.
Byla pradėta: 2011 m.
Byla baigta: eigoje
Bylos esmė: diskriminacija darbo rinkoje
Lina Šekurova dar 2008 m. kovą įsidarbino Rumunijos ambasadoje Lietuvoje vertėja. Iš pradžių be jokių dokumentų ambasadoje dirbusi moteris gegužės mėnesį buvo priimta pagal darbo sutartį bandomajam laikotarpiui. Birželio mėnesį, smarkiai pablogėjus ieškovės sveikatai, ji buvo hospitalizuota ir tapo laikinai nedarbinga. Tą patį mėnesį Šekurova apie savo nėštumą informavo darbdavį ir susilaukė itin neigiamos reakcijos, buvo kaltinama apgaudinėjimu ir sukčiavimu. Pasibaigus laikino nedarbingumo laikotarpiui ir grįžus į darbą, 2008 m. liepą ieškovė įteikė pažymą apie nėštumą darbdaviui ir kitą dieną buvo atleista iš darbo, nenurodant tikslaus darbo sutarties nutraukimo pagrindo.
Tai akivaizdus diskriminacijos dėl lyties atvejis: nors Šekurova buvo priimta ir bandomajam laikotarpiui, tačiau tuo metu jai galiojo tokie patys įstatymai, kaip ir dirbantiems su neterminuota sutartimi. Bandomuoju laikotarpiu darbuotojams galioja visi įstatymai, išskyrus, jeigu žmogus netenkina darbdavio lūkesčių, bet jeigu yra nėštumas, jam garantijos yra stipresnės, netgi jeigu ir netenkintų lūkesčių.
2011 m. rugpjūčio 10 d. Lina Šekurova kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą, siekdama įrodyti, jog buvo diskriminuojama dėl lyties ir negalios, ir prašydama teismo žalos atlyginimo. Kadangi Rumunijos ambasada Vilniaus apygardos teismui nepateikė atsiliepimo į pareikštą ieškinį bei neatsiuntė savo atstovo į teismo posėdį, teismas buvo priverstas priimti sprendimą už akių. 2012 m. kovo 21 d. Vilniaus apygardos teismas pripažino, jog atleista moteris buvo diskriminuojama dėl lyties bei priteisė ieškovei beveik 11 tūkst. litų turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą.
Kadangi toks teismo sprendimas ieškovei yra palankus tik iš dalies (ji siekė prisiteisti beveik 300 tūkst. Lt turtinės ir 100 tūkst. Lt neturtinės žalos atlyginimą), ieškovė advokatė, bendradarbiaudama su ŽTSI, ruošiasi šį sprendimą skųsti Lietuvos apeliaciniam teismui.
Byla pradėta: 2011 m.
Byla baigta: eigoje
Bylos esmė: teisės į privatų gyvenimą, teisės į teisingą teismą, laisvės nuo kankinimų, žiauraus, nežmoniško ir žeminančio elgesio pažeidimai, pozityviosios valstybės pareigos neišpildymas
2001 m. pareiškėja tapo smurto šeimoje auka - jos partneris prieš ją naudojo fizinį ir psichologinį smurtą. Apie penkis fizinio smurto atvejus pareiškėja pranešė teisėsaugos institucijoms bei kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą privataus kaltinimo tvarka dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo. Teismas nukreipė pareiškėjos skundą į Panevėžio miesto apylinkės prokuratūrą dėl ikiteisminio tyrimo dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo pradėjimo bendrąja tvarka, taip perkvalifikuojant galimai padarytą nusikaltimą į sunkesnį. 2002 m. pareiškėjos partneriui buvo pateikti įtarimai, tačiau ikiteisminis tyrimas buvo nuolat nutraukiamas, nes nepavykdavo rasti įtariamojo.
2005 m. prokuratūra galutinai nutraukė ikiteisminį tyrimą, motyvuodama tuo, kad pagal 2003 m. įsigaliojusį Lietuvos Respublikos Baudžiamąjį Kodeksą, ikiteisminis tyrimas bendrąją tvarka dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo nebegalėjo būti tęsiamas, bei nurodė pareiškėjai vėl kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka. Pareiškėja tokį sprendimą apeliavo vyriausiajam prokurorui, kadangi jau vieną kartą kreipėsi į teisėsaugą privataus kaltinimo tvarka, tačiau jos apeliacija buvo atmesta. Pareiškėja apskundė šį sprendimą Panevėžio miesto apylinkės teismui, kuris galutine ir neskundžiama nutartimi pareiškėjos skundą atmetė.
Tuomet pareiškėja vėl kreipėsi į teismą privataus kaltinimo tvarka, prašydama pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, tačiau teismas atmetė skundą dėl senaties termino suėjimo. Nors pareiškėjos apeliacinis skundas Panevėžio apygardos teisme buvo patenkintas, Panevėžio miesto apylinkės teismas vėl priėmė pareiškėjai nepalankų sprendimą, kurį 2007 m. galutine ir neskundžiama nutartimi patvirtino Panevėžio apygardos teismas.
2007 m. pareiškėja pateikė skundą prieš Lietuvą Europos žmogaus teisių teismui (toliau – EŽTT) dėl Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio, garantuojančio teisę į teisingą teismą, ir 13 straipsnio pažeidimų. EŽTT, užregistravęs skundą, pateikė šalims klausimus, ar pareiškėjos atveju nebuvo pažeisti EŽTK 3 ir 8 straipsniai, užtikrinantys laisvę nuo kankinimų ir teisę į privataus gyvenimo gerbimą.
Lietuvos Respublikos vyriausybė atsakyme EŽTT pripažino, kad valstybė pažeidė EŽTK 8 straipsnį, tačiau nesutiko, jog buvo pažeistas ir 3 EŽTK straipsnis, draudžiantis kankinimą, žiaurų, nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį. Pareiškėja su tokia vyriausybės pozicija nesutiko ir su Žmogaus teisių stebėjimo instituto pagalba pateikė atsiliepimą teismui. Jame pareiškėja išdėstė argumentus, pagrindžiančius, jog partnerio prieš ją naudotas fizinis ir psichologinis smurtas prilygo žiauriam, nežmoniškam ir žeminančiam orumą elgesiui, kurį draudžia EŽTK 3 straipsnis, o Lietuvos valstybė neįvykdė savo pozityvios pareigos ištirti įtarimų bei įvykdyti teisingumą.
