Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

Spalio 26 d. Bernardinuose.lt išspausdintame straipsnyje „Kas apgins Italijos komisarą?“ Egidijus Vareikis teigia, kad Italijos kandidatas į Europos Komisijos narius Rocco Buttiglione tapo skandalo auka dėl jo išreikštų tradicinių krikščioniškų pažiūrų į šeimą. Ką gi pasakė R. Buttiglione? Svarstant jo kandidatūrą Europos Parlamente R. Buttiglione, beje, pareiškė, jog homoseksualumas yra nuodėmė ir kad moters paskirtis - turėti vaikų ir būti ginamai savo vyro.

Kitaip sakant, pasak pono Buttiglione, homoseksualas iš prigimties yra „blogas“, „nešvarus“ žmogus, nepriklausomai nuo jo kitų savybių, o moteris yra silpna, nuo vyro priklausoma būtybė, kuri turėtų paskirti gyvenimą savo biologiniam pašaukimui atlikti. Ką galėtų tokias „vertybes“ išpažįstantis žmogus pasiūlyti įgyvendinant pamatinius žmogaus teisių principus - laisvę ir lygybę? Juk R. Buttiglione pretenduoja ne į su ekonomika susijusį portfelį, o į postą, kuriam priklauso ir žmogaus teisių politikos Europoje formavimas.

E. Vareikis teigia, jog R. Buttiglione pasirodė viso labo esąs vertybių, kurių pagrindų Europa sukurta, puoselėtojas. Norisi tikėti, kad čia tiesiog pasikarščiuota. Toks Europos vertybių supratimas geriausiu atveju yra klaidingas, blogiausiu – tai prieš demokratiją bei žmogaus orumą nukreipta propaganda. Nesenoje istorijoje jau buvo žmonių, kurie „žinojo“, kaip turėtų būti paskirstyti tam tikrų rasių, religinių, etninių ir kitų žmonių grupių vaidmenys, kartais gera valia. JAV pietuose iki šiol galima rasti žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, jog buvo paskubėta panaikinti vergovę, nes, atsisakius šios „tradicijos“, atsirado žmonių, kurie nesugeba savimi pasirūpinti. Grįžtant prie pono Buttiglione: neseniai italų laikraštyje La Corriere della Sera buvo cituojama pastarojo mintis, jog Italijoje jis - niekas, tačiau Europoje bus kažkas. Ar tik nebus R. Buttiglione „vertybiniai“ pasisakymai motyvuoti asmeninėmis ambicijomis?

E. Vareikio straipsnyje teigiama, jog Europoje gėjams teikiamos privilegijos, kad jie ir kiti jo pašaipiai vadinami „kairiarankiai“ ir „neformalai“ reikalauja pozityvios diskriminacijos. Tai netiesa. Jokių privilegijų nėra, vienintelis dalykas, kurio siekia Europos gėjai (ir moterys), būti paliktiems ramybėje ir turėti lygias (su heteroseksualiais vyrais) galimybes save realizuoti.

Pakantumas kitai, nors ir šokiruojamai, nuomonei yra vienas iš pagrindinių demokratijos bruožų, todėl kiekvienas turi teisę reikšti savo pažiūras. Tačiau kalbant apie paskyrimą į Europos Komisijos komisaro, atsakingo už žmogaus teisių įgyvendinimą postą, Europos parlamentarai ir europiečiai turi turėti garantijų, kad pasiektos žmogaus teisių įgyvendinimo garantijos nebus susilpnintos. R. Buttiglione šiuo požiūriu pasitikėjimo nekelia. Džiugu, kad dauguma Europos parlamentarų yra tos pačios nuomonės.

Bernardinai  2004 10 28

"Atgimimo" vyriausiosios redaktorės Indrės Makaraitytės pokalbis su ŽTSI direktorium Henriku Mickevičiumi.

Beviltiška padėtis: žvilgsnis į Europą

Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius, teigia, kad Čečėnijos gyventojams, kenčiantiems dėl izoliacijos ir brutalaus elgesio, gali pagelbėti šiuo metu veikiantys žmogaus teisių gynimo mechanizmai.

– Savaitę Rusijoje bendravote su studentais iš Čečėnijos. Kaip čečėnai vertinami Rusijoje šiuo metu, praėjus kiek daugiau nei mėnesiui po Beslano tragedijos?

– Iš Grozno į seminarą, rengiamą Europos Tarybos, atvyko trisdešimt teisės specialybės studentų, kuriems kelionė į Maskvą buvo jų viso gyvenimo išvyka. Pirmiausia todėl, kad apskritai jie niekur negalėjo išvažiuoti dėl neramios padėties. Antra, kad jie galėtų atvykti į Maskvą, reikėjo dviejų prezidentų – Čečėnijos ir Ingušijos – įsikišimo, leidimų, antraip jiems nebūtų leista išvažiuoti iš regiono.

Tačiau atskridusius į Maskvą čečėnus laikė lėktuve apie valandą, tuomet nuvežė prie kito įėjimo, atskiroje nuo visų kitų žmonių zonoje, vėl ilgiausiai laikė, kol visus nuodugniai patikrino.

