškojo teisingumo pradas. Todėl anksčiau ar vėliau ateina diena, kai „neklystančios“ ideologijos subliūkšta, tautų, piliečių ir žmogaus teisės atkuriamos, o jas pamynusiems nugalėtojams pateikiamos sąskaitos.
Galiu sulaukti priekaišto: ko čia išgyvenu dėl Irako, jei Lietuvos pašonėje, Baltarusijoje, Rusijoje, paminamos žmogaus teisės. Žinoma, kad tai smerkiame. Bet Lietuva, smerkdama kitus, neturi užmiršti, jog pasiuntė savo karius į Iraką padėti karinę agresiją vykdančioms valstybėms.
Žmogaus teisės nesuderinamos su dvigubais standartais.
Straipsnis paskelbtas interneto portale Bernardinai.
- 2005 10 20 Agnė Kurutytė: Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymo projektas išbrauktas iš Seimo darbotvarkės - ar verta piktintis?
Straipsnyje pateikiama Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymo projekto analizė. Reaguojant į įstatymo projekto iniciatoriaus Valdemaro Tomaševskij pasipiktinimą dėl projekto išbraukimo iš Seimo darbotvarkės, keliamas retorinis klausimas "Ar verta piktintis"? Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl įstatymo projektas neatitiktų jame keliamų tikslų ir kodėl abortai Lietuvoje iš principo neturėtų būti draudžiami.
Š.m. spalio 18 d. seimo sesijos metu turėjo būti nagrinėjamas 30-ies Seimo narių pasirašytas Gyvybės prenatalinėje fazėje įstatymo projektas. Tačiau Seniūnų sueiga, remdamasi Seimo Teisės departamento išvadomis, iš posėdžio darbotvarkės minėtuosius projektus išbraukė. Įstatymo projekto iniciatorius, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis piktinasi, kad į Lietuvos teisės sistemą neįrašomi Dievo įsakymai. Ar verta piktintis?
Šiuo įstatymo projektu, su trimis išimtimis, uždraudžiamas prenatalinės gyvybės nutraukimas arba abortas bet kurioje jos vystimosi stadijoje, t.y. nuo apvaisinimo momento. Pateikdami tokį įstatymo projektą jo autoriai:
1. Nenumato realių priemonių, kurios padėtų pasiekti šiame įstatymo projekte deklaruojamus tikslus: pradėtos gyvybės apsaugos bei demografinės situacijos gerinimo.
2. Pažeidžia nėščios moters apsisprendimo teisę, ignoruoja Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje įtvirtintą teisę į informaciją, diskriminuoja kitatikius Lietuvos gyventojus ir kai kurias moteris.
3. Siūlo įteisinti normas, kuriose iki galo neapibrėžiami esminiai terminai ir atitinkamiems asmenims suteikiamos galios.
1. Nėra jokių tyrimų ar analizių, įrodančių, kad demografinė situacija uždraudus abortus turėtų pagerėti. Lenkijos pavyzdys iliustruoja priešingas tendencijas. Lenkijos Moterų ir Šeimos Planavimo Federacijos duomenimis, faktiškai Lenkijoje kasmet padaroma nuo 80 000 iki 200 000 abortų. Oficialiai Lenkijoje, turinčioje apie 38 mln. gyventojų, 1999 m. padaryti tik 151 abortai. Įdomumo dėlei galima būtų pastebėti, kad tais pačiais metais oficialiai užregistruota 2000 išprievartavimo atvejų (moteriai pastojus dėl išprievartavimo, abortas yra leistinas). Nuo 1992-ųjų, kuomet Lenkija po ilgos pertraukos vėl sugriežtino nėštumo nutraukimo teisinį reglamentavimą, gimstamumas pastoviai mažėjo. 1990-ais metais natūralus gyventojų prieaugis buvo 4,1%, 1997 – 0.9%, 1998 – 0.8%, 2003 – 0%. Tuo tarpu dėl nepakankamo seksualinio švietimo kontracepcija yra itin nepopuliari, sąlygojanti nepageidaujamus nėštumus, lydimus nelegalių abortų.
Įstatymo projekto autorių teiginys, kad gyvybė sukuriama apvaisinimo momentu, nėra kvestionuojamas. Medicina įrodė, kad būtent apvaisinimo momentu susikuria unikali chromosomų kombinacija, apsprendžianti nekisiančias šios gyvybės savybes. Kol ši gyvybė nukeliauja į gimdą ir pradeda vystytis, praeina 5-10 dienų. Tačiau vadovaujantis nuostata, kad gyvybės nutraukimas yra draudžiamas nuo jos pradėjimo, t.y. apvaisinimo, reikėtų taip pat uždrausti daugumą populiariai naudojamų ir Lietuvoje įteisintų kontraceptikų, geriamų tiek prieš apvaisinimą, tiek ir po jo. Faktas, kad dauguma šių kontraceptikų nutraukia pradėtą gyvybę pirmosiomis dienomis po apvaisinimo jai kiaušintakiu keliaujant į gimdą, yra nekvestionuojamas kaip ir pačios gyvybės pradėjimas.