Bylos faktų santrauką anglų kalba rasite čia.
ŽTSI parengtas atsiliepimas teismui anglų kalba čia.
Byla pradėta: 2011
Byla baigta: eigoje
Bylos esmė: sisteminiai teisės gauti informaciją pažeidimai
2011 m. liepos 4 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas, bendradarbiaudamas su nevyriausybine organizacija Atviros Visuomenės Teisingumo Iniciatyva (Open Society Justice Initiative), pateikė informacijos užklausas septynioms valstybės institucijoms ir įstaigoms: LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, Užsienio reikalų ministerijai, Valstybės Saugumo Departamentui (VSD), Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos, Muitinės departamentui prie Finansų ministerijos, valstybės įmonei „Oro navigacija” bei Civilinės Aviacijos Administracijai.
Siekdamas ginti viešąjį interesą, ŽTSI prašė informacijos, susijusios su JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) Ypatingųjų perdavimų programos vykdymo Lietuvoje metu atliktais orlaivių skrydžiais, slaptomis kalinimo vietomis, bei su CŽV ir Lietuvos VSD bendradarbiavimu susijusių dokumentų nuorašų.
Tik dvi institucijos pateikė prašomą informaciją bei dokumentus – Užsienio reikalų ministerija ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Muitinės departamentas, VĮ „Oro navigacija“ bei Civilinės Aviacijos Administracija atsisakė suteikti prašomą informaciją, nenurodydami jokių teisėtų atsisakymo teikti informaciją pagrindų. NSGK pateikė dalį informacijos, motyvuodamas tuo, jog likusi informacijos dalis yra įslaptinta. VSD neteikė informacijos apskritai, teigdamas, kad visa ŽTSI prašoma informacija yra įslaptinta.
ŽTSI trijų institucijų ir įstaigų – VĮ „Oro navigacijos“, Civilinės Aviacijos Administracijos ir Muitinės departamento – atsisakymus teikti informaciją apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismas iš dalies patenkino skundus dėl VĮ „Oro navigacija“ ir Muitinės departamento sprendimų ir įpareigojo šias įstaigas iš naujo nagrinėti ŽTSI informacijos prašymus. Teismas atmetė skundą dėl Civilinės Aviacijos Administracijos sprendimo, tačiau Institutas šią teismo nutartį apskundė Vyriausiajam Administraciniam Teismui.
ŽTSI taip pat pateikė skundą Lietuvos Respublikos Paslapčių Apsaugos Koordinavimo Komisijai dėl VSD atsisakymo teikti visą prašomą informaciją motyvuojant tuo, kad tokia informacija yra įslaptinta. ŽTSI skunde pažymima, kad teisę gauti informaciją kiekvienam asmeniui garantuoja LR Konstitucija bei LR Teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymas. Riboti teisę gauti ir skleisti informaciją galima tik įstatymu, ir tik taip, kad apribojimais nebūtų paneigta šios teisės esmė. Skunde taip pat pažymima, kad Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas neįvirtina jokių nepriklausomų informacijos įslaptinimo kontrolės mechanizmų. Tokiu teisiniu reglamentavimu paslapčių subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti - iš viešo naudojimo erdvės išimti bet kokią informaciją ir ją įslaptinti, taip iš esmės paneigiant informacijos laisvę.
Išnagrinėjusi skundą, Paslapčių apsaugos koordinavimo komisija nusprendė jo netenkinti. Šiuo metu ŽTSI ruošia skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Byla pradėta: 2004 m.
Byla baigta: eigoje
Bylos esmė: Neveiksnumo instituto teisinis reguliavimas – teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, saviraiškos laisvės, teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimai.
Iš pareiškėjos D.D. 2000 m. pagal jos įtėvio prašymą buvo atimtas teisinis veiksnumas teisminio proceso metu, kuriame pareiškėja net negalėjo dalyvauti. Tokiu būdu ji neteko teisinio subjekto statuso. 2004 m. įtėvio iniciatyva ir be D. D. sutikimo pareiškėja buvo perkelta į asmenų su proto negalia pensionatą, kur ji tebegyvena iki šiol. 2005 m. Kauno miesto apylinkės teismas, D. D. nedalyvaujant posėdyje, jos globėju paskyrė D. D. įtėvį. 2006 m. Kauno apygardos teismas uždarame posėdyje paliko galioti Kauno apylinkės teismo sprendimą. 2007 m. D. D. globėju tapo pensionato, kuriame ji gyvena, direktorius. Pareiškėjai nebuvo suteikta galimybė dalyvauti nei viename globos skyrime.
2006 m. kovo 21 d. D. D. kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, kur jos teises ir interesus atstovavo Henrikas Mickevičius, ŽTSI direktorius. Byloje keliami klausimai, susiję su neveiksnumo teisiniu institutu – teisės į teisingą teismą neužtikrinimas priimant sprendimus dėl neveiksnumo pripažinimo; neproporcingas asmenų su psichine negalia teisių ir laisvių suvaržymas teisės aktuose nenumatant riboto veiksnumo instituto. Pareiškėja skundžiasi dėl teisės į laisvę ir saugumą, teisės į teisingą bylos nagrinėjimą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą, teisės į veiksmingą teisinę gynybą, diskriminacijos draudimo pažeidimų.
Atsižvelgiant į byloje keliamų klausimų svarbą, trečios šalies poziciją byloje Teismui pateikė JAV Harvardo universiteto Neįgaliųjų projektas (Harvard Project on Disability) ir Europos nacionalinių žmogaus teisių institucijų grupė (The European Group of National Human Rights Institutions).
Šiuo metu byla perduota Didžiajai kolegijai, sprendimo laukiama 2012-ais metais.