Vos ne pusdienį studentai turėjo praleisti oro uosto teritorijoje, kol atskridę jie pateko į bendrabutį.

– O ką patys čečėnai kalba apie terorizmo pavojų, kuris kildinamas iš jų regiono?

– Vis dėlto sunku suprasti, ko vidutinis čečėnas, ne kovotojas, norėtų šiuo metu. Viena vertus, rusų atžvilgiu jie nėra nusiteikę palankiai. Antra vertus, kalbantis artimiau, ir anksčiau, ir dabar, vis dėlto yra vienas kitas, kuris dar kalba apie nepriklausomą valstybę.

Tačiau tokie mano svarstymai yra labiau spekuliacijos, nes jų tikrąsias nuotaikas labai sunku apibrėžti. Aišku, nenori karo, nebenori chaoso, nori geresnio gyvenimo, judėjimo laisvės. Bet politine prasme greičiausiai nepriklausomybės vizija vidutiniams čečėnams jau yra išblėsusi.

– Koks Jums pačiam susidarė įspūdis apie eilinio, bet dirbančio valstybės institucijose, ruso požiūrį į čečėnus ir į terorizmo pavojų?

– Daugiausiai bendravimo patirties turiu su valstybės tarnautojais, teisininkais. Kovotojus iš Čečėnijos be jokių išlygų jie vadina banditais, o visi kiti žmonės, daugelio manymu, yra pavojingi, nesupratingi. Man susidarė įspūdis, kad nemažai rusų vis dėlto nelinkę pripažinti, kad čečėnai yra kita tauta, turinti gilias tradicijas, kultūrą.

Pats stebėjau, kokia buvo seminaro organizatorių reakcija į tai, kai čečėnų jaunimo NTV televizija pradėjo klausinėti apie jų išgyvenamus sunkumus. Turbūt norėjo išgauti ką nors sensacingo. Ir studentai iš tikrųjų buvo bepradedantys atsakyti į klausimus, papasakoti galbūt ir tai, kas yra negerai daroma, bandė pasiskųsti, kad neįmanoma išvažiuoti, kad kelionėje jie sugaišo itin daug laiko, kad juos laiko izoliuotus, kaip nusikaltėlius, ir tikrina po kelias valandas.

Tačiau greitai organizatorių jie buvo nutraukti. Susodino tuos jaunus žmones salėje ir pradėjo moralizuoti, esą kokie jie yra nedėkingi, esą nėra pagrindo skųstis, juk ir tas didelis prezidentas padėjo, ir anas, jūs nevertinate ir nesuprantate.

Padėtis tikrai nemaloni, tarsi norima nuslopinti viską ir padaryti tuos žmones dėkingus už kažką.

– O kaip Rusijoje suvokiami metodai, kuriais reikia kovoti su terorizmu?

– Spaudimas. Tik negailestingas spaudimas, jų manymu, gali būti veiksminga priemonė. Į teroristų veiksmus reikia atsakyti tokiais pat veiksmais. Tačiau Rusija nėra išimtis.

Visai neseniai teko dalyvauti tarptautinėje žmogaus teisių specialistų konferencijoje apie naujas priemones žmogaus teisių gynimo srityje, kurioje itin daug dėmesio buvo skiriama terorizmo keliamoms problemoms. Beveik visuotinai ekspertai sutarė, kad atsakydami į terorizmą tokiomis pat priemonėmis, kaip ir su niekuo nesiskaitantys teroristai, įsukame tolesnę teroristinių aktų grandinę. Be to, valstybių valdžia yra linkusi varžyti žmogaus judėjimo ir kitas laisves, o tai dar vienas neigiamas tokios kovos su terorizmu padarinys.

– O čečėnai patys kalba apie tai, kad jų teisės yra pažeidžiamos?

– Padėtis iš tiesų yra gana sudėtinga. Čečėnai patys teigia nežinantys, kas atvažiuoja naktimis automobiliais be numerių, prisidengę kaukėmis, pasiima žmogų, kurio šeima daugiau niekada nemato. Įtaria, kad egzekucijas išsivežę arba netgi vietoje vykdo rusai.

Per seminarą viena moteris tyliai, prašydama, kad niekam neišduočiau, pasakojo, kaip buvo suluošintas jaunas žmogus.
Žiauri istorija. Žaginami vyrai, moterys, luošinami ir kitaip prievartaujami. Kitas žmogus pasakojo, kad yra peršautos abi jo pėdos. Vienoje, sako jis, devynios kulkos, kitoje – daugiau.

Tačiau ką patys čečėnai gali pasakyti, jei visą dešimtmetį regione vyksta karas, jie yra izoliuoti, į jų šalį niekas negali patekti ir jie niekur neišleidžiami? Mokslo lygis Čečėnijoje yra labai žemas. Apie žmogaus teises jokio supratimo neturi netgi paskutinio kurso teisės studentai.
Daugelio dalykų nežinantis žmogus visko bijo, niekur negali kreiptis. Žmonės yra neišprusę.

Teisinė sistema yra visiškai neveiksminga. Teismai yra korumpuoti ir be pinigų ten nėra kas veikti.

Apskritai ten nėra kur kreiptis.

– O patys rusai, ne čečėnai, kalba apie žmogaus teisių pažeidimus regione, apie šiurkštų elgesį su žmonėmis, apie tai, kad brutalumas skatina žiaurumą ir neapykantą?

– Vis dėlto dauguma rusų nelabai suvokia, kad tai, ką mes vertiname kaip žmogaus teisių pažeidimus, yra pažeidimai. Vyrauja požiūris, kad čečėnai yra nesupratingi, nedėkingi ir ...neprognozuojami. Žinoma, visi teroristais nelaikomi, nors grupinės atsakomybės neišvengiama, tačiau manoma, kad jie yra pavojingi. Esą nežinia ko gali tikėtis iš bet kurio čečėno, todėl geriausia būtų apsisaugoti nuo visų.

Rusijoje kalbėti apie čečėnų teisių pažeidimus yra jei ne naivu, tai turbūt beprasmiška.

– Tačiau jei būtų stipresnis tarptautinis spaudimas?

– Nors tai galbūt lašas jūroje, tačiau yra šiokios tokios vilties. Ir šia prasme gali pagelbėti jau egzistuojantys žmogaus teisių mechanizmai. Neblogas pavyzdys yra Turkijos kurdai, kurie Žmogaus Teisių Teismą užvertė skundais. Dėl tarptautinio spaudimo buvo priimta nemažai politinių sprendimų žmogaus teisių srityje.

Jeigu gerai būtų parengta bent dešimt žmonių Čečėnijoje, kurie galėtų užversti bylomis dėl žmogaus teisių pažeidimų, tai būtų tam tikras spaudimas Rusijos valdžiai, kad ši imtųsi priemonių prieš kariuomenės ar nekontroliuojamų grupuočių šiurkštų ir nežmonišką elgesį.

Kaip tik spalio mėnesio viduryje Europos Žmogaus Teisių Teismas ėmėsi pirmųjų bylų iš Čečėnijos, kurias parengė asmuo, ne teisininkas, bet puikiai išanalizavęs visą procedūrą. Kalbama apie Rusijos veiksmus prieš pabėgėlius.

Kartoju, tai lašas jūroje, bet vis dėlto tai gali būti reikšmingas mechanizmas.

Be to, gal ir Lietuva galėtų prisidėti. Galima ginti principus, o ne konkrečias valstybes. Turbūt išmintinga būtų siūlyti Rusijos valdžiai savo ekspertinę patirtį žmogaus teisių srityje, pabrėžiant, kad Lietuva suinteresuota stabilumu ir pagalba žmogaus vertybėms.

Nors interneto puslapių patirtis Lietuvoje nėra vienareikšmiškai vertinama, tačiau jei veiktų interneto puslapis, kuriame būtų ne pateikiama teroristinėms grupėms naudinga informacija, bet demaskuojami žmogaus teisių pažeidimai, politinio eskalavimo galbūt būtų išvengta.

 

Šaltinis - savaitraštis Atgimimas. 2004 m. spalio 22-28 d. Nr. 38 (815)

ŽTSI direktorius Henrikas Mickevičius analizuoja pastaruosius korupcijos skandalus žmogaus teisių aspektu.

Teigiate, kad privačių pokalbių paviešinimas pažeidė politikų ir verslininkų teises. Tačiau ar nemanote, kad politikai tebijo vienintelio dalyko – viešumo ir kad kovos su korupcija prasme šių pokalbių paviešinimas buvo labai reikalingas?

Mano vertinimo atspirties taškas yra žmogaus teisės. Galbūt, jei nagrinėtume visos Lietuvos kontekste, buvo bandymų sukelti sprogimą, po kurio sektų politikų apsivalymas. Tačiau kovodami su blogiu be taisyklių, galbūt vieną kartą ir laimėsime. Nedaug laimėsime. Ilgalaikėje perspektyvoje tokių veiksmų pasekmės bus liūdnos. Jeigu norime gyventi stabilioje demokratinėje valstybėje, reikia visiems laikytis tam tikrų normų. Žmogaus teisių katalogas ir yra tas pagrindas, be kurio demokratija yra neįmanoma. Vieną kartą galbūt visuomenė gautų mažiau informacijos ir vienas kitas politikas sugebėtų pasislėpti, bet ilgainiui, tikiu, viskas gerėtų.

Henrikas Mickevičius: "Remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išvadomis, visi pokalbiai telefonu yra privatūs pokalbiai. (...) Privačių pokalbių paviešinimas yra žmogaus teisių pažeidimas"

Juk Seimo narių pokalbių su verslininku A. Janukoniu paviešinimo rezultatas nėra aiškus. Taip, pamatėme, kad dešimt ar dvidešimt politikų yra nešvarūs, kai kurie verslininkai nešvarūs, tačiau visi kiti, neištraukti į paviršių su korumpuotais ryšiais, dabar nueis į gilesnį pogrindį. Tik jie nebekalbės telefonais ir juos apskritai pagauti už rankos bus daug sunkiau.

Žvelgiant iš žmogaus teisių pusės, standartas, sukurtas R.Pakso apkaltos laikotarpiu, yra labai blogas standartas. Tada nukentėjo R.Paksas, dabar tie žmonės, kurie džiaugėsi R. Pakso nušalinimu. Man kyla klausimas, o kas tuomet kitas?