Šis įstatymo projektas numato išlygas, kuomet abortas yra leistinas. Kyla klausimas, kodėl dėl nusikalstamų veikų pradėta gyvybė, arba fiziškai/ psichiškai pažeista gyvybė yra mažiau vertinga už bet kurią kitą pradėtą gyvybę?
2. Netgi Lietuvoje priėmus siūlomą įstatymą, lietuvės nėštumą galėtų nutraukti kitose šalyse, kur abortai yra legalizuoti. Pavyzdžiui, Europos Žmogaus Teisių Konvencija (EŽTK) negimusio kūdikio teisės į gyvybę negarantuoja (Konvencija gina asmenų teises, o vaisius asmeniu tampa tik po gimimo). Ją nusveria moters apsisprendimo teisė. Tai pabrėžiama ir pakartotinėse ES teisės departamento bei LR Seimo teisės departamento išvadose (tobulinant pirmąjį šio įstatymo projekto XP-432 variantą į šias išvadas atsižvelgta nebuvo) - minėtas įstatymo projektas neatitinka Europos teisės. Kadangi ES rėmuose visiems ES piliečiams yra užtikrinama judėjimo laisvė, nėštumą norinčios nutraukti moterys gali laisvai gauti šią – teisėtą – paslaugą kitoje ES valstybėje. Be to, pagal EŽTK Lietuva negalėtų uždrausti skleisti informacijos apie galimybę nutraukti nėštumą kitose valstybėse narėse. Tokiu būdu šis draudimas įtakotų tik tas moteris, kurios dėl finansinių ar kitokių priežasčių negali nuvykti į kitas ES valstybes nares, ar kitas valstybes.
Tiek buvusi Europos Žmogaus Teisių Komisija, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas minėtas nėščios moters teises yra ne kartą įtvirtinęs su reprodukcinėmis teisėmis susijusiose bylose. Pavyzdžiui, 2004 m. byloje Vo prieš Prancūziją EŽT Teismas pažymėjo, kad nors ES nėra vieningos išvados apie gyvybės pradžią, vaisiaus gyvenimas yra susietas su motinos ir gali būti ginamas tik per ją. 1992 m. byloje prieš Airiją EŽT Teismas nustatė, kad informacijos klinikoms nesuteikimas apie abortų galimybes Anglijoje pažeidė EŽTK 10 str., kuriame garantuojama laisvės ir saviraiškos teisė, įskaitant ir teisę gauti bei suteikti informaciją. 1980 m. byloje Patrov prieš Didžiąją Britaniją sutuoktinis stengėsi neleisti žmonai darytis aborto, nes, pagal jį, tai pažeistų vaisiaus teisę į gyvybę. Buvusi EŽT Komisija nustatė, kad ši teisė nenusveria nėščios moters interesų. Pagal EŽTK 2 str., „teisė į gyvybę“ nėra taikoma vaisiui. Šiuo Komisijos sprendimu buvo padarytas precedentas, pagal EŽTK 2 str. pirmenybę suteikiant moteriai, nes jei 2 str. gintų absoliučią vaisiaus teisę į gyvybę, abortai turėtų būti draudžiami besąlygiškai, t.y. netgi esant grėsmei nėščios moters gyvybei. 1997 m. byloje Scheuter prieš Vokietiją buvusi EŽT Komisija konstatavo, kad visiškas abortų draudimas yra nesuderinamas su EŽTK 8 str. – teise į privatumą.
Išskirdami Katalikų bažnyčią iš kitų tradicinių bei valstybės ginamų religinių bendruomenių įstatymo autoriai pažeidžia LR Konstitucijos nuostatą, kad Lietuvoje valstybinės religijos nėra, o yra 9 tradicinės religinės bendruomenės ir bendrijos, pripažįstamos lygiais pagrindais. Tokiu būdu autoriai, naudodamiesi religiniu argumentu bei teigdami, kad įteisinant šiame įstatymo projekte nustatytas teisines normas tikimasi pateisinti Katalikų bažnyčios lūkesčius, diskriminuoja kitatikius Lietuvos gyventojus.