Byla pradėta: 2008 m.
Byla baigta: eigoje
Bylos esmė: teisės į teisingą teismą pažeidimai
2008 m. rudenį Kaune buvo sulaikyti čečėnų kilmės sutuoktiniai Malik ir Khadizhat Gataevai, įtariami savo nepilnamečių globotinių teisių pažeidimu: fizinio smurto naudojimu bei turto prievartavimu. Prieš dešimt metų į Lietuvą atvykę Grozne registruotų vaikų globos namų „Rodnaja semja“ (Gimtoji šeima) steigėjai Gataevai susilaukė didelio Valstybės saugumo departamento dėmesio, o vėliau prasidėjo teisminiai procesai.
2009 m. birželio pradžioje Kauno miesto apylinkės teismas paskelbė pirmąjį nuosprendį: sutuoktiniai buvo pripažinti kaltais dėl savavaldžiavimo, nežymaus sveikatos sutrikdymo ir grasinimų, nors kaltinimai buvo pareikšti ir dėl turto prievartavimo bei sukčiavimo. Už tai jiems buvo skirta po 10 mėnesių nelaisvės.
2009 m. rugpjūčio mėnesį, suėjus bausmės įvykdymo terminui, prokuroro prašymu Kauno apygardos teismas pratęsė sutuoktinių suėmimą dar trims mėnesiams. Dėl suėmimo termino pratęsimo Gataevų advokatai kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą, kuris rugsėjo 9 d. panaikino Kauno apygardos teismo nutartis, pripažindamas jas prieštaraujančiomis Baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms. Tokiu sprendimu teismas pripažino, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 14 d. iki 2009 m. rugsėjo 9 d. Gataevai buvo kalinami neteisėtai. 2010 m. vasario 17 d. ŽTSI parengė Gataevų ieškinį Kauno miesto apylinkės teismui dėl žalos dėl neteisėto suėmimo pratęsimo atlyginimo. Šiuo metu žalos atlyginimo klausimo nagrinėjimas yra sustabdytas kol bus priimtas sprendimas pagrindinėje byloje.
2009 m. rugsėjo mėn. 25 d., išnagrinėjęs apeliacinius Gataevų advokatų ir prokurorų skundus, Kauno apygardos teismas konstatavo, kad baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas neteisingai (Gataevų veiksmų kvalifikacija buvo pakeista iš kaltinimo savavaldžiavimu į turto prievartavimą) ir sugriežtino nuosprendį. Sutuoktiniai buvo pripažinti kaltais prievartavę turtą iš šešių globotų našlaičių ir jiems buvo skirta griežtesnė bausmė – po vienerius metus ir šešis mėnesius nelaisvės.
Kasacine tvarka Gataevai ginčijo apeliacinio bylos proceso teisingumą, nurodydami, kad teismas pažeidė nuteistųjų teisę į teisingą teismą, t.y. į nešališką teismo procesą, kur byla yra nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis.
2010 m. kovo mėnesį Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (LAT) dėl daugybės Kauno apygardos teismo padarytų esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų nurodė iš naujo nagrinėti bylą. LAT konstatavo, kad Kauno apygardos teismas pažeidė nuteistųjų teises į nešališką bei viešą teismo procesą; nevykdė pareigos išsamiai išnagrinėti apeliacinius skundus; nepagrįstai nutarė neatlikti įrodymų tyrimo, bei padarė kitus procesinius pažeidimus.
ŽTSI, sekdamas procesą prieš Gataevus, pastebėjo galimus žmogaus teisių pažeidimus ikiteisminio tyrimo bei teisminio proceso metu (susijusius su spaudimu bylos dalyviams, jų laisvės ribojimu, ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir teisėjo šališkumu, nekaltumo prezumpcijos, teismo proceso atvirumo, bei ikiteisminio tyrimo duomenų neskelbtinumo principo pažeidimais). Dėl galimų pažeidimų ŽTSI kreipėsi į šias institucijas:
• Teisėjų etikos ir drausmės komisiją – dėl drausminės bylos iškėlimo teisėjui Almantui Lisauskui. Pagrindas: teisėjo išsakyti teiginiai naujienų portalui Alfa.lt, galimai pažeidžiantys teisėjų bešališkumo principą.
• Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją – dėl 2009 m. vasario 24 d. naujienų portale lrytas.lt publikuotame straipsnyje „Našlaičius engusių čečėnų byla – už uždarų durų“ išsakytų teiginių, galimai pažeidžiančių nekaltumo prezumpcijos principą, įtvirtintą Lietuvos žurnalistų etikos kodekse.
• Generalinį prokurorą A. Valantiną – 2009 m. kovo 3 d. dėl Kauno apygardos prokurorės Nomedos Oškutytės veiklos tarnybinio patikrinimo, atkreipiant dėmesį dėl galimo neteisėto ikiteisminių duomenų atskleidimo žiniasklaidos atstovams bei kratų metu paimtų nuotraukų viešinimo.
• Į Europos Parlamento Žmogaus teisių pakomitetį – siekiant atkreipti dėmesį į žmogaus teisių pažeidimus Khadizhat ir Maliko Gataevo baudžiamojoje byloje.
2010 m. sausį Khadizhat ir Malikas Gataevai išvyko į Suomiją, kur kreipėsi prieglobsčio nuo Lietuvos saugumo pareigūnų persekiojimo. Šiuo metu dar laukiama Suomijos institucijų sprendimo dėl prieglobsčio suteikimo.
Byla pradėta: 2010 m.
Byla baigta: 2011 m.
Bylos esmė: Nepagrįstas teisės gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą apribojimas
Pareiškėja A. A. yra neįgali moteris, išėjusi į laisvę po bausmės atlikimo ir turinti toliau mokėti teismo priteistą žalą. Kiekvieną mėnesį iš gaunamos neįgalumo pašalpos jai yra išskaičiuojama 85 procentai pajamų, o po išskaičiavimo likusių lėšų nepakanka pragyvenimui. Pareiškėja, norėdama kreiptis į teismą dėl priteistos žalos išmokėjimo tvarkos peržiūrėjimo, kreipėsi į Panevėžio Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą (toliau – Panevėžio VGTP tarnyba) su prašymu skirti antrinę teisinę pagalbą.