Bet Seimo nariai yra vieši asmenys ir galbūt žmonės turėtų žinoti, ką, su kuo jie kalba, kodėl kalba su verslininkais apie įstatymus ir tuos įstatymus keičia taip, kaip verslininkams reikia? Juk tai – ne valstybės paslaptys.

Sutinku, kad yra toks požiūris. Galbūt ir galima skirstyti, kad vienoje sferoje yra daugiau, kitoje – mažiau privatumo. Tačiau remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo išvadomis, visi pokalbiai telefonu yra privatūs pokalbiai. Nesvarbu, ar viešas asmuo kalba, ar iš mobilaus, ar iš stacionaraus telefono. Privačių pokalbių paviešinimas yra žmogaus teisių pažeidimas.

Kita vertus, jeigu mes sukuriame precedentą, kad galima kai kuriais atvejais viešinti privačius pokalbius, ateityje tikrai kas nors bandys tą standartą praplėsti. Vieną dieną bus pasakyta, kad pokalbis tarp dviejų verslininkų yra labai svarbus visuomenei, nes jie kalba apie politikus. Padėtis nėra gera ir jei toliau nieko nekeisdami gyvensime, judėsime policinės valstybės link.

Ar galima teigti, kad šis precedentas viešinti pokalbius buvo sukurtas R.Pakso apkaltos proceso metu?

R.Pakso atveju buvo kiek kitaip. Tuomet reikėjo pašalinti oponentą, ir tai buvo padaryta nekorektiškai. Taip sakau ne todėl, kad norėčiau ginti R.Paksą - aš kaip tik jo nemėgstu. Buvo sukelta isterija visuomenėje ir jei ištarei bent žodelį, kad kažkas daroma negerai, ne pagal taisykles, pažeidžiant žmogaus teises, buvo suprantama, kad esi R.Pakso šalininkas. Taip neturėtų būti.

Seimo korupcijos skandalas įvyko, kai jau turėjom precedentą dėl informacijos paviešinimo ir jei vieną kartą tai buvo padaryta, vadinasi, galima padaryti ir antrą kartą.

Galbūt taip yra dėl politikų nekompetencijos, nežinojimo. Pavyzdžiui, manau, kad galbūt Seimo Antikorupcijos komisija neturi pakankamai kompetencijos. Minia rėkia, nori informacijos. Nors ir nepateisinu, bet galėčiau suprasti.

Henrikas Mickevičius: "Žvelgiant iš žmogaus teisių pusės, standartas, sukurtas R.Pakso apkaltos laikotarpiu, yra labai blogas standartas"

Tuo tarpu man visiškai nesuprantama, kai Generalinio prokuroro pavaduotojas ir STT Vilniaus valdybos viršininkas ragino paskelbti įrašus. Tai arba visiška nekompetencija, arba sąmoninga, užsakyta veikla. Aš net nežinau, ką apie tai pasakyti. Man norisi tikėti, kad teisėsaugininkai, kurie įsivėlė į politiką, tai darė nesąmoningai. Daugelį iš jų pažįstu. Gal jais kažkas naudojasi?

Kita vertus, kalbant iš žmogaus teisių perspektyvos, teisėsaugininkams tikrai trūksta supratimo apie žmogaus teises. Jie mano, jog klausimus reikia spręsti iš esmės. Kažkokios taisyklės, žmogaus teisės yra suvokiamos kaip trukdymas, esą nieko nepasieksime. Ir šio mąstymo rezultatą turime šiandien.

Bet ar jums pačiam nėra keista, kad, pažeidus aukštų politikų, pareigūnų teises, kyla ne vienas skandalas, atsiranda balsų, ginančių jų teises. Tuo tarpu paprasto žmogaus teisų niekas nepuola ginti. Jūsų institucija taip pat nerengia didžiulių spaudos konferencijų paprastų žmonių teisių pažeidimams įvertinti.

Suprantu, ką turite galvoje. Tikrai tapome labai nepopuliarūs, užčiuopę korupcijos skandaluose žmogaus teisių pažeidimus. Bet reikia suprasti, kad dalykai, apie kuriuos kalbame dabar, gresia valstybės stabilumui. Ir tai kelia mūsų pilietinį susirūpinimą. Jei turime instrumentų, kodėl neturėtume reaguoti? Juk teisė į demokratiją taip pat yra žmogaus teisė.

Vykdome įvairių kitų projektų, kurie dar nebaigti. Sutinku, apie visus juos informuoti gal ir pritrūksta laiko. Be to, visos kitos problemos šiandien tarsi nuėjo į antrą planą. Bet sutinku, kad tai yra problema. Ir paprastas žmogus ne visai mus supranta. Iš kitos pusės, jeigu eitume su minia, ką mes pasiektume? Daugelis žmonių neišprusę, nedaug supranta. O mes nesame politikai, kad reikėtų pataikauti jų norams. Ir jei norisi kalbėti apie principinius dalykus, kurie turi įtakos ateičiai, tai mes ir kalbame.

Žmonės apklausose teigia esantys patenkinti, jog pokalbiai buvo paviešinti. Ar taip yra todėl, kad jie nelabai supranta, jog tai – žmogaus teisių pažeidimas, ne vien tik galimos korupcijos atvejo paviešinimas?

Galbūt trūksta ilgalaikio požiūrio, kad reikia sukurti visiems ir visada galiojančias taisykles, dėl kurių mes ilgainiui tapsime laimingesni. Labai daug šiandien žmonių, kurie rūpinasi tik savo interesais. Labai daug nepakančių žmonių. Tik ir girdi net iš garsių žmonių lūpų, kad reikia nubausti, pasodinti, nesvarbu, kiek tai kainuoja, kiek dėl to paaukojame. O tai nėra teisingumas.

Taip pat straipsnį galite rasti čia bei savaitraštyje Atgimimas.  

Sovietų Sąjungos laikais nuostata, kad ir sienos turi ausis, buvo taip giliai įsišaknijusi, kad net nekėlė nuostabos. Regis, ne taip jau sunkiai prisitaikėme, išmokę laikyti liežuvį už dantų. Užtat pūstelėjus pirmam demokratijos vėjeliui, atsiėmėme su kaupu: kalbėti ir daryti galima viską, net įstatymus apeiti. Tačiau džiaugėmės neilgai. Pasirodo, sienos turi ausis ir demokratinėje visuomenėje. Ar vėl prisitaikysime?

Legalumas nebūtinas

Tradicija klausytis svetimų pokalbių – ne tik sovietinių laikų palikimas. Moderni pasiklausymo aparatūra 2003 m. buvo aptikta net Briuselyje, Prancūzijos ir Vokietijos delegacijoms skirtose patalpose. Spauda tuomet šešėlį metė JAV specialiosioms tarnyboms. Mat tiek Prancūzija, tiek Vokietija nepritarė karui Irake. Ir tai buvo ne pirmas kartas, kai ES viršūnių susitikimų patalpose bandoma montuoti pasiklausymo įrangą. Jei Briuselis atrodo per toli, prisiminkime skandalą Lietuvoje, kai 2002 m. pasiklausymo aparatūra buvo rasta Panevėžio mero kabinete. Buvo iškelta versija, kad meras „užlipo“ ant pinigų rinkimams.

„Alnos infrastruktūros sprendimai“ vyriausiasis projektų konsultantas
Jaroslavas Perepelica: "Be jokių problemų galima iš skirtingų gabalų
sulipdyti pokalbį ir dar pridėti nuvažiuojančio troleibuso garsą. Ir tikrai
ne bet kokia aparatūra nustatys, kad tai suklastota"

Šiuolaikinė pasiklausymo įranga nė iš tolo neprimena „prieštvaninių“ 8-ojo dešimtmečio kabelių su magnetofonais, kurie buvo rasti remontuojant Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto patalpas. Legalią pasiklausymo įrangą gali turėti tik tos tarnybos, kurioms suteikta teisė slapta klausytis pokalbių: Specialiųjų tyrimų tarnyba, Policijos departamentas, Valstybės saugumo departamentas, Muitinė, Valstybės sienos apsaugos tarnyba, Krašto apsaugos ministerijos Operatyvinių tarnybų departamentas, Vadovybės apsaugos departamentas ir dar kelios institucijos. Slaptą telefoninių pokalbių pasiklausymo tvarką nustato Operatyvinės veiklos ir Telekomunikacijų įstatymai. Tarp specialiųjų tarnybų ir ryšio operatorių sudaroma sutartis, į tam tikras tarnybines patalpas, turinčias specialią įrangą, nukreipiami operatorių technologiniai balso srautai, ir pareigūnai gali perimti skambučius.

Su nelegalia įranga kur kas paprasčiau: pasak bendrovės „Alnos infrastruktūros sprendimai“ vyriausiojo projektų konsultanto Jaroslavo Perepelicos, preliminariai už 10 tūkst. dolerių tokią įrangą nesunkiai galima įsigyti kad ir kaimyninėje Rusijoje. Klausantis pokalbių mobiliuoju telefonu su tokia įranga, būtina atsidurti netoliese. Mieste atstumas iki sekamo asmens turėtų būti apie keliasdešimt metrų, nes reikia būti arčiau nei artimiausia bazinė mobiliojo ryšio stotis (jos įrengtos kas 30–50 m). Užmiestyje įmanoma klausytis pokalbių ir 10 km spinduliu.

Tarp saugumo ir privatumo

Pasiklausymo įrangos naudojimas populiarėja ne tik Lietuvoje, tai nesunku pastebėti retsykiais pasižiūrėjus žinias, bet ir visame pasaulyje: visuomenės saugumą linkstama iškelti aukščiau asmens teisės į privatumą. Po rugsėjo 11-osios nelaimės JAV buvo priimtas „Patriotų aktas“, kuris FTB ir Teisingumo departamentui suteikė gerokai daugiau galių naudotis pokalbių pasiklausymo įranga, elektroninio sekimo ir kitais informacijos rinkimo būdais. Europos Parlamentas irgi nusprendė, kad telekomunikacijų paslaugų tiekėjai privalo saugoti asmenų ryšių duomenis, nes jų gali prireikti teisėsaugos institucijoms.

Taigi ar nebus tik šauksmas tyruose Žmogaus teisių stebėjimo instituto išplatintas pranešimas, atkreipiantis dėmesį, kad kovojant su pareigūnų papirkinėjimais ir kitais nusikaltimais, perdėtai naudojama asmenų telefoninių pokalbių ir kitos telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos pasiklausymas bei įrašinėjimas? „Po teroro išpuolių žmogaus teisių problema tampa tik dar aktualesnė. Labai svarbu, kad kovojant su terorizmu nebūtų pažeidžiamos svarbiausios žmogaus teisės. Vakarų pasaulyje apie šią problemą kalbama labai garsiai“, – prieštarauja instituto direktorius Henrikas Mickevičius.

Šantažo anatomija

H. Mickevičiui teko girdėti, kad kai kurie Lietuvos verslininkai taip įsibaiminę dėl jų pokalbių klausymosi, jog kalbėtis iš kabineto eina kur nors į lauką: „Ar tokią atmosferą galima vadinti sveika?“ Žmogaus teisių stebėjimo institutas gauna ir daugiau skundų, kad žmonės jaučiasi nesaugiai. Įstatymai, reguliuojantys operatyvinių priemonių taikymą, yra labai netobuli, o ką jau kalbėti apie nelegalų „šnipinėjimą“. „Operatyvinėms tarnyboms palikta labai daug laisvės, kaip elgtis, tačiau būtent šie įstatymai turėtų būti labai tikslūs, kad žmonės žinotų, kokiais atvejais galima tikėtis panašaus sekimo, dėl kokių veikų, kaip ilgai“, – įsitikinęs instituto direktorius.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius:
"Ar galima pavadinti sveika tokią atmosferą, kai verslininkai taip įsibaiminę
dėl jų pokalbių klausymosi, jog kalbėtis iš kabineto eina kur nors į lauką?"

Jam pritaria Vilniaus 9-osios advokatų kontoros advokatas Gytis Kaminskas: „Žinau keletą tikrų faktų, kai žmona iš policijos ar teisėsaugos sistemos darbuotojų gavo vyro telefono išklotines. Tai reiškia, kad pareigūnai kreipėsi į operatorius, gavo informaciją ir atidavė ją privačiam asmeniui. Faktas, kad informacija gauta neteisėtai, nes nebuvo sankcionuota. Šiuo metu teisėsaugos struktūros beveik nekontroliuojamos. Užsienyje ši sritis reglamentuojama daug griežčiau. Žmogaus teises ginančios organizacijos labai smarkiai kišasi į specialiųjų tarnybų veiklą, susijusią su asmens neliečiamybės ar privatumo apribojimais, nusistovėjusi ir operatyvinių tarnybų veikla bei reglamentai. O pas mus jie keičiami kasmet“.

Anksčiau sankciją pasiklausymui duodavo Generalinis prokuroras, dabar užtenka motyvuotos teisėjo nutarties. Tačiau advokatas pastebi, kad dažnai teisėjai nesivargina aiškinti savo motyvų. Kodėl? „Galima pamodeliuoti elementarią situaciją. Iš kur atsiranda pačių teisėjų bylos dėl kyšininkavimo? Matyt neteisėtai klausomasi ir jų. Labai patogu: jei teisėjas prieštarauja operatyvinių tarnybų valiai, tuoj pat įspraudžiamas į kampą panaudojant slapta surinktą medžiagą apie jo etikos pažeidimus. Tai, žinoma, teorinis, sofistikuotas modeliavimas, bet visiškai įmanomas“, – įsitikinęs G. Kaminskas. Beje, slaptas pokalbių klausymasis – ne tik politikos ir verslo prerogatyva. Advokatai žino, kad jis taikomas ir skyrybų bylose, stengiantis įrodyti sutuoktinio neištikimybę. Tiesa, šis „malonumas“ Lietuvoje labai brangus, todėl kol kas prieinamas tik turtingiesiems.

Dviprasmiški įstatymai

Pasak G. Kaminsko, neteisėto pasiklausymo įrašai, kuriems negauta sankcijos, bent jau civilinėse bylose negali būti naudojami kaip įrodymai. Kas kita, jei pats nukentėjęs įrašo savo pokalbį su kuo nors ir pateikia jį teismui kaip įkaltį. O kaip kitaip įrodys, kad jam, pavyzdžiui, grasinama?

Tačiau neteisėto pasiklausymo įrašai gali būti naudojami kaip operatyvinė informacija, pradedant vynioti bylos medžiagą ar ieškant papildomų įkalčių, kurie patvirtintų vieną ar kitą aplinkybę, išgirstą neteisėtai klausantis pokalbio. Puiku, jei taip pavyksta užkirsti kelią sunkiam nusikaltimui. Tačiau jeigu specialiosios tarnybos šioje srityje nevaržomos, kokios garantijos, kad tokia operatyvinė veikla negali būti vykdoma bet kurio iš mūsų atžvilgiu?

Pasitaiko atvejų, kai ir Europos žmogaus teisių teisme prie bylos buvo pridedami privačiai įrašyti pokalbiai. „Tačiau jeigu jau toks įrodymas priimamas, aiškinamasi, ar jis išgautas nenaudojant prievartos, ar tikrai patikimas, nesuklastotas ir, svarbiausia, ar nėra vienintelis. Paskelbti apkaltinamojo nuosprendžio remiantis vien slapto pasiklausymo įrodymais negalima“, – teigia H. Mickevičius.

Jei žmogus nepripažįsta savo balso įrašų, atliekama balso ekspertizė. 15 metų technologijų srityje dirbantis J. Perepelica teigia, kad tokios aparatūros kokybė turi būti itin gera, nes pokalbių įrašai, ypač mobiliųjų telefonų, dažnai būna nekokybiški, su daugybe trukdžių bei iškraipymų: „Be to, kaip specialistas žinau, kad visai nesunku paniūniuoti kokią nors dainelę ir panaudojus specialią programinę įrangą vietoj savo balso išgirsti garsų dainininką. Ir tikrai ne bet kokia aparatūra nustatys, kad balsas suklastotas. Juk be jokių problemų galima iš skirtingų gabalų sulipdyti pokalbį ir dar pridėti foną, pavyzdžiui, nuvažiuojančio troleibuso garsą“.

Klastojimo eksperimentas

Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su informacinių technologijų specialistais atliko eksperimentą – pademonstravo telekomunikacijų priemonėmis perduodamos informacijos klastojimo galimybes. Buvo panaudotas tik paprastas nešiojamas kompiuteris bei internete viešai prieinamos programos. Instituto direktorius H. Mickevičius pademonstravo trumpą pokalbį mobiliuoju telefonu su informacinių technologijų specialistu. Šis pokalbis buvo įrašytas skaitmeniniu būdu ir vėliau kompiuteryje falsifikuotas sukeitus vietomis žodžius.

Pademonstruotos ir galimybės siuntinėti fiktyvias SMS žinutes. Internete galima rasti programų, kurios gavėjui nurodys apgaulingą siuntėjo numerį – jis gali būti bet koks ir tam tikrais atvejais gali sukelti nesusipratimų tarp pažįstamų žmonių ar, pasak G. Kaminsko, šeimyninių dramų, o pasitelkus suklastotus, pavyzdžiui, neištikimybės „įrodymus“, skyrybų byloje galima prisiteisti didesnę sutuoktinio nuosavybės dalį ir pan.

Ekspertai pabrėžė, kad naudojant profesionalią įrangą, keisti elektroninių dokumentų, siunčiamų trumpųjų žinučių autorystę be ryšio subjektų žinios, modifikuoti mobiliuoju telefonu įrašomus pokalbius dar paprasčiau. Tokių falsifikacijų ekspertizės šimtu procentų neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. „Mes nesakome, kad taip daroma. Greičiausiai – ne, tačiau parodėme, kad neteisinga pervertinti vieną įrodymą. Valstybės institucijos stengiasi eiti lengviausiu keliu – sėdėti ir įrašinėti pokalbius labai paprasta. Vis dėlto reikėtų daugiau dėmesio skirti ir tradiciniams, klasikiniams įrodymams“, – teigia H. Mickevičius.

J. Perepelica šiuo klausimu dar griežtesnis: „Prisiminkite bet kokį Holivudo trilerį su šantažo elementais: kaip nesunkiai klastojamas balsas, nuotraukos ir net vaizdo įrašai. Konkretus atvejis: „Žvaigždžių karų“ pirmosios dalies originale vienoje scenoje herojams ant padėklo atnešamos dvi taurės. Naujoje garsiojo „Goblin“ vertėjo versijoje tarp taurių jau stovi degtinės butelis ir net šešėlis nuo jo krinta. Visos techninės galimybės klastojimui yra. Tai tik pastangų ir laiko klausimas“.
 
 

Inga Saukienė, Savaitraštis "Laikas" straipsnis "Ir sienos turi ausis?"
2004 liepos mėn. 23 d. 10:22

Šaltinis - interneto vartai Delfi.

„Rubicon group“ teisininkams neturėtų būti sunku teisme įrodyti, jog tyrimo metu padaryta šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų. Tuo įsitikinęs Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas advokatas Kęstutis Čilinskas.

Pareigūnų klaidos bado akis

Žmogaus teisių specialistus nustebino teisėsaugininkų veiksmai tiriant korupcijos skandalą.

Iš paskelbtos medžiagos matyti, kad privatus asmuo buvo sekamas daug ilgiau, nei leidžia Baudžiamojo proceso kodeksas – keturis mėnesius. Bendrovės vadovo Andriaus Janukonio pokalbių buvo klausomasi kelerius metus.

Baudžiamoji byla nebaigta, tačiau viešai jau svarstoma ikiteisminio tyrimo medžiaga.

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, tokiomis aplinkybėmis tęsti ir užbaigti šio tyrimo neįmanoma. Skirtingai nuo pareigūno apkaltos, tokioje byloje reikalaujama kitaip elgtis su įrodymais.

Ar teisėtai renkami įkalčiai?

„Ant vienos svarstyklių pusės – žmogaus teisių pažeidimai. Ant kitos – politiniai bei teisėsaugos institucijų pareigūnų interesai“, – situaciją apibūdino K.Čilinskas.

Jis teigė, kad kova su korupcija yra vertinga tol, kol gerbiamos žmogaus teisės ir neaukojama teisė apskritai.

Jeigu įrodymai gaunami neteisėtomis priemonėmis – kompromituojama pati kova.

„Jei įrodymai buvo surinkti neteisėtomis priemonėmis, Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažins, kad žmogus nekaltas“, – yra įsitikinęs K.Čilinskas.

Dingstis – politiniai interesai

Pasak šio teisininko, ir sovietiniais laikais žmogaus teisių pažeidimai būdavo motyvuojami svarbiais politiniais interesais.

Šio korupcijos skandalo metu žmogaus teisės taip pat buvo nuvertintos prisidengiant labai svarbiu interesu – kuo greičiau išsiaiškinti, ar Seimo nariai ėmė kyšius.

„Tačiau tai gali atsisukti prieš pačią visuomenę.

Jei dabar šiurkščiai pažeidžiamos vieno žmogaus teises, ateityje jų nebus paisoma vis dažniau“, – mano K.Čilinskas.

Laikmena gali būti suklastota

Teisininkams kyla daug abejonių ir dėl Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) sausį atliktos kratos „Rubicon group“ pastate.

Baudžiamojo proceso kodekse nėra detaliai nurodyta, kaip poėmį atliekantys pareigūnai turi elgtis su paimama kompiuterio laikmena, bet įstatymo požiūriu paimamos laikmenos turinys turi būti smulkiai aprašytas.

„Visus paimamo daikto požymius reikalaujama kuo smulkiau aprašyti.

Būtina aprašyti paimamą daiktą taip, kad niekas negalėtų vėliau jo pakeisti. Tai padeda tą daiktą identifikuoti“, – sakė K.Čilinskas.

Jeigu turinys nebuvo aprašytas poėmio metu, dabar negalima tvirtinti, jog paskelbta informacija buvo saugoma laikmenoje, kurią paėmė agentai, o ne suklastota.

 

Dalia Gudavičiūtė
„Lietuvos rytas“ 

Artėjant Prezidento rinkimų antrajam turui, daug kalbama apie neabejotinai skirtingas kandidatų vertybines orientacijas, pabrėžiant Rytų ar Vakarų krypties pasirinkimą. O kuo skiriasi V.Adamkaus ir K.Prunskienės pozicijos esminiais vidaus politikos klausimais?

Visą straipsnį galite rasti interneto portale Omni.

Viena iš aktualiausių nūdienos Lietuvos socialinio gyvenimo problemų išlieka korupcijos problema. Nors dedama daug pastangų, nukreiptų korupcijos mažinimui, ši problema nemažėja, tačiau kaip rodo daugelis pavyzdžių, net didėja.

2003 metais išaiškėjo įvairių faktų, bylojančių korupcijos apraiškas: savanaudiškumas sprendžiant žemės grąžinimo klausimus, neteisėti teisėjų veiksmai, susiję su savanaudiškais interesais, neteisėti Lietuvos diplomatų veiksmai, susiję su neteisėtu pasipelnymu, vaistų kainų valstybinio reguliavimo ir kompensavimo mechanizmo problemos, aukštų valstybės pareigūnų ryšiai su nusikalstamo pasaulio atstovais, neteisėtas įtakos valstybės institucijų veiklai darymas.

Visą tekstą galite parsisiųsti Korupcijos apžvalga 2003.pdf.

Mūsų misija – ugdyti pilietinės visuomenės gebėjimus stebėti ir daryti įtaką valstybės vykdomai žmogaus teisių politikai. Taip pat ugdyti žmonių sąmoningumą bei atidumą žmogaus teisių pažeidimų atvejams. Pagaliau skatinti valstybės institucijas, pareigūnus veiksmingiau tobulinti teisės aktus, programas, paslaugas, kurios susijusios su žmogaus orumo bei teisių apsaugos įtvirtinimu.

Visą straipsnį galite rasti interneto dienraštyje Bernardinai.

ŽTSI tyrimų direktorius dr. Rokas Uscila NVO "Vaiko namas" užsakymu parengė straipsnį, kuriame pateikiama tyrimų informacija apie vaikų patiriamą prievartą bei jos poveikį jų socializacijai, tarpasmeniniams santykiams ir santykio su agresija vystymuisi.

Visą straipsnį galite parsisiųsti čia.

Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto valdybos narys Rytis Juozapavičius nagrinėja perkamo žiniasklaidos laiko įtaką politikų populiarumui ir rinkimų rezultatams.

Plačiau apie tai galite paskaityti dienraštyje Bernardinai.

Žmogaus Teisių Stebėjimo Instituto valdybos narys dr. Dainius Pūras komentuoja Vaiko raidos centro užsakymu atlikto tyrimo "Paauglių požiūris į seksualumą ir seksualinę prievartą" rezultatus.

Plačiau apie tai galite paskaityti dienraštyje Omni.

Elektroniniame dienraštyje "Bernardinai" ŽTSI direktorius Henrikas Mickevičius apibendrina žiniasklaidos monitoringo rezultatus.

Plačiau apie tai galite paskaityti Bernardinų dienraštyje.