3. Minėtame įstatymo projekte išskiriami trys išimtiniai atvejai, kada abortas yra leidžiamas. Tačiau visi jie yra daugiau ar mažiau subjektyviai apsprendžiami, o sprendimą priimančio veiksmai nėra teisiškai suvaržomi:
a) kai nėštumas gresia nėščios moters gyvybei ar sveikatai. Nėra aišku, kada konkrečiai yra galimas nėštumo nutraukimas, - kiekvienas gydytojas skirtingai supranta grėsmę gyvybei. Pavyzdžiui, Lenkijoje nuo analogiško įstatymo įteisinimo pastebima tendencija išduoti vis mažiau leidimų abortams. Tuo tarpu miršta vis daugiau besilaukiančių moterų. Tai sąlygoja įstatymo projekte užprogramuota galimybė laisvai interpretuoti šią normą.
b) kai prenataliniai tyrimai ar kitos medicinos prielaidos rodo didelę tikimybę, kad vaisius bus sunkiai ir nepagydomai pažeistas arba sirgs nepagydoma, jo gyvybei gresiančia liga Nėra aišku, kas yra „sunkiai ir nepagydomai pažeistas“. Ar į šią sąvoką įeina chromosominiai pakitimai ir kiti psichiniai apsigimimai? Kokia fizinė negalia traktuojama kaip „sunkus ir nepagydomas pažeidimas“? Kaip konkrečiai gydytojas gali konstatuoti atitikimą šioms aplinkybėms?
c) kai yra pagrįstų įtarimų, kad nėštumas atsirado dėl nusikalstamų veikų. Įstatymo projekte numatoma, kad atitikimą šiai sąlygai nustato prokuroras. Kaip teigiama LR Seimo teisės departamento išvadoje, sąvoka „pagrįsti įtarimai“ BPK nėra vartojama, todėl neaišku, kaip prokuroras turėtų nustatyti atitikimą šiai sąlygai. Kaip rodo Lenkijos patirtis, moterys, patyrusios prievartą, vengia kreiptis į teismines instancijas. Dar daugiau, netgi oficialiai užfiksavus išprievartavimo atvejį, ne visos pastojusios moterys kreipiasi dėl leidimo atlikti abortą. Pavyzdžiui, tik 1999 m. Lenkijoje suteikti 58 leidimai abortams dėl minėtos priežasties. Tais pačiais metais OFICIALIAI užfiksuota apie 2000 išprievartavimo atvejų.
Darytina išvada, kad minėtas įstatymo projektas ne tik nepasiektų deklaruojamų tikslų, bet ir pažeistų nėščios moters apsisprendimo ir kitas teises. Be to, tokį įstatymo projektą teikiant be poįstatyminių aktų paketo, būtų sudaromos sąlygos tokių sąvokų kaip „sunkiai ir nepagydomai pažeistas“, „pagrįsti įtarimai“ interpretacijai.
Įstatymų normos turi ne varžyti žmogaus teises ir sudaryti prielaidas dvigubų standartų taikymui (kai vienos moterys gali nuvykti į kitą šalį pasidaryti abortą, o kitos ne), bet atrasti aukso vidurį tarp moters teisės pasirinkti, objektyvios rizikos jos fizinei ir psichinei sveikatai, bei gyvybės prenatalinėje fazėje išsivystymo lygio, t.y. jautrumo skausmui ir kt.
Straipsnis paskelbtas interneto portale Delfi. Straipsnio autorė - ŽTSI projektų vadovė Agnė Kurutytė.
- 2005 10 11 D. Pūras: Lietuvą apėmusi naikinančio elgesio epidemija
Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) valdybos narys Dainius Pūras aptaria Valstybinę psichikos sveikatos 2005-2010 metų strategiją ir pabrėžia opiausias šiandienos problemas psichinės sveikatos srityje.
Lietuvoje nepateisinamai daug žmonių, turinčių psichikos sveikatos problemų, gyvena globos įstaigose. Taip pirmadienį pristatydamas Valstybinę psichikos sveikatos 2005-2010 metų strategiją teigė sveikatos apsaugos ministras Žilvinas Padaiga.
Strategijos, kuriai 2007-2013 metais planuojama skirti ketvirtadalį visų sveikatos sektoriui numatomų Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų, tikslas - užtikrinti psichikos ligomis sergančių žmonių teises gyventi ne atskirtyje, o bendruomenėje, spręsti visuomenės, o ypač jaunimo psichikos sveikatos problemas.
"Mūsų regione aktualiausios savižudybės ir bandymai žudytis, įvairiai pasireiškianti prievarta prieš vaikus, senukus, smurtas šeimose, viešose vietose. Dar viena bėda - priklausomybės nuo alkoholio ir narkotikų", - pabrėžė ministro patarėjas psichikos sveikatos klausimais Dainius Pūras.
Psichoterapeuto teigimu, Lietuvą, kaip ir kitas Centrines bei Rytų Europos šalis, apėmusi naikinančio elgesio epidemija. Žmonės gyvena taip, jog ūmiu būdu - nusižudydami - arba lėtiniu būdu - prasigerdami - naikina save arba, naudodami prievartą, naikina kitus. To neįmanoma išspręsti psichiatrijos ligoninėse ar investuojant į represines struktūras.