Panevėžio VGTP tarnyba atsisakė suteikti 100 procentų nemokamą antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai, kurios mėnesinės pajamos, atskaičius antstolių išskaitymus, sudaro 130 litų. Savo sprendimą Tarnyba argumentavo 2010 m. sausio 19 d. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos kolegijos posėdžio protokolu, kai buvo nutarta ‘praktikoje taikant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 12 str. 6 p. „objektyvia priežastimi, dėl kurios pareiškėjas negali disponuoti savo lėšomis“, nelaikyti antstolių pagal vykdomuosius dokumentus vykdymo išieškojimo iš pareiškėjo gaunamų pajamų.‘
Žmogaus teisių stebėjimo institutas, įvertinęs A. A. bylos strateginę reikšmę – tiesioginį poveikį potencialiai dideliam žmonių skaičiui – bei akivaizdų teisės į veiksmingą teisinę gynybą pažeidimą, konsultavo pareiškėją bylinėjimosi proceso metu.
2010 m. birželio 17 d. A. A. kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama pakeisti Panevėžio VGTP tarnybos sprendimą skirti A. A. tik iš dalies (50 procentų) nemokamą antrinę teisinę pagalbą. Panevėžio apygardos teismas 2010 m. liepos 20 d. sprendimu panaikino Panevėžio VGTP tarnybos sprendimą ir įpareigojo suteikti A. A. antrinę teisinę pagalbą, apmokant 100 procentų šios pagalbos išlaidų. Panevėžio VGTP tarnyba tokį Panevėžio apygardos teismo sprendimą apskundė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT).
2011 m. gegužės 2 d. LVAT galutine ir neskundžiama nutartimi atmetė Panevėžio VGTP tarnybos apeliacinį skundą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėja įrodė, jog ginčo atsiradimo metu dėl objektyvių priežasčių negalėjo visa apimti disponuoti savo turtu ir lėšomis, bei kad likusi lėšų suma, kuria ji galėjo disponuoti, neviršijo LR Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių, suteikiančių jai teisę gauti antrinę pagalbą, apmokant 100 procentų jos išlaidų.
LVAT nutarties tekstą galite rasti čia.
Byla pradėta: 2009 m.
Byla baigta: 2011 m.
Bylos esmė: teisės į susirinkimų laisvę pažeidimai, diskriminacija
2009 m. kovo 4 d. Žmogaus teisių stebėjimo institutas kartu su Lygių galimybių plėtros centru (LGPC) pateikė pranešimą Vilniaus miesto administracijos direktoriui dėl 2009 m. kovo 11 d. organizuojamo taikaus susirinkimo „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“. Pranešime buvo pažymima, kad „minint Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atkūrimo dieną ir pasisakant už laisvą, demokratinę ir žmogaus teises gerbiančią Lietuvą, 2009 m. kovo 11 d. kartu su kitomis organizacijomis organizuoja taikų susirinkimą ir eitynes „Prieš rasizmą ir ksenofobiją – už toleranciją ir pakantumą“. Susirinkime turėjo dalyvauti taikūs Lietuvos gyventojai, norintys išreikšti savo nuomonę ir pasisakyti už laisvą, demokratinę ir tolerantišką Lietuvą.
Po dviejų Renginių (susirinkimų) derinimo komisijos posėdžių, kuriuose dalyvavo ŽTSI ir LGPC atstovai, 2009 m. kovo 10 d. buvo gautas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Saugaus miesto departamento raštas, kuriame buvo teigiama, kad „...atsisakome išduoti pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, nes organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė ar kitų asmenų teisės ir laisvės“.
Kovo mėnesį ŽTSI ir LGPC su pareiškimu kreipėsi į Vilniaus miesto 1-ąjį apylinkės teismą, prašydami pripažinti, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsisakydama išduoti pažymėjimą pažeidė pareiškėjų teisę į taikų susirinkimą bei prašė panaikinti minėtą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sprendimą kaip neteisėtą ir nepagrįstą.
Pareiškėjai savo poziciją grindė tuo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija priėmė sprendimą pažeisdama LR Susirinkimų įstatymo nuostatas. Motyvuotas sprendimas raštu buvo priimtas likus mažiau nei 48 valandoms iki susirinkimo pradžios. Be to, atsisakant išduoti pažymėjimą, buvo motyvuojama tuo, kad policija būtų nepajėgi užtikrinti viešosios tvarkos bei renginio saugumo, tačiau jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti tokią prielaidą, nebuvo pateikta.
2009 m. rugsėjo 21 d. Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas, išnagrinėjęs ŽTSI ir LGPC pareiškimą, ji atmetė. Šis teismo sprendimas 2009 m. spalio 20 d. buvo apskųstas Vilniaus apygardos teismui. 2010 m. rugsėjo 19 d. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, taip pat jį atmetė. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atsisakydama išduoti pažymėjimą, nepateikė konkrečios operatyvinės informacijos apie galimas riaušes ar konfrontacijas. Teismas neįvertino fakto, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija nesuformulavo ir nepagrindė, o tik formaliai išvardijo Susirinkimų įstatyme numatytus susirinkimų laisvės apribojimo tikslus.
2010 m. gruodžio 19 d. ŽTSI kreipėsi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą su kasaciniu skundu, prašydami panaikinti Vilniaus apygardos teismo sprendimą. 2011 m. balandžio 4 d. LAT galutine ir neskundžiama nutartimi patenkino ŽTSI kasacinį skundą ir pripažino Vilniaus miesto savivaldybės sprendimą atsisakyti išduoti pažymėjimą neteisėtu. LAT padarė išvadą, kad bylą nagrinėję teismai – Vilniaus miesto 1-asis apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas – netinkamai išaiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas, todėl šių teismų sprendimai taip pat turi būti panaikinti.
Kolegija reziumavo, kad ŽTSI ir LGPC teisė į susirinkimų laisvę buvo apribota neproporcingai, nesant primygtinio socialinio poreikio, tinkamai neįvertinus realios grėsmės formaliai įvardytoms demokratinėms vertybėms bei neskyrus tinkamo dėmesio valstybės pozityviųjų pareigų aspektui – galimybės efektyviai įgyvendinti susirinkimų laisvę garantui.
LAT nutarties tekstą rasite čia.
Byla pradėta: 2007 m.
Byla baigta: 2011 m.
Bylos esmė: teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimas
Pareiškėjas L. yra Lietuvos pilietis, gimęs įregistruotas moteriškos lyties, jam suteiktas moteriškas vardas. Tačiau jau nuo ankstyvo amžiaus L. ėmė suvokti savo psichologinę lytį kaip vyrišką, tokiu būdu jausdamas prieštaravimą tarp savo psichinio bei fizinio lytinio identiteto.
1997 m. Vilniaus Universiteto Santariškių klinikose L. buvo diagnozuotas transseksualumas. Keletą metų trukęs gydymas, taip pat ir chirurginis, buvo sustabdytas dėl laiku nepriimto lyties keitimo sąlygas bei procedūrą reglamentuojančio įstatymo. Dėl tos pačios priežasties nebuvo tęsiamas ir pareiškėjo civilinio statuso asmens dokumentų keitimas – pareiškėjas spėjo pakeisti vardą ir pavardę bei įrašą apie lytį, tačiau jo asmens kodas liko nepakeistas ir identifikuoja jį kaip moterį. Dėl to L. susiduria su dideliais sunkumais kasdieniniame gyvenime – jis negali kreiptis dėl įdarbinimo, mokėti socialinio draudimo mokesčių, kreiptis į gydymo įstaigą, gauti banko paskolą, kirsti valstybės sieną, ir t.t.
Lietuvos teisės aktai pripažįsta transseksualių asmenų teisę keisti ne tik lytį, bet ir civilinį statusą. Tačiau būtent čia egzistuoja teisinė spraga – chirurginis lyties keitimas nėra teisiškai reglamentuotas. Taigi pareiškėjas atsidūrė pereinamojoje padėtyje – jam atlikta dalinė chirurginė intervencija prieš atliekant pilną lyties keitimą bei iš dalies pakeistas civilinis statusas asmens dokumentuose. Tačiau kol pareiškėjui neatlikta pilna lyties keitimo operacija, jam nesuteikiamas naujas asmens kodas, atitinkantis lytį, ir tokiu būdu pareiškėjui svarbiose privataus gyvenimo situacijose, tokiose kaip įdarbinimas ar kelionės į užsienį, jis ir toliau laikomas moterimi.
Dėl šių priežasčių 2007 m. L. kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT). Skundą Teismui parengė ir pareikėjo teises ir interesus gynė ŽTSI atstovas. 2007 m. rugsėjo 11 d. EŽTT pripažino Lietuvą byloje L. prieš Lietuvą pažeidus asmens teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir įpareigojo atlyginti pareiškėjui patirtą žalą, priimant pagal Civilinio kodekso 2.27 str. reikalingą specialų įstatymą dėl lyties pakeitimo per 3 mėnesius nuo sprendimo įsigaliojimo; tuo atveju, jei įstatymas per numatytą laikotarpį nebūtų priimtas, sumokėti 40.000 eurų turtinei žalai bei 5000 eurų neturtinei žalai atlyginti.
LR Vyriausybė, nesutikdama su Teismo sprendimu, pateikė prašymą perduoti bylą nagrinėti Didžiajai Teismo kolegijai. 2008 m. kovo 31 d. Teismo atrankos komitetas nusprendė atmesti LR Vyriausybės prašymą ir teismo sprendimas įsigaliojo. Įsigaliojus teismo sprendimui, Lietuva atlygino pareiškėjui teismo priteistą turtinę ir neturtinę žalą, tačiau nepriėmė reikiamo Lyties pakeitimo įstatymo.
Nors EŽTT sprendimas buvo palankus pareiškėjui, L. ir toliau susidūrė su sunkumais keičiant civilinės būklės aktų įrašus. 2009 m. L. buvo atlikta pilna lyties keitimo operacija ir jo lytis buvo pakeista iš moteriškosios į vyriškąją, tačiau civilinės metrikacijos skyrius atsisakė dokumentuose pakeisti lytį, bei pasiūlė kreiptis į teismą. 2011 m. pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, ir įpareigojo civilinės metrikacijos įstaigą pakeisti gimimo liudijimo įrašus, o Gyventojų registro tarnybą – asmens kodo įrašą.
Byla pradėta: 2010 m.
Byla baigta: 2010 m.
Bylos esmė: Netiesioginė diskriminacija negalios pagrindu
11 metų mergaitei su sunkia fizine negalia, atimančia jai galimybę vaikščioti, nustatyta simptominė epilepsija kartu su vaikų cerebriniu paralyžiumi. 2010 m. balandžio 22 d. mergaitės motina, atstovaudama savo nepilnametę neįgalią dukrą, kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dėl lygių galimybių pažeidimo – dėl VšĮ „Centro poliklinika“ Lukiškių filialo patalpų nepritaikymo fizinę negalią turinčių asmenų poreikiams, taip pažeidžiant lygių galimybių principą, įtvirtintą Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Skundą Lygių galimybių kontrolierei parengė ŽTSI. Lygių galimybių įstatymo 8 straipsnyje numatyta, kad: „Igyvendindamas lygias galimybes, <...> paslaugų teikėjas, nepaisydamas <...> negalios, <...> privalo: 1) visiems vartotojams sudaryti vienodas sąlygas gauti tok[ias] pač[ias] <...> paslaugas“.
2010 m. birželio 28 d. Lygių galimybių kontrolierė, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, nusprendė siūlyti Vilniaus miesto savivaldybės administracijai suteikti VšĮ „Centro poliklinika“ neįgaliųjų poreikiams pritaikytas patalpas. 2010 m. rugpjūčio 16 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija pranešė neturinti galimybių įgyvendinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos pateikto siūlymo.