"Užuot piktinusis, kad mūsų tėvai blogi ir skriaudžia savo vaikus, reikia pradėti investuoti į tėvų mokymą. Tačiau mes remiam kūdikių namus, kad būtų kur nuo smurtaujančių tėvų atimtus vaikus patalpinti", - pateikė pavyzdį ministro patarėjas.
Šiuo metu globos institucijose nuolat gyvena apie 14 tūkstančių vaikų ir per 6 tūkstančius suaugusiųjų, nors tarptautinių organizacijų nuostata - vaikus nuo tėvų ir žmones nuo visuomenės atskirti tik kraštutiniu atveju.
Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, gerai veikianti psichikos sveikatos sistema sujungia išvystytą gydymą vaistais, psichoterapiją ir kompleksą socialinių psichiatrijos paslaugų - žmonių apgyvendinimą grupiniuose namuose, užimtumo centrus. Lietuvoje pastaroji sritis kol kas silpniausiai išplėtota.
Teikiantys psichosocialinės reabilitacijos paslaugas sergančius žmones moko gyvenimiškų įgūdžių, padeda jiems geriau prisitaikyti bendruomenės gyvenime.
"Dabartinė sistema globos namų gyventojui duoda suprasti, kad jam nepasisekė, nes yra psichikos ligonis ir nesugeba pats savimi pasirūpinti. Tačiau pasaulio patirtis parodė, kad ir šiuos žmones galima išmokyti būti kuo labiau savarankiškais ir tik kai paūmėja liga - gydyti psichiatrijos klinikose arba bendrojo profilio ligoninėse", - sakė D. Pūras.
Psichikos sveikatos strategijos tikslas ir yra laipsniškai pradėti investuoti į alternatyvias visuomenines psichikos sveikatos priežiūros paslaugas - psichikos ligomis sergančių žmonių apgyvendinimą, užimtumą, įgūdžių stiprinimą.
Pripažįstama, jog ne mažiau svarbu dirbti su visuomene, keičiant jų nusistatymą prieš psichikos ligomis sergančius žmones ir ypač ugdant kitokį jaunimo požiūrį į dvasinę ir fizinę sveikatą.
Ž. Padaigos teigimu, visuomenės psichikos sveikatos problemas buvo mėginta spręsti ir anksčiau, tačiau savižudybių, narkomanijos, kitos prevencijos programos realaus poveikio taip ir nedavė.
"Greitų rezultatų nesitikime ir dabar. Norime pradėti nuo palaipsnių sprendimų. Pavyzdžiui, iš pradžių viename regione sukurti bendruomeninio lygio psichikos sveikatos paslaugų tinklą ir nutraukti psichikos problemų turinčių žmonių siuntimą į globos institucijas", - sakė ministras.
Atviros Lietuvos fondo finansuoto tyrimo duomenimis, prieš porą metų absoliuti dauguma lėšų, skiriamų psichikos sveikatos sektoriui, - apie 180 mln. litų per metus - atitekdavo psichiatrijos ligoninėms ir nuolatinės globos įstaigoms. Per metus ambulatoriškai besigydantiems pacientams psichiatrai išrašė kompensuojamų vaistų už 38 mln. litų. Tuo tarpu visų Lietuvos psichikos sveikatos centrų veiklai finansuoti buvo skirta 21 mln. litų.
"Akivaizdi disproporcija tarp lėšų, skiriamų vienam iš pagalbos būdų - gydymui vaistais, ir beveik dvigubai mažesnės sumos, tenkančios visiems kitiems gydymo bei reabilitacijos metodams apmokėti, yra viena svarbiausių Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros paslaugų spragų", - teigė projektui vadovavęs Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas D. Pūras.
Psichikos sveikatos 2005-2010 metų strategija - vienas iš Sveikatos apsaugos ministerijos prioritetų. Kitos svarbiausios sritys - širdies ir kraujagyslių ligos, onkologiniai susirgimai, traumos ir nelaimingi atsitikimai.
Straipsnis publikuotas naujienų portale
Bernardinai.
- 2005 09 05 Asta Radvilaitė: Vaizdo stebėjimo kamerų Lietuvoje panaudojimo problemos.
Straipsnyje "Vaizdo stebėjimo kamerų Lietuvoje panaudojimo problemos" atkreipiamas dėmesys į šių sistemų panaudojimo teisinio reguliavimo stoką bei asmenų teisiės į privatumą pažeidimus.