Byla pradėta: 2006 m.
Byla baigta: 2010 m.
Bylos esmė: Teisės į teisingą teismą, teisės į privataus ir šeimos gyvenimo apsaugą pažeidimai
2004 m. gruodžio 2-3 d. Vilniaus savivaldybė čigonų tabore, esančiame Kirtimų gyvenvietėje, nugriovė šešis namus, tarp jų – ir 63 metų pareiškėjos Anastazijos Ragauskienės. Savivaldybė tokius veiksmus motyvavo kova su narkotikų prekyba ir savavališkomis statybomis.
Anastazija Ragauskienė nurodė, kad jos būstas buvo pastatytas 1979 m., todėl jis negalėjo būti traktuojamas kaip statomas, rekonstruojamas ar remontuojamas, tai taip pat nebuvo ir naujos statybos statinys, todėl jo nebuvo galima laikyti savavališkai pastatytu. 2006 m. rugpjūčio mėnesį Anastazija Ragauskienė, atstovaujama ŽTSI, kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės prokuratūrą su prašymu pripažinti ją nukentėjusiąja ir civiline ieškove baudžiamojoje byloje bei pateikė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Patirtą žalą ji įvertino 53 520 Lt. Prašyme nurodoma, kad 2004 metų gruodžio mėnesį Vilniaus miesto savivaldybės iniciatyva neteisėtai, be teismo leidimo, nugriovus pareiškėjos naudotą būstą buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai, tarptautiniai įsipareigojimai bei romų Kirtimų gyventojos teisės.
2006 m. pabaigoje Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Trečiasis policijos poskyris priėmė nutarimą pripažinti Anastaziją Ragauskienę nukentėjusiąja baudžiamojoje byloje, iškeltoje dėl Kirtimų gyvenvietės statinių griovimo. Nutarimas priimtas po to, kai Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra, reaguodama į ŽTSI pateiktą prašymą, įpareigojo Vilniaus miesto Trečiąjį policijos poskyrį apklausti pareiškėją kaip liudytoją baudžiamojoje byloje ir spręsti klausimą dėl jos pripažinimo nukentėjusiąja ir civiline ieškove baudžiamojoje byloje.
2009 m. liepos 17 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas romų bendruomenės skundą tenkino iš dalies: iš Vilniaus miesto savivaldybės priteisė atlyginti pareiškėjams dalį neturtinės žalos. 2010 m. rugsėjo 23 d. LVAT iš dalies patenkino pareiškėjų apeliacinį skundą, priteisdamas jiems didesnę neturtinę žalą.
LVAT konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybė atliko neteisėtus veiksmus ir yra atsakinga už neteisėtą statinių nugriovimą 2004 m. gruodžio 2-3 d. romų taboro teritorijoje, Kirtimuose, Vilniuje. Kaip pažymėjo teisėjų kolegija, savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla "dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės".
Anot teismo, atsakovas, vykdydamas statinių griovimą, viršijo savo kompetenciją. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas nenurodė ir nepateikė įrodymų, kad kitiems asmenims ar jų teisėms, visuomenės ar valstybės interesams grėsė toks realus ir akivaizdus pavojus, jog statinius buvo būtina nugriauti nedelsiant, t. y. įstatymų nustatyta tvarka nelaukiant, kol kompetentingos valstybės institucijos kreipsis į teismą dėl jų nugriovimo ir bus priimtas atitinkamas sprendimas.
LVAT teisėjų kolegijos nutartyje pabrėžiama, kad teisinėje valstybėje "turi būti kovojama su neteisėtomis statybomis. Tačiau ši teisė (o kartu ir pareiga) turi būti įgyvendinama griežtai laikantis teisės aktuose įtvirtintų sąlygų ir reikalavimų, konstitucinių teisingumo, proporcingumo ir kitų teisės principų. Tokia pareiga saisto visas be išimties valstybės ir savivaldybės institucijas. Nesilaikydamos šių nuostatų, šios institucijos nusižengia teisei, o tai reiškia, kad iš šių savo neteisėtų veiksmų jos negali gauti jokios naudos ir įgyti kokių nors neadekvačių ar neprotingų teisių ar imunitetų".
Byla pradėta: 2010 m.
Byla baigta: 2010 m.
Bylos esmė: Susirinkimų laisvės pažeidimai, diskriminacija
2010 m. pradžioje Lietuvos gėjų lyga ir Tolerantiško jaunimo asociacija kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybę dėl pažymėjimo eitynėms “Už lygybę“ išdavimo. 2010 m. sausio 27 d. Vilniaus miesto savivaldybė išdavė pažymėjimą dėl suderintos renginio vietos, laiko ir formos, kuriuo leista organizuoti eitynes 2010 m. gegužės 8 d., tačiau kitoje vietoje, nei prašė renginio organizatoriai. Vėliau šis pažymėjimas buvo derintas atsižvelgiant į Kultūros paveldo departamento raštą dėl kultūros paveldo objektų saugojimo – pažymėjimas buvo keistas vasario 20 d. ir balandžio 23 d.
2010 m. kovo mėnesį grupė Lietuvos Respublikos Seimo narių, siekdami “apginti viešąjį interesą“, kreipėsi į Generalinę prokuratūrą dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos leidimo surengti seksualinių mažumų eitynes. Balandžio mėnesį Generalinė prokuratūra atmetė šį Seimo narių reikalavimą kaip nepagrįstą.
Tačiau 2010 m. gegužės 4 d., likus keturioms dienoms iki planuotų eitynių, Generalinis prokuroras kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas uždrausti eitynes “Už lygybę“. Prokuroras teigė turįs duomenų, kad prieš renginį ketina protestuoti ir įvairaus pobūdžio provokacijas organizuoja radikalių bei destruktyviai nusiteikusių grupių nariai, todėl prašė laikinai sustabdyti Vilniaus savivaldybės išduoto pažymėjimo eitynėms galiojimą. Esą tik taip galima užtikrinti, kad bus įvykdytas dar nepriimtas teismo sprendimas. Visgi tikslesnės informacijos apie neramumus prokuroras nepateikė dėl informacijos konfidencialumo.