Praėjusį penktadienį Vilniaus riedutininkų klubo nariai įvykdė pilietinę akciją, kurios metu siekė atkreipti dėmesį į mieste esančias vaizdo stebėjimo kameras. Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas taip pat domėjosi Lietuvoje sparčiai diegiamomis vaizdo stebėjimo kameromis bei jų panaudojimo teisiniu reguliavimu. Vilniuje vien tik Vyriausiasis Policijos Komisariatas (VPK) yra įdiegęs 78 vaizdo kameras. Dažniausiai yra teigiama, kad vaizdo kameros yra steigiamos nusikaltimų prevencijos bei išaiškinimo tikslais. Neabejotina, kad visuomenė turi tokį teisėtą interesą. Tačiau kaip visuotinio stebėjimo kontekste yra užtikrinama individo teisė į privatumą? Kokios yra garantijos kad, vaizdo kameros, įrengtos prie bankomatų nefiksuos jūsų pin kodo, arba gatvėje įrengtos kameros nebus nukreiptos į jūsų buto langus? Lietuvoje vaizdo stebėjimo sistemų reguliavimui yra taikomas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas (ADTAĮ). Tačiau šio įstatymo nuostatos yra bendro pobūdžio. Jokio kito teisės akto, kuris reglamentuotų šių sistemų panaudojimą taip pat nėra. Dėl teisinio reguliavimo stokos jau atsirado asmens privatumo pažeidimų. Vaizdo stebėjimo kamerų pagalba renkamų ir surinktų duomenų valdytojai ir operatoriai nėra pasiruošę interpretuoti bendrų ADTAĮ normų, kad pritaikytų jas savo vykdomai veiklai ir būtų tikri, kad nepažeidžia asmenų teisės į privatumą.
Vaizdo kamerų panaudojimo tikslai ir subjektai
Lietuvoje nėra teisės aktų aiškinančių kokie fiziniai ar juridiniai asmenys, organizacijos ar institucijos ir kokiais teisėtais tikslais turi teisę naudoti vaizdo stebėjimo kameras. Pavyzdžiui kokiais atvejais ir kaip galima stebėti viešą teritoriją, darbo vietą, kokių patalpų ar erdvių stebėti neleidžiama ir panašiai. Nėra ir teisės aktų įtvirtinančių principą, jog vaizdo stebėjimo kameras galima naudoti tik tada, kai kitos priemonės pasiekti teisėtą tikslą nėra pakankamos. Pavyzdžiui, jei pakanka įrengti šarvuotas duris, ar geresnį apšvietimą gatvėse saugumo sumetimais - vaizdo stebėjimo sistemos neturi būti naudojamos. Teisės aktai turėtų įpareigoti vaizdo stebėjimo sistemų valdytojus periodiškai įvertinti vaizdo stebėjimo efektyvumą konkrečiose erdvėse ir taip išsiaiškinti ar tebėra būtinybė naudoti vaizdo stebėjimo įrangą, nes situacija gali keistis.
Vaizdo stebėjimo kamerų išdėstymas
30 iš VPK Vilniuje įrengtų 78 kamerų- yra valdomos. Deja, teisės aktai nenumato kokių priemonių privalo imtis duomenų valdytojai, kad kameros nebūtų nukreipiamos ar neapimtų erdvių ar asmenų, kurių stebėti nenumatyta. Pavyzdžiui, Vilniuje policijos įrengtos greičio kontrolės sistemos, fiksuoja ne tik automobilio numerį, bet ir jo vidų, bei keleivių, kurie nenorėtų būti identifikuoti, veidus. Yra buvę atvejų, kai kartu su vairuotoju važiavusių asmenų tapatybė buvo atskleista vien dėl to, kad jie sėdėjo šalia kelių eismo taisykles pažeidusio vairuotojo. Mūsų duomenimis pasitaikė ir atvejų, kai vaizdo stebėjimo kamerų operatoriai piktnaudžiauja technikos galimybėmis ir nukreipia kameras bei priartina vaizdą taip, kad nesunkiai nustato asmens mobiliųjų telefonu renkamus numerius. Minėtieji atvejai yra grubūs teisės į privatų gyvenimą pažeidimai todėl teisės aktuose turi būti paaiškinta kaip turi būti įrengiamos ar pritaikomos vaizdo stebėjimo kameros, jog operatoriai jų negalėtų nukreipti į stebėti nenumatytas erdves.
Vaizdų saugojimas, naudojimas ir naikinimas
Lietuvoje nėra ir konkrečių principų kaip naudoti ir saugoti vaizdo stebėjimo kameromis surinktą informaciją apie asmenį. Pavyzdžiui, jei yra teisėtas tikslas paviešinti vaizdo informaciją, kokiais atvejais pakanka juodos juostelės uždengiančios įraše esančio žmogaus akis, o kokiais reikėtu padaryti neaiškų/užtemdyti visą žmogaus siluetą. Šios srities reguliavimas ypač svarbus, nes 2003m. byloje Peck prieš Didžiąją Britaniją Europos žmogaus teisių teismas nusprendė, kad vaizdo stebėjimo priemonėmis gautos video medžiagos paviešinimas pažeidė asmens privatumo teises, nors ieškovo akys ir buvo uždengtos juoda juostele. Pasak Teismo, nepaisant šios priemonės jis vis tiek buvo atpažintas daugelio žmonių. Nėra aiškių gairių ir kiek laiko galima saugoti taip gautą informaciją. Reikėtų nustatyti maksimalų duomenų saugojimo laiką, kaip tai padaryta Danijoje, arba paaiškinti duomenų valdytojams kaip jį nustatyti - kaip tai daroma Didžiojoje Britanijoje - pavyzdžiui, jei yra stebimi bankomatai – saugoti įrašus tiek laiko per kiek klientai gauna sąskaitų išrašus. Lietuvoje nėra reglamentuota ir vaizdo stebėjimo kameromis gaunamų duomenų saugojimo forma. Pavyzdžiui nėra numatyta kas turi teisę patekti į patalpą, kurioje yra monitoriai, transliuojantys vaizdo kamerų filmuojamus vaizdus, arba į patalpą kurioje yra saugomi vaizdo įrašai, kas turi teisę tuos įrašus žiūrėti, o taip pat ir kitos procedūros. Nesant šios srities reguliavimo, bei paliekant šiuos klausimus kiekvieno duomenų valdytojo nuožiūrai, pažeidimai neišvengiami.
Informavimas apie stebėjimą
Dar 2003m Valstybinė duomenų apsaugos inspekcija yra nurodžiusi Vilniaus m. VPK informuoti asmenis apie vykdomą vaizdo stebėjimą, stebėjimo vietose įrengiant informacines lenteles, tačiau VPK iki šiol ignoruoja šį privalomą VDAI nurodymą, o kartu pažeidžia ADTAĮ, nes Vilniuje žmonės iki šiol nežino, kad yra filmuojami. Be to VPK teigia, jog vaizdo stebėjimas yra vykdomas nusikaltimų prevencijos tikslais, tačiau kokia nusikaltimų prevencija gali būti įvykdyta, jei žmonės nėra informuojami apie vaizdo stebėjimą? 78 VPK kamerų transliuojamus vaizdus stebi tik du asmenys, tad yra aišku, kad jie nėra pajėgūs užfiksuoti vykdomą nusikaltimą ir jam užkirsti kelią. Yra ir kitų institucijų, organizacijų bei asmenų įrengiančių vaizdo stebėjimo įrangą- jiems nurodymų informuoti apie vaizdo stebėjimą VDAI nedavė. VDAI turėtų atkreipti dėmesį ir į kitus vaizdo stebėjimo sistemų valdytojus. Tačiau efektyvesnis kelias būtų juos įpareigoti viešai informuoti apie vykdomą stebėjimą viename teisės akte.
Vaizdo sistemų operatorių švietimas
Vaizdo stebėjimo sistemomis gaunamų duomenų apsauga, o tuo pačių ir duomenų subjektų teisės yra labai priklausomos ir nuo vaizdo
mokymas. O nesant ir atskiro bei konkretaus vaizdo stebėjimo sistemų ir gautų duomenų reguliavimo, visiškai neįmanoma tikėtis, jog operatoriai supras, privataus gyvenimo apsaugos principus bei savo atsakomybę, vadovaudamiesi tik bendromis ADTAĮ nuostatomis. Dėl to yra svarbu, jog teisiškai būtų įtvirtinta duomenų valdytojų prievolė surengti mokymus vaizdo kamerų operatoriams, kuriuose jie būtų supažindinti su vaizdo duomenų gavimo, saugojimo, naikinimo procedūromis, duomenų subjektų bei trečiųjų asmenų teisėmis bei savo atsakomybe.
Straipsnis paskelbtas interneto portale Delfi. Straipsnio autorė - ŽTSI tyrimų koordinatorė Asta Radvilaitė.
- 2005 03 31 Tadas Leončikas: Kuo romai skiriasi nuo čigonų, o šie metai - nuo ankstesnių
Nors patys romai dažnai sako, kad pavadinimas nėra toks svarbus, tačiau geriau pagalvoję jie sako: apie čigonų teises nekalbama, o romų teisės - pabrėžiamos. Tik kas iš tų teisių, jei negali jomis pasinaudoti. Kaip pasinaudoti teise į informaciją, jei nemoki skaityti ir nežinai, kaip užpildyti paraišką?
Kaip pasinaudoti teise į socialinį būstą, jei neužtenka pajamų užmokėti už komunalines paslaugas? Kaip pasinaudoti teise į susivienijimus ir asociacijas, jei nėra, kas tvarkytų organizacijos dokumentus? Kas iš tų teisių, kai populiariau pabrėžti pareigas.