2010 m. gegužės 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas (VAAT) laikinai sustabdė pažymėjimo organizuoti eitynes “Už lygybę“ galiojimą. VAAT pareiškė, kad „laikinas sustabdymas nesudarys kliūčių tokias eitynes organizuoti vėliau...“ Tą pačią dieną Žmogaus teisių stebėjimo institutas paruošė atskirąjį skundą Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos vardu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 5 d. nutarties sustabdyti pareiškimo galiojimą.
2010 m. gegužės 7 d. LVAT patenkino Lietuvos gėjų lygos ir Tolerantiško jaunimo asociacijos atskirąjį skundą dalyje dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą sustabdyti leidimo organizuoti eitynes “Už lygybę“ galiojimą. Teisėjų kolegija nutartyje konstatavo, kad, vadovaujantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir Europos žmogaus teisių teismo praktika, valstybė turi pozityvią pareigą užtikrinti veiksmingą naudojimąsi taikių susirinkimų teise visiems, taip pat ir asmenims, turintiems nepopuliarias pažiūras ar priklausantiems mažumoms. Esminė veiksmingo naudojimosi susirinkimų laisve sąlyga yra teisėtumo prezumpcija, kuri paneigiama atsisakant oficialiai sankcionuoti susirinkimą ir taip atgrasinant mažumoms priklausančius asmenis nuo dalyvavimo susirinkime. Tokių neigiamų pasekmių susirinkimų laisvei negalima išvengti, kai šios laisvės teisinės gynybos priemonės yra taikomos tik po numatomo susirinkimo datos.
Teismo nutartyje nurodoma, kad pareiškėjai nepateikė svarių duomenų ar įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti apie tai, kad valstybė nėra tinkamai pasirengusi įvykdyti savo pozityvių pareigų užtikrinti eitynių dalyvių apsaugą numatomo taikaus susirinkimo metu. LVAT taip pat konstatavo, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, kai iki numatytos eitynių "Už lygybę" dienos ginčas dėl eitynių organizavimo teisėtumo nėra išnagrinėtas iš esmės, leidimo organizuoti eitynes galiojimo sustabdymas reikštų susirinkimų laisvės ribojimą, kuriuo, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, būtų paneigiama esminė veiksmingo naudojimosi susirinkimų laisve sąlyga.
LVAT nutarties tekstą rasite čia.
Byla pradėta: 2008 m.
Byla baigta: 2010 m.
Bylos esmė: susirinkimų laisvės pažeidimai, diskriminacija
2008 m. liepos 21 d. UAB “Integrity PR“ kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją, informuodama apie ketinimą organizuoti renginį. Vilniaus miesto savivaldybės buvo prašoma išduoti pažymėjimą ant važiuojamosios kelio dalies šalia Rotušės aikštės paradinio įėjimo 2008 m. rugpjūčio 20 d. pastatyti Europos Sąjungos vilkiką „Už lygybę. Prieš diskriminaciją“ bei pagalbinį sunkvežimį. Stovėjimo metu vilkiko komanda planavo parodyti programą, susijusią su tolerancija ir lygiomis teisėmis, kuri rodoma dešimtyje Europos Sąjungos valstybių narių. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu prašymo netenkino.
2008 m. rugsėjo 11 d. Vilniaus miesto prokuratūra gavo ŽTSI prašymą įvertinti Vilniaus miesto savivaldybės ir Vilniaus miesto mero sprendimą neišduoti pažymėjimo tolerancijos vilkiko akcijai. 2008 m. rugsėjo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės prokuratūra nusprendė perduoti prašymą nagrinėti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybai. 2008 m. lapkričio 28 d. Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba atsisakė nagrinėti pareiškėjų – ŽTSI ir asociacijos „Lietuvos gėjų lyga“ (LGL) – skundus dėl neaiškaus pagrindo, kuriuo pareiškėjai kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą.
2009 m. sausio 5 d. LGL kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimo panaikinimo. ŽTSI įsitraukė į procesą kaip trečiasis suinteresuotas asmuo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 14 d. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas nenagrinėjo klausimo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atsisakymo UAB “Integrity PR“ išduoti pažymėjimo teisėtumo ir šiuo klausimu nepasisakė.
2009 m. gegužės 27 d. pareiškėjas padavė apeliacinį skundą Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui (LVAT) dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo panaikinimo. 2010 m. balandžio 19 d. LVAT atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą ir paliko galioti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą. LVAT konstatavo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija, priimdama sprendimą dėl leidimo neišdavimo, LGL subjektinių teisių (lygių galimybių) nepažeidė. LVAT pažymėjo, kad tiek Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tiek ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad iš skundo neaišku, kokiu pagrindu pareiškėjai kreipėsi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą. Teismas atmetė pareiškėjų argumentą, kad teisę kreiptis į Lygių galimybių kontrolierių turi bet kuris asmuo, manantis, kad buvo pažeistos jo lygios galimybės.
Byla pradėta: 2006 m.
Byla baigta: 2009 m.
Bylos esmė: Žodžio laisvės pažeidimai, neteisėtas atleidimas iš darbo
2006 m. balandžio mėn. Žmogaus teisių stebėjimo institutas pasiūlė teisinę pagalbą Daliai Budrevičienei, viešai prabilusiai apie atlyginimus vokeliuose “Krekenavos agrofirmoje“. Dalia Budrevičienė buvo atleista iš darbo 2006 m. kovo pabaigoje po viešo pareiškimo, kad “Krekenavos agrofirmoje“ dalis atlyginimo darbuotojams yra mokama neteisėtai, "vokeliuose". Įmonės direktoriaus pareiškimu darbuotojai buvo iškelta byla dėl šmeižto.