Viena vertus, romai, kaip ir visi kiti piliečiai, turi tokias pat teises ir atrodo, kad jie yra lygūs visiems kitiems. Kita vertus, reikia nemažai pastangų, kad suvoktume, jog ta romų dalis, kuri gyvena skurde, neturi išsilavinimo ir neturi darbo, turi per mažai žinių savo teisėmis pasinaudoti. Kitaip tariant, kasdienių problemų ratas apriboja galimybes, kurias žmogus pajėgia realizuoti keisdamas savo gyvenimą. Dėl daugeriopų problemų ir marginalizacijos - darbo rinkos, švietimo sistemos, viešųjų paslaugų srityse - mažai tikėtina, kad romai patys, visuomenės niekinami ir valstybės neremiami, įveiks atskirtį.
Po penkiolikos metų…
Penkiolika nepriklausomybės metų nedaug tepaveikė romų gyvenimo sąlygas. Romams šie metai tikrai nedaug skiriasi nuo ankstesnių: visuomenei keičiantis, atskirtis išlieka, o valstybės pastangos siekiant romų integracijos nėra sėkmingos. Daugelis sutinka, kad romų problemos, ypač narkotikų prekyba, yra ypatingos. Tačiau stebėtinai mažai svarstoma apie nepalankias sąlygas, kuriose gyvenantys žmonės imasi problemiškos veiklos. Viena vertus, suvokiama, kad žmogus gyvenime atsižvelgia į savo galimybių visumą. Daug kalbama apie įvairiausius veiksnius, kurie, pavyzdžiui, paskatins žmones mokėti arba vengti mokesčių, imti paskolas arba jų neimti, gerti Lietuvos kaime arba emigruoti, siekti Europos fondų paramos arba jos neįsisavinti, ir t.t. Kita vertus, vengiama pripažinti, kad romai gyvena uždarame mažesnių galimybių lauke, suverčiant jiems visą atsakomybę už nesėkmes.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto (žiūrėti čia) paskelbto tyrimo apie romų padėtį duomenimis, beveik pusė šiandieninės Lietuvos romų bendruomenės jaunesni nei 20 m. amžiaus. Taigi išsilavinimas, taip pat ir įsidarbinimas yra ypač svarbūs romų bendruomenės raidai. Tai taip pat reiškia, kad didelę romų bendruomenės dalį išugdėme patys - jau nepriklausomoje Lietuvoje. Dauguma jų nebaigė mokyklos ir vargu ar buvo padaryta viskas, kad jie mokytųsi. Pasitaiko, kad patys mokytojai sako: „Et, išmoks skaityt ir rašyt, ir jiems užteks“.
Tik nedidelė romų jaunuolių dalis gerai kalba lietuviškai. Palyginti su kitomis mažumomis, kurių jaunimas lietuviškai moka geriau negu vyresnioji karta, tai - atvirkštinė tendencija, rodanti gilėjančią romų atskirtį. Nė vienoje gyventojų grupėje nėra tiek neraštingų žmonių kaip tarp romų.
Tarp romų, palyginti su visais šalies gyventojais, maža dalis vyresnio amžiaus žmonių (vyresnių nei 60 m.). Mažesnė gyvenimo trukmė - reikšmingas rodiklis, sakantis, kad romų gyvenimo kokybė daugelyje sričių išties prastesnė nei kitų šalies gyventojų.
Romams aktuali net elementari sveikatos priežiūros pagalba ir švietimas. Dėl įvairių priežasčių ne visi kreipiasi į polikliniką: kartais neturi asmens dokumentų, kartais - socialinio draudimo, kartais - pavyzdžiui, narkotikų vartotojai, besikreipiantys į specializuotas įstaigas, susiduria su priešiška kitų pacientų reakcija. Narkomanijos mastas tai išpučiamas („visi jie priklausomi“), tai mistifikuojamas („čigonai patys nevartoja, tik kitus ant adatos sodina“). Vilniaus priklausomybės ligų centro duomenimis, pastaraisiais mėnesiais apie keturis su puse šimto gyventojų turinčioje Kirtimų romų gyvenvietėje buvo mažiau nei dvidešimt vartotojų, kurių daugumai buvo teikiama medikų pagalba.
Kritiška romų būstų padėtis. Kirtimuose iki šiol nėra jokios aiškios gyvenvietės pertvarkymo perspektyvos. Pasitaiko proginių Vilniaus savivaldybės atstovų pasisakymų žiniasklaidoje, tačiau jokio dokumento apie nuoseklų veiksmų planą nėra. Kalbos apie socialinį būstą yra tuščios, kadangi skurdžiausiems romams neužteks pajamų susimokėti už komunalines paslaugas. Kirtimuose paprastai reikia susimokėti tik už elektrą ir vandens kolonėlę, tad būsto išlaikymo išlaidos mieste yra didesnės nei savo name Kirtimų gyvenvietėje. Socialinės pašalpos, gaunamos vaikų auginimui, kai kuriais atvejais būtų pakankamos butui išlaikyti, tačiau jokiu būdu negalima rekomenduoti, kad vaikų raidai skirtos lėšos būtų išleistos kitiems tikslams.
Nejaugi valstybė, turinti didelio masto socialinės pagalbos mechanizmus, valdanti darbo biržas ir vykdanti pensijų reformas, nepajėgi padaryti įtakos vos trijų tūkstančių asmenų bendruomenei?
Kartais atrodo, kad tiesiog nežinoma, nuo ko pradėti, su kuo bendrauti, dėl ko tartis. Abi pusės prieš save mato ne patikimą partnerį, o priešininką. Kelios pagarsėjusios Vilniaus savivaldybės akcijos Kirtimų tabore nepasitikėjimo sieną tik padidino.
Tarpusavio (ne)pasitikėjimas
Tarpusavio pasitikėjimas yra vienas esminių veiksnių siekiant, kad ir romų, ir ne romų pastangos veiktų ne priešingomis kryptimis, o papildytų vienos kitas. Tačiau pasitikėjimą reikia laimėti ir nėra paprasta jį išlaikyti. Neradus tinkamo bendravimo su romais modelio ar susiklosčius įtampai, įprasta suversti kaltę tik romams, jų nenorui ar nemokėjimui deramai elgtis. Kartais paaiškinimai „randami“ tradicinėje romų kultūroje, svarstant apie uždarą bendruomenių pobūdį, nenorą integruotis, ir pan. Turimų duomenų analizė paneigia nuomonę apie romų „nenorą integruotis“. Dauguma romų norėtų, kad vaikai mokytųsi bendrose mokyklose, ir nemano, kad jiems reikėtų atskiros mokyklos; dauguma norėtų dirbti, jei tik būtų galimybė.
Beveik nesvarstoma, kokios yra išorinės sąlygos, kuriose formuojasi romų požiūris. Visų pirma, dėl izoliacijos ir žemo raštingumo romus pasiekia mažai aktualios informacijos. Antra, palyginti žemas išsilavinimas riboja galimybes susivokti informacijoje, atsirinkti, kas aktualu, kas patikima, o kas - ne. Trečia, dėl atskirties, palyginti su vidutiniu Lietuvos gyventoju, romų ryšių (pažinčių, giminių) ratas siauresnis, uždaras, ne toks įvairus. Todėl jie turi mažiau galimybių tartis, teirautis arba pasiremti tais, kuriais tiesiog pasitiki. Priekaištaujantys romams dažnai neįvertina, kokią reikšmę kasdienėje praktikoje turi neformalūs ryšiai ir naudojimosi viešąja infrastruktūra patirtis.
Laimėti romų pasitikėjimą yra ne tiek pačių romų uždavinys, kiek iššūkis tiems - ir romams, ir neromams - kurie nori pakeisti esamą padėtį. Kita vertus, reikia suprasti ir tokio iššūkio sudėtingumą: visi, kurie dalyvauja sprendžiant romų problemas kokiu nors organizuotu būdu, susiduria su apribojimais. Valdininkai, gydytojai, mokytojai, policininkai ir net projektų vykdytojai ar savanoriai turi laikytis profesinės etikos ir nesiremti permainingomis emocijoms.
Net išankstinių teigiamų nuostatų vedamas žmogus kartais patiria frustraciją. Nereta situacija, kai sakoma: „aš iš savo pusės padariau viską, o ką jie padarė?“, „mes į juos žiūrime kaip į žmones ir stengiamės dėl jų, tad tegu ir jie mus gerbia kaip žmones“. Stebėtojo moraliniai sentimentai tokiu atveju dažniausiai skiriami taip sakančiajam (juolab kad antra pusė, t.y. romai, retai turi progos būti išklausyta), ir tada linkstama įžvelgti pačių romų kaltę dėl nesugebėjimo susitarti.
Daugelis valstybės tarnautojų, susiduriančių su romais, tik atlieka savo pareigas, o ne teikia asmenines paslaugas, todėl neturėtų jaustis pernelyg nuskriausti, jei žmogiškasis kontaktas ne visada pakankamai šiltas. Reikėtų siekti ne asmeninio dėkingumo iš romų, o bent nedidelio postūmio, kad pasikeistų romų gyvenimo sąlygos, kad būtų paremtas kiekvienas geras pavyzdys.
Vargu ar kas tikisi, kad romų problemos išsispręs iškart. Tačiau pakeisti galima kur kas daugiau, negu mums dažnai atrodo.
Straipsnis paskelbtas interneto portale OMNI. Straipsnio autorius - ŽTSI ekspertas, Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų tyrimų centro jaunesnysis mokslo darbuotojas Tadas Leončikas.