2006 m. liepos mėnesį Panevėžio apylinkės teismas priėmė sprendimą, kad Dalia Budrevičienė iš darbo „Krekenavos agrofirmoje“ buvo atleista neteisėtai. Teismas taip pat nusprendė, kad „Krekenavos agrofirma“ Daliai Budrevičienei turi sumokėti 1116,10 Lt išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, už vieną pravaikštos mėnesį skaičiuojant 558,05 Lt.
Rugsėjo mėnesį Kėdainių rajono apylinkės teismas išteisino Dalią Budrevičienę byloje dėl šmeižto, kuriuo ją kaltino buvęs darbdavys, „Krekenavos agrofirmos“ direktorius Linas Grikšas. Byloje padaryta principinė išvada, kad už nuomonių, įspūdžių pasakymus žmonių nuteisti negalima, šis sprendimas atitinka Europos žmogaus teisių teismo praktiką. 2007 m. gegužės mėnesį Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo kolegija panaikino Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo buvo patenkintas „Krekenavos agrofirmos“ direktoriaus Lino Grikšo reikalavimas panaikinti Valstybinės darbo inspekcijos pareigūno nutarimą skirti Linui Grikšui 2750 Lt. baudą už tai, kad jis, atleisdamas Dalią Budrevičienę iš darbo, pažeidė Darbo kodeksu nustatytą tvarką. Savo sprendimą Panevėžio apygardos administracinis teismas buvo motyvavęs tuo, kad „Krekenavos agrofirmos“ direktorius atleido Dalią Budrevičienę laikydamasis Darbo kodekso nustatytos pasiaiškinimo reikalavimo ir atleidimo tvarkos.
Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) nutartyje nurodyta, kad Panevėžio apygardos administracinio teismo sprendimas buvo priimtas neįtraukus Dalios Budrevičienės į šią administracinę bylą. Be to, Dalios Budrevičienės atleidimo klausimą jau buvo išsprendęs atleidimo iš darbo bylą nagrinėjęs teismas, kuris nustatė, kad Dalia Budrevičienė atleista pažeidžiant nustatytą tvarką.
2007 m. pabaigoje ŽTSI paruošė ir Panevėžio apygardos teismui įteikė Dalios Budrevičienės pusės milijono litų ieškinį buvusiems darbdaviams atlyginti moralinę žalą. 2008 m. lapkričio 18 d. Panevėžio apygardos teismas šią sumą sumažino, priteisdamas Daliai Budrevičienei 85 tūkst. litų. Dalia Budrevičienė skundė šį sprendimą apeliacine tvarka Lietuvos apeliaciniam teismui, tačiau apeliacinis teismas sumą paliko nepakeistą. Lietuvos aukščiausiasis teismas, išnagrinėjęs kasacinį skundą, taipogi nusprendė palikti 85 tūkst. litų kompensaciją neturtinei žalai atlyginti.
Byla pradėta: 2008 m.
Byla baigta: 2008 m.
Bylos esmė: Teisės į privataus gyvenimo gerbimą pažeidimai
„Erikos“ byloje asmuo, atlikęs lyties pakeitimo operaciją užsienyje, Lietuvoje negalėjo pasikeisti reikiamų asmens tapatybės dokumentų, todėl su ŽTSI pagalba kreipėsi į teismą su prašymu įpareigoti valstybines valdžios institucijas išduoti reikiamus naujus asmens dokumentus. Siekiant užtikrinti pareiškėjos privatumą, byla buvo nagrinėjama uždarame teismo posėdyje.
2008 m. kovo 20 d. Vilniaus miesto 2-asis apylinkės teismas pateiktą pareiškimą patenkino ir įpareigojo valstybines institucijas pakeisti asmens kodą, lyties įrašą iš vyriškosios į moteriškąją bei vardą ir pavardę asmens tapatybės dokumentuose. Valstybės institucijos teismo sprendimą įvykdė ir pakeitė visus reikalingus asmens tapatybės dokumentus.
Byla pradėta: 2007 m.
Byla baigta: 2008 m.
Bylos esmė: Tiesioginė diskriminacija etninės kilmės pagrindu
Pareiškėja S. M. – romų kilmės moteris. 2007 m. rudenį S. M. bandė įsidarbinti indų plovėja bendrovei UAB “Disona” priklausančioje kavinėje pagal Darbo biržos išduotą rekomendaciją. S.M. į darbą nebuvo priimta, nepaisant to, kad telefonu ji buvo patikinta, jog kavinei reikalinga indų plovėja.
Po nesėkmingo pokalbio dėl darbo, ŽTSI prašymu, antstolis paskambino į tą pačią kavinę paklausti, ar indų plovėjos darbo vieta laisva. Atsakymas buvo teigiamas. Tada ŽTSI pirmą kartą Lietuvoje pritaikė Europos valstybėse naudojamą testavimo metodą, padedantį išsiaiškinti diskriminavimo faktą – paprašė lietuvių kilmės moters tą pačią dieną pabandyti įsidarbinti toje pačioje kavinėje. Susitarimas dėl lietuvių tautybės moters priėmimo į darbą buvo pasiektas. Pokalbio metu kavinės administratorė prasitarė, kad nors tą dieną iš darbo biržos jiems buvo atsiųsta moteris, tačiau „čigonė“, o kolektyvas „čigonės“ nenori, todėl jos įdarbinti negalėję.
Dėl tiesioginės diskriminacijos etninės kilmės pagrindu S. M. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą. 2008 m. birželio 30 d. Vilniaus apylinkės teismas, išnagrinėjęs bylą, pripažino tiesioginės diskriminacijos faktą dėl etninės priklausomybės bandant įsidarbinti ir priteisė iš atsakovo bendrovės UAB „Disona“ atlyginti ieškovei 864 Lt turtinės žalos ir 2000 Lt neturtinės žalos. Atsakovas apskundė teismo nuosprendį apeliacinei instancijai, tačiau Vilniaus apygardos teismas 2008 m. gruodžio 10 d. nepatenkino atsakovo skundo ir paliko galioti pirmos instancijos teismo sprendimą, patikslindamas atsakovo valstybei priteistą bylinėjimosi išlaidų sumą.
© 2012 Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas