Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

Šiame Infobiuletenyje pristatome Europos komisijos kovai su rasizmu ir netolerancija (angl. – European Commission against Racism and Intolerance) (toliau – Komisija arba ECRI) ketvirtąją ataskaitą apie Lietuvą. Ataskaita buvo parengta po ECRI apsilankymo Lietuvoje 2010 m. lapkričio mėn., ir apžvelgia pokyčius, įvykusius šalyje iki 2011 m. kovo 25 d. Nors Komisija pažymi, jog šalyje daugelyje sričių buvo padaryta pažanga, kai kurie klausimai vis dėlto vis dar kelia nemenką susirūpinimą. Žmogaus teisių stebėjimo institutas bendradarbiavo su Komisija jos vizito Lietuvoje metu ir teikė papildomą informaciją po vizito.

==================================================================================================
Teisinės bazės apžvalga

ECRI apgailestavo, jog Lietuva dar nepadarė pareiškimo pagal Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 14 straipsnį, kuriuo Lietuva pripažintų Rasinės diskriminacijos panaikinimo komiteto kompetenciją svarstyti asmenų pranešimus dėl galimų valstybės dalyvės Konvencijoje nurodytų teisių pažeidimų.

Komisija atkreipė dėmesį į Pilietybės įstatymo nuostatas, pakeistas 2008 m. birželio 15 d. pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimą ir pasidžiaugė, jos šiuo metu galiojantis Pilietybės įstatymas nebekelia diskriminacijos etniniu ar tautiniu pagrindu klausimų.

Komisija sveikino Lygių galimybių įstatymo apimties išplėtimą, įtraukusį šiuos draudžiamos diskriminacijos pagrindus: tautybę, kalbą, kilmę, įsitikinimus bei socialinę padėtį. Visgi pažymėtina, jog pilietybė kaip draudžiamos diskriminacijos pagrindas nebuvo įtraukta, todėl ECRI paragino valdžios institucijas į Lygių galimybių įstatymą įtraukti ir pilietybę.

==================================================================================================
Neapykantos kurstymo atvejai

ECRI ataskaitoje sveikino pakeitimus LR Baudžiamajame kodekse, kurie kriminalizuoja neapykantos kurstymą (BK 170, 170(1) ir 170(2) straipsniai) ir įtvirtina rasinę motyvaciją kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę. ECRI pabrėžė būtinybę stebėti naujai įdiegtų nuostatų įgyvendinimą bei rinkti duomenis apie jų taikymą tam, kad būtų galima įvertinti  jų efektyvumą. Komisija atkreipė dėmesį, jog šiandien duomenys dėl nusikaltimų, įvykdytų rasiniais motyvais, bei dėl nediskriminavimo nuostatų taikymo nėra sistemiškai renkami.

Ataskaitoje atkreipiamas dėmesys į mažą bylų dėl neapykantos kurstymo nusikaltimų bei apkaltinamųjų nuosprendžių skaičių. Ataskaitoje taip pat kritikuojamos teisinės spragos, užkertančios kelią nevyriausybinėms organizacijoms atstovauti diskriminacijos aukas teismuose; politikos veikėjų pasisakymai, skatinantys rasizmo bei netolerancijos apraiškas šalyje.

ECRI kritikavo Generalinės prokuratūros specialiųjų tyrimų skyriaus, tyrusio baudžiamąsias veikas, susijusias su asmenų diskriminacija bei neapykantos kurstymu, veiklos sustabdymą bei vertino tai kaip regresą kovoje su rasizmu bei rasine diskriminacija.

==================================================================================================
Tautinių mažumų politika

ECRI kritikavo Lietuvos valdžios institucijų negebėjimą užpildyti šiuo metu egzistuojančią teisinę spragą tautinių mažumų klausimų reglamentavimo srityje. Trečiosios ataskaitos metu aptarti įstatymų projektai nebuvo priimti iki šiol, todėl  Europos ir tarptautiniai standartai taip ir liko neperkelti į nacionalinius teisės aktus. Tautinių mažumų įstatymo nebuvimas Komisijai kelia susirūpinimą; taipogi Komisija nuogąstavo dėl prastai koordinuojamų mažumų bei kovos su diskriminacija programų, bei tokių programų poveikio vertinimo trūkumo.

Komisija apgailestavo, kad Lietuvos valdžios institucijos dar 2004 m. nutraukė duomenų rinkimą užimtumo srityje pagal etninę kilmę, teigdamos, kad Lietuvos darbo birža teikia paslaugas nepriklausomai nuo tautinės/etninės bedarbio kilmės. ECRI priminė, kad duomenų rinkimo užimtumo srityje pagal etninę kilmę praktika, įgyvendinama laikantis konfidencialumo reikalavimų bei gavus identifikuoto asmens sutikimą, nėra laikoma ydinga; priešingai, ji padėtų nustatyti ir kovoti su rasizmo ir tiesioginės bei netiesioginės diskriminacijos apraiškomis.

Komisija apgailestavo, jog nebuvo pasiekta jokios pažangos romų integracijos į Lietuvos visuomenę srityje, išskyrus keleto priemonių švietimo srityje finansavimą. 2008 ir 2009 m. reikalingi finansiniai ištekliai buvo paskirti tik iš dalies, o 2010 m. finansavimas apskritai nebuvo skirtas. Kaip prioritetines problemas ECRI išskyrė romų būsto klausimus bei mažą mokyklų lankomumą. Komisija kritikavo apčiuopiamų rezultatų stygių įgyvendinant romų integracijos programas bei pažymėjo, jog trūksta koordinavimo tarp valdžios institucijų šioje srityje.

Komisija taip pat išreiškė susirūpinimą dėl žiniasklaidos pranešimų apie romų etninės kilmės piliečius, kuriuose jie siejami su baudžiamosiomis veikomis bei narkotikų prekyba ir vartojimu.

==================================================================================================
Prieglobsčio teisės įgyvendinimas

Ataskaitoje apžvelgiama prieglobsčio suteikimo procedūra bei asmenų, kuriems suteikta laikinoji apsauga, teisių padėtis. ECRI atkreipė dėmesį, jog asmenų, kuriems buvo suteiktas pabėgėlio statusas, skaičius yra labai mažas, ir apgailestavo, jog dažnai nagrinėjant apeliacinius skundus prieglobsčio bylose, administraciniai teismai palieka Migracijos departamento sprendimus galioti, remdamiesi vien Migracijos departamento pateikta informacija ir nenagrinėdami pareiškėjo pateiktų duomenų. ECRI priminė Lietuvos valdžios institucijoms, kad pabėgėlio statusas pagal Pabėgėlių statuso konvenciją turi būti suteiktas visiems tokią teisę turintiems asmenims.

ECRI atkreipė dėmesį, kad šiuo metu galiojantys Lietuvos teisės aktai nenumato, jog asmenims, kuriems suteikta laikinoji apsauga, yra teikiama socialinė apsauga.
==================================================================================================
Rekomendacijos

ECRI rekomendavo Lietuvos valdžios institucijoms prisijungti prie:
•    Europos regioninių ir mažumų kalbų chartijos,
•    Europos konvencijos dėl pilietybės,
•    UNESCO konvencijos prieš diskriminaciją švietime,
•    Konvencijos dėl užsieniečių dalyvavimo vietos bendruomenės visuomeniniame gyvenime,
•    Europos žmogaus teisių konvencijos 12 protokolo, draudžiančio bet kokią diskriminaciją,
•    Konvencijos dėl užsieniečių dalyvavimo vietos bendruomenės visuomeniniame gyvenime,
•    Tarptautinės konvencijos dėl visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo 14 straipsnio, bei
•    Europos socialinės chartijos (pataisytos) 19 straipsnio dėl darbuotojų migrantų ir jų šeimų teisės į apsaugą ir paramą.

Komisija taip pat rekomendavo Lietuvos valdžios institucijoms:
•    Pakeisti  Lygių galimybių įstatymą, įtraukiant pilietybę kaip draudžiamą diskriminacijos pagrindą, bei papildyti minėtą įstatymą nuostata, kad valstybės finansavimas organizacijoms, įskaitant ir politines partijas, kurios skatina rasizmą, privalo būtų sustabdytas pagal ECRI Bendrųjų veiklos krypčių rekomendaciją Nr. 7;
•    Išplėsti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos kompetenciją taip, kad ji galėtų inicijuoti civilines bei administracines bylas, kai yra įtarimų, kad buvo pažeistas Lygių galimybių įstatymas;
•    Pakeisti atsiradusią tendenciją mažinti Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos biudžetą;
•    Atkreipti asmenų, dirbančių baudžiamojo teisingumo sistemoje, ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos dėmesį į naujai priimtas nuostatas, kriminalizuojančias neapykantos nusikaltimus. Tuo tikslu ECRI pasiūlė dėti daugiau pastangų didinant teisės praktikų sąmoningumą kovos su diskriminacija srityje bei vykdyti policijos pareigūnų, advokatų, teisėjų ir prokurorų mokymus apie nuostatų prieš rasizmą, rasinę diskriminaciją įgyvendinimą;
•    Sukurti nuo policijos struktūrų nepriklausomą mechanizmą, kuris tirtų skundus dėl galimai neteisėtų policijos veiksmų, įskaitant rasistinį arba dėl rasinių motyvų diskriminuojantį elgesį;
•    Sustiprinti institucijų, atsakingų už nesantaikos kurstymo apraiškų internete tyrimą, galias: jos turėtų nuolat vykdyti interneto stebėseną bei veikti ex officio;
•    Stiprinti Statistikos departamento gebėjimus bei patikėti jam nuolatinį informacijos rinkimą skirtingose politikos srityse, įskaitant užimtumą, būstą bei švietimą pagal etninės kilmės, kalbos, religijos ir tautybės pagrindus bei užtikrinant konfidencialumo ir asmens sutikimo ir savanoriškumo principus;
•    Priimti Tautinių mažumų įstatymą, kuriame būtų pripažįstamos bent jau tos teisės, kurios buvo pripažįstamos 1989 m. Tautinių mažumų įstatyme;
•    Stiprinti esamą tautinių mažumų politikos sistemą, išsiaiškinti atsakomybės klausimus už tautinių mažumų nediskriminavimo ir integracijos projektų įgyvendinimą bei intensyvinti konsultacijas su Tautinių bendrijų taryba;
•    Įsteigti tarpinstitucinį mechanizmą romų integracijos klausimams, kuris koordinuotų institucijų, atsakingų už romų integracijos programų įgyvendinimą, veiksmus. Į šių programų įgyvendinimą įtraukti Vilniaus miesto savivaldybę bei konsultuotis su pačiomis bendruomenėmis;
•    Imtis veiksmų išsklaidyti bet kokius antisemitinius jausmus, susijusius su teisių į nuosavybę atstatymu žydų bendruomenei. Pavyzdžiui, valdžios institucijos galėtų nuosekliai paaiškinti priežastis, kodėl reikalingas specialus įstatymas, reglamentuojantis kompensaciją už žydų turtą žydų bendruomenei;
•    Raštu teikti prieglobsčio prašytojams informaciją dėl prieglobsčio suteikimo procedūros, bei priimti teisės aktą, numatantį  socialinės paramos teikimą ir asmenims, kuriems yra suteikta laikinoji apsauga, bei garantuoti šiems asmenims sveikatos paslaugų finansavimą. Taip pat Komisija pažymėjo, jog administracinių teismų teisėjai turėtų specializuotis prieglobsčio klausimuose bei turėti profesinės kompetencijos šioje srityje.

Galiausiai Komisija rekomendavo, kad žmogaus teisės, įskaitant mokymus apie tautinių mažumų kultūrą, taptų privalomu dalyku mokyklose.

Visą Komisijos ataskaitą galite rasti čia.

==================================================================================================
Apie Europos komisiją kovai su rasizmu ir netolerancija

Europos komisija kovai su rasizmu ir netolerancija yra Europos Tarybos žmogaus teisių stebėsenos institucija, kurią sudaro nepriklausomi ekspertai, kurie stebi problemas, susijusias su rasizmu ir diskriminacija etninės kilmės, odos spalvos, pilietybės, religijos ar kalbos pagrindais, taip pat ksenofobijos, antisemitizmo ir netolerancijos atvejus. Jie rengia ataskaitas bei rekomendacijas šalims narėms.

Vienas ECRI darbo programos elementų yra padėties, susijusios su rasizmu ir netolerancija, analizė kiekvienoje Europos Tarybos valstybėje narėje ir pasiūlymų bei rekomendacijų, kaip spręsti nustatytas problemas, teikimas.

==================================================================================================
Apie Žmogaus teisių stebėjimo institutą

Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
==================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/

Žmogaus teisių stebėjimo institutas tęsia tyrimus privataus gyvenimo apsaugos srityje. 2004-2005 m. atlikta tyrimų serija apėmė įvairiausias teisės į privataus gyvenimo gerbimą sritis: asmens kodą, vaizdo kameras, darbo vietos kontrolę, elektroninių komunikacijų kontrolę ir kitas. Dalį problemų imta spręsti, kitos liko, maža to – atsirado naujų. Tad šiais metais pradėjome antrą raundą, matydami poreikį įvertinti kiekvienam iš mūsų jautrias temas iš naujo. Pirmasis įvertinimas – Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: Asmens kodo naudojimas. Šio tyrimo tikslas – apžvelgti, kaip per pastaruosius metus Lietuvoje keitėsi asmens kodo naudojimo reglamentavimas bei šios srities praktika, įvertinti ar pagerėjo teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą užtikrinimas Lietuvoje per pastaruosius septynerius metus.

Akivaizdu, kad, palyginus su 2004 m. duomenimis, pastebima pažanga – įtvirtintas draudimas rinkti ir naudoti asmens kodą tiesioginės rinkodaros tikslais bei draudimas viešai skelbti asmens kodą. Bendrai reikalavimų pateikti asmens kodą sumažėjo, tačiau vis dar fiksuojami atvejai, kai nepagrįstai reikalaujama asmens kodo – įsigyjant užsienio valiutą banke, norint grąžinti prekes parduotuvėse, naudojantis automobilių serviso paslaugomis.

Deja, kitos 2004-aisiais įvardytos problemos išliko: asmens kodo naudojimas ir toliau plačiai reglamentuojamas poįstatyminiais ir žinybiniais teisės aktais, nors pagal Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo nuostatas šio asmens duomens naudojimą gali reglamentuoti tik įstatymai. Tebėra paplitusi praktika naudoti asmens kodą negavus jo savininko sutikimo. Iki šiol nesiimta veiksmų įtvirtinti naują asmens kodo struktūrą, kuri neatskleistų informacijos apie asmens lytį ir gimimo datą. Paplitusi pavojinga praktika naudoti asmens kodą kaip vartotojo vardą ar slaptažodį informacinėse sistemose – universitetų, sveikatos apsaugos ir kitų įstaigų.

Siekiant pagerinti egzistuojantį teisinį asmens kodo naudojimo reglamentavimą bei praktiką, siūlome Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatyme  įtvirtinti  „minimalaus duomenų atskleidimo“ principą, numatantį, kad turi būti renkamas/atskleidžiamas tik toks asmens duomenų kiekis, kuris reikalingas konkrečiam siekiamam tikslui. Rekomenduojame pertvarkyti asmens kodo struktūrą taip, kad ji neatskleistų perteklinės informacijos apie asmens lytį ir amžių. Rekomenduotina uždrausti asmens kodo reglamentavimą poįstatyminiais teisės aktais; supaprastinti naujo asmens kodo suteikimo tvarką, kai asmuo keičia lytį; įtvirtinti teisinę atsakomybę už neteisėtą asmens kodo įgijimą, naudojimą ar perdavimą. Ir svarbiausia – šviesti visuomenę apie teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą turinį, prasmę, apsaugos svarbą bei gynybos priemones.

Visą tyrimo Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą: Asmens kodo naudojimas tekstą skaitykite mūsų čia.

==================================================================================================
Apie Žmogaus teisių stebėjimo institutą

Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
==================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt
==================================================================================================

Šiame Infobiuletenyje pristatome Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto Bendrąjį komentarą Nr. 34, skirtą Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 19 straipsniui, ginančiam įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, aptarti.

19 straipsnis
1. Kiekvienas žmogus turi teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų.
2. Kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; ši teisė apima laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra.
3. Naudojantis šio straipsnio 2 dalyje numatytomis laisvėmis atsiranda ypatingos pareigos ir ypatinga atsakomybė. Todėl naudojimasis gali būti tam tikrais atžvilgiais ribojamas, tačiau tik tiek, kiek numato įstatymai ir yra būtina:
a) kitų asmenų teisėms ir reputacijai gerbti;
b) valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei apsaugoti.

==================================================================================================
Įsitikinimų ir saviraiškos laisvė

JT Žmogaus teisių komiteto Bendrasis komentaras Nr. 34 pakeitė lakonišką keturių pastraipų Bendrajį komentarą Nr. 10, priimtą 1983 metais.  Bendruoju komentaru Nr. 34 Žmogaus teisių komitetas (toliau – Komitetas) dar kartą patvirtino įsitikinimų ir saviraiškos laisvės svarbą bei pabrėžė, kad ši laisvė yra neatskiriama pilnavertės individo raidos sąlyga bei vienas pamatinių laisvos ir demokratinės visuomenės principų.

Išskirtinį dėmesį Komitetas skyrė įsitikinimų laisvei. Įsitikinimų laisvė yra absoliuti – jai negali būti taikomi apribojimai ar išimtys, ir jokio asmens teisės negali būti suvaržytos dėl jo/jos faktinių ar numanomų įsitikinimų. 19 straipsnyje numatyta apsauga taikoma  visų formų įsitikinimams, įskaitant ir politinės, mokslinės, istorinės, moralinės ar religinės kilmės. Įsitikinimų kriminalizavimas yra nesuderinamas su 19 straipsnio 1 dalimi.

19 straipsnio 2 dalis garantuoja saviraiškos laisvę, kuri apima teisę siekti, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Komitetas pabrėžė, kad ši laisvė taikoma visoms be išimties idėjoms bei nuomonėms, ir šią laisvę galima riboti tik 19 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais pagrindais, t.y. siekiant apginti kitų asmenų teises ir laisves bei apsaugoti valstybės saugumą, viešąją tvarką, gyventojų sveikatą ar dorovę.

Žiniasklaidos laisvė

Komitetas pažymėjo, kad žiniasklaidos laisvė yra būtina sąlyga užtikrinant įsitikinimų ir saviraiškos laisvę bei kitas Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau – Paktas) garantuojamas teises. Žiniasklaida turi teisę nekliudomai skleisti informaciją visuomeninės svarbos klausimais bei pateikti pastarųjų vertinimus, o visuomenė savo ruožtu turi teisę būti apie šiuos klausimus informuota. Komitetas paragino valstybes-nares atsižvelgti į technologijų pažangos nulemtą naujų komunikacijos ir informacijos sklaidos priemonių paplitimą bei užtikrinti jų nepriklausomybę ir prieinamumą.

Teisė į informaciją

Komitetas pabrėžė, kad 19 straipsnio 2 dalis apima ir teisę gauti informaciją iš valstybinių institucijų. Siekiant efektyviai įgyvendinti šią teisę, valstybės-narės privalo aktyviai viešinti ir teikti visuomenei ją dominančią informaciją apie valstybės institucijų veiklą vykdant teisės aktais pavestas funkcijas. Ši informacija turi būti visiems prieinama ir teikiama neatlygintinai. Teisė į informaciją apima ne tik teisę į viešą informaciją – kiekvienas individas turi teisę gauti valstybės institucijų saugomą privačią informaciją apie save.

Apribojimų, numatytų 19 straipsnio 3 dalyje, taikymas

Saviraiškos laisvė gali būti ribojama tik dviem atvejais: kai tai būtina siekiant 1) apginti kitų asmenų teises ir laisves; arba 2) apsaugoti valstybės saugumą, viešąją tvarką, gyventojų sveikatą ar dorovę. Tačiau taikomi apribojimai negali paneigti saviraiškos laisvės esmės. Bet kokie apribojimai turi tenkinti šias tris sąlygas: a) būti įtvirtinti įstatymu; b) taikomi tik siekiant 19 straipsnio 3 dalyje numatytų tikslų; c) turi išlaikyti griežtą neišvengiamumo bei proporcingumo testą.

Pareiga įrodyti, kad saviraiškos laisvė buvo apribota  teisėtai (remiantis įstatymais) ir pagrįstai (siekiant 19 straipsnio 3 dalyje numatytų tikslų) tenka kiekvienai valstybei-narei. Tačiau netgi tais atvejais, kai apribojimai atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, jie negali virsti norma, o turi likti išimtimi. Todėl siekiant užkirsti kelią valstybės institucijų piktnaudžiavimui taikant apribojimus, valstybė privalo įrodyti, kad kiekvienas konkretus šios laisvės suvaržymas buvo proporcingas ir neišvengiamas.

Pavyzdžiui, negalima valstybės paslapčių apsaugą reglamentuojančių įstatymų taikyti taip, kad nuo visuomenės būtų nuslepiama jai svarbi informacija, kurios atskleidimas nacionaliniam saugumui nesukeltų jokios realios grėsmės. Arba jeigu apribojimai taikomi siekiant užtikrinti viešąją tvarką, valstybė-narė privalo kiekvienu individualiu atveju įrodyti konkrečią grėsmę viešajai tvarkai bei pagrįsti apribojančių veiksmų neišvengiamumą ir proporcingumą – visų pirma parodant tiesioginę sąsają tarp saviraiškos laisvės naudojimo ir dėl to kylančios grėsmės viešajai tvarkai.

==================================================================================================
19 straipsnio ir 20 straipsnio santykis

Komitetas taip pat pateikė vertinimą dėl 19 straipsnio santykio su Pakto 20 straipsniu. 20 straipsnis numato:

1. Bet kokia karo propaganda draudžiama įstatymu.
2. Kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.

Komitetas pabrėžė, kad 20 straipsnyje išvardinti veiksmai draudžiami tais pačiais pagrindais, kurie numatyti 19 straipsnio 3 dalyje. Kartu tai reiškia, kad saviraiškos laisvės suvaržymas remiantis 20 straipsniu turi atitikti tuos pačius teisėtumo, pagrįstumo, neišvengiamumo bei proporcingumo kriterijus. Tačiau yra vienas esminis skirtumas tarp saviraiškos atvejų, numatytų 20 straipsnyje, ir visų kitų, kurie gali būti ribojami pagal 19 straipsnio 3 dalį – 20 straipsnis įtvirtina konkrečias saviraiškos formas, kurios privalo būti uždraustos įstatymu.

Įdomu tai, kad Komitetas išreiškė itin liberalią nuomonę dėl įsitikinimų ar nuomonių dėl istorinių faktų kriminalizavimo: Komentaro 49 dalyje Komitetas pažymėjo, jog įstatymai, kuriais baudžiama už nuomonės dėl istorinių faktų reiškimą, yra nesuderinami su Pakto valstybių-narių pareiga gerbti nuomonės ir saviraiškos laisvę. Visuotinis draudimas reikšti klaidingą nuomonę ar pateikti neteisingas praeities įvykių interpretacijas yra nesuderinamas su Pakto nuostatomis.

Bendrajame komentare taipogi aptariami teisės aktai, reglamentuojantys nepagarbią religijai komunikaciją (angl. blasphemy legislation). Komentaro 48 dalyje pabrėžiama, jog „Draudimai rodyti nepagarbą religijai ar kitiems įsitikinimams, tarp jų ir Dievo niekinimas, yra nesuderinami su Pakto nuostatomis, išskyrus tam tikromis aplinkybėmis, įtvirtintomis 20 straipsnio 2 dalyje.” Tai reikštų, kad nepagarbos rodymas tam tikrai religijai ar tikėjimui neturėtų būti baudžiamas, jei tai nėra kurstymas diskriminuoti ar imtis priešiškų veiksmų.

Bendrojo komentaro Nr. 34 tekstą (anglų kalba) galite rasti čia.
==================================================================================================
Apie Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetą

JT Žmogaus teisių komitetas – institucija, atsakinga už Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto įgyvendinimo valstybėse-narėse priežiūrą. Kiekviena valstybė-narė privalo teikti Komitetui reguliarias ataskaitas apie Pakte įtvirtintų teisių užtikrinimą, kurias išanalizavęs Komitetas teikia pasiūlymus bei rekomendacijas. Komitetas taip pat sprendžia tarp valstybių-narių kylančius ginčus bei nagrinėja individualių asmenų pateiktus skundus dėl Pakto nuostatų pažeidimo. Viena iš Komiteto funkcijų – Pakto nuostatų interpretavimas bei išaiškinimas Bendruosiuose komentaruose.
==================================================================================================
Apie Žmogaus teisių stebėjimo institutą

Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
==================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/

Šiame Infobiuletenyje pristatome Jungtinių Tautų agentūrų ataskaitas, skirtas vaikų ir asmenų su negalia priežiūros deinstitucionalizacijai.

Jungtinių Tautų Vaikų Fondas (UNICEF) ir Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro tarnyba (OHCHR) 2011 m. birželį pradėjo kampaniją už valstybinių globos sistemų deinstitucionalizavimą. Kampaniją paskatino dvi naujai pasirodžiusios JTO ataskaitos, liudijančios apie vaikų išnaudojimą globos įstaigose.

Ataskaitos atskleidė, jog Europoje ir Centrinėje Azijoje, taip pat ir Europos Sąjungos valstybėse, daugiau nei vienas milijonas vaikų bei suaugusiųjų gyvena ilgalaikės globos įstaigose, kuriose dažnai praleidžia visą gyvenimą.

Šios dvi Jungtinių Tautų agentūros primygtinai ragina Europos ir Centrinės Azijos vyriausybes kuo skubiau nutraukti žalingą praktiką siunčiant vaikus į valstybines globos įstaigas – įstaigas, kuriose vaikams gresia nepriežiūra ir išnaudojimas.

Pagal JTO ataskaitose pateikiamą informaciją, šimtai tūkstančių kūdikių patenka į valstybinius globos namus, kuriuose stipriai varžoma pilnavertė jų raida bei gyvenama standartų neatitinkančiomis sąlygomis.

Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro ataskaitoje „Forgotten Europeans – Forgotten Rights” (liet. Pamirštieji Europiečiai – Užmirštosios Teisės) pabrėžiami tarptautiniai ir Europos žmogaus teisių standartai, susiję su  gyvenančiųjų valstybinėse globos įstaigose atvejais.

UNICEF ataskaita „At Home or in a Home – Formal care and adoption of children in Eastern Europe and Central Asia” (liet. Namie ar Name – Formali vaikų priežiūra ir įsivaikinimas Rytų Europoje bei Centrinėje Azijoje) apžvelgia pagrindines institucinės vaikų globos problemas ir situaciją, įsivaikinimo galimybes 21 valstybėje, taipogi bendras Rytų, Vidurio Europos ir Centrinės Azijos tendencijas.

Sušauktame susitikime Europos Parlamente šios JTO agentūros primygtinai reikalavo, kad ES valstybių narių vyriausybės savo įstatymų leidyboje, nacionaliniuose biudžetuose ir paslaugų vystymo srityse skirtų prioritetą mažiausių pagal amžių vaikų poreikiams bei teisėms užtikrinti.

Jos taip pat ragino uždrausti vaikų siuntimą į globos įstaigas, išskyrus atvejus, kuomet trumpalaikė globa ar planuojamas apgyvendinimas neviršija šešių mėnesių laikotarpio, ir tik tuomet, kai tai daroma dėl paties vaiko gerovės ir jo poreikių užtikrinimo. 

„Vaiko vieta ten, kur geriausiai išpildomi jo poreikiai – mylinčiuose, besirūpinančiuose namuose, bet ne institucijose, kurios dažnai net neprilygsta nustatytam globos standartui” - teigia UNICEF direktorius Anthony Lake.

„Mes privalome remti iniciatyvas, padedančias šeimoms išlikti drauge, bei gerinti socialinių paslaugų joms prieinamumą; vyriausybėms verta investuoti į stipresnę socialinės apsaugos sistemą, pasiekiančią labiausiai pažeidžiamas šeimas ir labiausiai nepasiturinčias visuomenės grupes”.

Jan Jarab, JT Žmogaus teisių komisaro Europos regiono atstovas, teigia: „Didžiojoje dalyje Centrinės ir Rytų Europos valstybių vis dar plačiai paplitusi visų amžiaus grupių vaikų institucinė globos sistema”.

Vaikų siuntimas į globos įstaigas, įskaitant ir trejų metų neturinčius vaikus - vis dar pagrindinis visuomenės atsakas į neįgalumą, skurdą ar tėvų globos trūkumą, tačiau globos institucijose stokojama priemonių, apsaugančių nuo išnaudojimo.

Pamirštieji Europiečiai – Užmirštosios Teisės” pranešimą (anglų kalba) galite rasti čia.
„Namie ar Name – Formali vaikų priežiūra ir įsivaikinimas Rytų Europoje bei Centrinėje Azijoje” pranešimą (anglų kalba) galite rasti čia.
==================================================================================================
Trumpas ataskaitų apibendrinimas

JT Žmogaus teisių komisaro ataskaita  „Pamirštieji Europiečiai – Užmirštosios Teisės"

Ataskaitoje teigiama, kad pagal tarptautinę ir Europos žmogaus teisių teisę Valstybės turėtų pereiti nuo institucinės globos sistemų prie alternatyvių, bendruomenine/šeimos globa paremtų globos sistemų, kurios leistų vaikams, asmenims su negalia (įskaitant ir asmenis su psichine negalia) bei vyresnio amžiaus žmonėms gyventi bendruomenėje bei  dalyvauti jos veikloje.

Ataskaita taipogi siekiama atkreipti dėmesį į poreikį vystyti globos sistemos monitoringą, kuris taptų svarbia priemone Vyriausybėms užtikrinant vaikų, žmonių su negalia ir vyresnio amžiaus asmenų teises įvykdžius globos sistemos deinstitucionalizavimą.

Didelis dėmesys ataskaitoje skiriamas globotiniams, gyvenantiems Centrinės ir Rytų Europos ilgalaikėse globos įstaigose. Įvairūs pranešimai apie šiuose regionuose veikiančius globos namus atskleidė:

•    neatitinkančias reikalavimų gyvenimo sąlygas, t.y. netinkamai prižiūrimas patalpas, šildymo trūkumą ir nehigieniškas sanitarines sąlygas;
•    netinkamą globotinių priežiūrą, įskaitant nepakankamą aprūpinimą drabužiais ir maistu, kartais vedantį į sutrikusią mitybą, fizinį ir lytinį išnaudojimą, privatumo trūkumą, minimalią reabilitacinę ir terapinę veiklą arba visišką jos nebuvimą.

Šiuo metu didžiausia pasaulyje vaikų, gyvenančių valstybinėse įstaigose, dalis yra būtent Centrinėje ir Rytų Europoje ir vaikų siuntimas į formaliąsias įstaigas šiuose regionuose toliau didėja.

Daugelis vaikų, apgyvendintų tokiose įstaigose, nėra našlaičiai (įstaigos, kuriose gyvena našlaičiai, dažniausiai vadinamos „našlaičių prieglaudomis“). Dažniausiai vaikų siuntimas į globos įstaigas sąlygojamas ne šeimų nebuvimo, o jų skurdo.

Tyrimai atskleidė, kad jaunesni nei trejų metų vaikai ir toliau siunčiami į globos įstaigas, nepaisant augančio sutarimo pasaulyje, jog tokia globos politika stipriai žaloja vaiko sveikatą, gerovę ir raidą. Globotiniai turi mažą, jei iš viso turi, galimybę valdyti savo gyvenimą ir priimti kasdienius sprendimus. Institucinei globai būdinga nuolatinė rutina, fiksuotas kėlimosi, valgymo, veiklų laikas, nepaisomi individo asmeniniai poreikiai ir pageidavimai.
==================================================================================================
UNICEF pranešimas „Namie ar Name – Formali vaikų priežiūra ir įsivaikinimas Rytų Europoje bei Centrinėje Azijoje”

‘Namai’ yra ne tik vieta gyventi. Vaikams ‘būti namuose’ paprastai reiškia gyventi su savo šeima. Tai aplinka, kuri teikia socialinio bendrumo jausmą ir formuoja vaiko tapatybę. ‘Namuose’, priešingai nei ‘name’, vaikas jaučiasi globojamas ir saugus nuo nepriežiūros, išnaudojimo bei smurto. Tačiau daugybė vaikų tokių namų neturi.

Jungtinių Tautų Vaiko Teisių Konvencija (CRC) konstatuoja vaikų auklėjimo šeimoje svarbą. 2009 m. buvo minimas Konvencijos 20 metų jubiliejus, o JT Generalinė Asamblėja priėmė Alternatyvios vaikų priežiūros gaires. Tokios gairės yra itin reikalingos siekiant padėti vyriausybėms sukurti tokias vaiko apsaugos sistemas, kurios efektyviai apsaugotų vaikus šeimos aplinkoje.

Vaikų skaičius globos įstaigose Rytų Europoje bei Centrinėje Azijoje yra vienareikšmiškai didžiausias pasaulyje. Daugiau nei 626 000 vaikų gyvena 22 valstybių globos institucijose.

Nepaisant to, jog realių pasikeitimų globos sistemoje įvyko, šia ataskaita taipogi atskleidžiamas reformos virtimas užsitęsusiu ir netolygiu procesu, bei pabrėžiama, kad bet koks pasiekimas šioje srityje vis dar trapus. Dažniausiai reformos nėra pakankamai gilios, kad padarytų apčiuopiamą poveikį.

Daugybei atsidavusių vaikų globos įstaigų darbuotojų iš tiesų rūpi vaikai ir jų gerovė. Tačiau to nepakanka, nes pačios institucijos ir jų darbo organizavimas, paverčiantis vaiką skaitliniu vienetu, niekada neatstos vaikui šeimos ir negalės suteikti saugumo ir meilės, kurios besiformuojančiai asmenybei gyvybiškai reikia. Ataskaita atskleidžia, kad įvardintame regione vis dar gajus sovietinis palikimas, pasireiškiantis išnaudotų, apleistų vaikų ar vaikų su negalia siuntimu į globos įstaigas. Po Sovietų Sąjungos žlugimo regione iškilo ir kita problema. Susidūrę su prastėjančiomis gyvenimo sąlygomis, daugybės vargingų šeimų vaikai atsidūrė globos įstaigose, taip siekiant palengvinanti šių šeimų finansinę naštą skurdo akivaizdoje.

Tikėtina, jog pasaulinė ekonominė krizė, paveikusi milijonų šeimų materialinį gerbūvį, dar labiau paskatins  vaikų skaičiaus globos institucijose augimą.

Didžiausią nerimą kelia vaikų su negalia institucinės globos pastovumas – šioje srityje reformos apskritai nevyksta. Daugybėje valstybių neįgalūs vaikai sudaro per 60 % visų vaikų globos įstaigose.

Vidutinis vaikų, gyvenančių šeima paremtoje globos sistemoje, skaičius Centrinėje, Rytų Europoje/Centrinėje Azijoje išaugo nuo 641 iki 879, tenkančių 100 000 vaikų. 2000-2007 m.  šeima paremtoje globos sistemoje gyvenantys vaikai sudarė 51 % visų globojamų vaikų. Tuo tarpu 2000 m. tokioje globoje gyveno 43 % visų globojamų vaikų. Pastaroji informacija liudija šeima paremtos globos augimą šiuose regionuose. Tačiau nors ir pastebima deinstitucionalizuotos globos plėtra, tai dar nereiškia, jog ji pakeičia įprastą – institucinę globą.

Remiantis 2007 m. duomenimis, daugiau nei trečdalis visų globotinių turi negalią; tokie globotiniai sudaro 316 iš 100 000, 0-17 amžiaus vaikų. Nerimą kelia tai, jog šie skaičiai nesikeičia pastaruosius 15 metų.
==================================================================================================
Apie Jungtinių Tautų vaikų fondą

Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNICEF) buvo įkurtas 1946 m. ir yra įsikūręs New York mieste. Fondas teikia ilgalaikę humanitarinę ir vystymosi pagalbą vaikams ir motinoms.

Pagrindinis UNICEF darbas vyksta ten, kur vaikai kenčia labiausiai. Visame pasaulyje egzistuoja 126 šalies biurai. JT Vaiko teisių konvencija apibrėžia pagrindines visų vaikų teises ir yra UNICEF darbo pagrindas. Lietuva JT Vaikų teisių konvenciją ratifikavo 1995 m. liepos 3 d.

Internetinė svetainė: http://www.unicef.org/
==================================================================================================
Apie Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro biurą

Jungtinių Tautų Vyriausiojo žmogaus teisių komisaro tarnyba (OHCHR) buvo įkurta Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1993 m., jos būstinė įsikūrusi Ženevos mieste, Šveicarijoje.

Žmogaus teisių komisaro biuras pabrėžia žmogaus teisių svarbą tarptautiniu ir nacionaliniu lygiu; skatina tarptautinį bendradarbiavimą žmogaus teisių apsaugos srityje; skatina ir koordinuoja veiksmus susijusius su žmogaus teisėmis visoje Jungtinių Tautų organizacijos sistemoje; skatina visuotinai ratifikuoti ir įgyvendinti tarptautinius standartus; padeda kurti naujas normas; imasi prevencinių veiksmų; teikia švietimo, konsultavimo paslaugas ir techninę pagalbą žmogaus teisių srityje.

Dabartinė Vyriausioji žmogaus teisių komisarė, Pietų Afrikos teisininkė Navanethem Pillay.

Internetinė svetainė: http://www.ohchr.org/

==================================================================================================
Apie Žmogaus teisių stebėjimo institutą

Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
==================================================================================================

VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/

Jūsų dėmesiui šiame Infobiuletenyje pristatome naujausią Žmogaus teisių stebėjimo instituto parengtą leidinį – Informacinį vadovą „Neapykantos kurstymas Lietuvoje: dažniausiai užduodami klausimai“.

Pastaraisiais metais viešajame diskurse stebima ypatingai intensyvi diskusija apie neapykantos kurstymą. Sėkmingos teisėkūros iniciatyvos uždrausti viešą genocido ir SSRS vykdytos agresijos prieš Lietuvą neigimą bei su tuo susijusios pirmosios bylos sulaukė nevienareikšmiško vertinimo. Kas mėnesį žiniasklaida praneša  apie bylas prieš interneto komentatorius – tokie straipsniai lydimi naujos neapykantos bangos ir nepasitenkinimo dėl žodžio laisvės ribojimo.

Šiuo informaciniu vadovu siekiama atsakyti į klausimus, kuriuos užduoda daugelis žurnalistų ir kitų asmenų, gvildenančių nepakantumo ir neapykantos fenomeną. Kas yra neapykantos kurstymas ir kaip jis pasireiškia Lietuvoje? Ar Lietuva – vienintelė valstybė, ribojanti piliečių saviraiškos laisvę? Ar saviraiškos laisvė apskritai gali būti ribojama? Prieš ką yra nukreipti žeminantys posakiai ir kas jie, dažniausiai anoniminiais slapyvardžiais prisidengę, komentatoriai? Ko imtis, nusprendus sureaguoti į neapykantos kurstymo incidentą?

Maloniai kviečiame susipažinti su ŽTSI parengtu Informaciniu vadovu „Neapykantos kurstymas Lietuvoje: dažniausiai užduodami klausimai“ čia.

==================================================================================================
Apie Žmogaus teisių stebėjimo institutą

Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.

==================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
==================================================================================================

Šiame infobiuletenyje pristatome metinę Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros ataskaitą Fundamental rights: challenges and achievements in 2010.

Ataskaitoje yra nagrinėjama pagrindinių teisių padėtis visoje Europos Sąjungoje (toliau – ES) 2010 m., nurodomi svarbiausi teisės ir politikos pokyčiai Europos ir nacionaliniu lygiu. Iš ataskaitos matyti, kuriose srityse vyriausybės savo darbą atlieka gerai, o kur teisės nėra tinkamai įgyvendinamos. Ataskaita paremta FRA atliktais moksliniais tyrimais, nacionalinių ekspertų tinklo duomenimis, kita vyriausybių, mokslo institucijų ir tarptautinių organizacijų skelbiama informacija.

Pristatydama ataskaitą, FRA atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinių teisių reikšmė ES politikai kasmet vis didėja. Nuo 2009 m. pabaigos Pagrindinių teisių chartija ES ir jos valstybėms narėms taikant ir aiškinant ES teisę tapo teisiškai privaloma; 2010 m. buvo įkurta nauja Komisijos nario pareigybė, kuriai priskirti pagrindinių teisių klausimai; tais pačiais metais ES prisijungė prie Jungtinių Tautų (toliau – JT) Neįgaliųjų teisių konvencijos; jau kurį laiką ES vykdo paruošiamuosius darbus, susijusius su Sąjungos prisijungimu prie Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau – EŽTK).

Pastebima, kad valstybės narės vis geriau užtikrina pagrindinių teisių institucinę apsaugą: steigia naujas institucijas arba esamoms patiki nacionaliniu mastu užtikrinti lygiateisiškumo principo įgyvendinimą, išplečia jų kompetenciją. Kaip trūkumas yra pažymima nesuvienodinta lygybės duomenų rinkimo sistema, dėl to Agentūra rengia pagrindinių teisių rodiklius, kurie galėtų padėti įvertinti per tam tikrą laikotarpį pasiektą pažangą.

Žemiau skaitykite ataskaitos santrauką. Visą dokumentą galite parsisiųsti iš čia arba paspaudę čia.

==================================================================
Romai Europos Sąjungoje – pagrindinių teisių įgyvendinimo klausimas

Dėl Rumunijos ir Bulgarijos romų „repatriavimo“ iš Prancūzijos 2010 metų vasarą, romų bendruomenės klausimai užėmė aukštą vietą ES politinėje darbotvarkėje. Iki šiol romai neproporcingai kenčia dėl socialinės atskirties, diskriminacijos, segregacijos (Graikijoje ir kitose valstybėse romų vaikai mokyklose be pagrindo yra atskiriami nuo kitų moksleivių arba perkeliami į specializuotas mokyklas), aukšto nedarbo lygio, skurdo, prastų apgyvendinimo sąlygų (Slovakijoje vietinė valdžia, bandydama sumažinti įtampą tarp romų ir kitų gyventojų, sienomis ir tvoromis atskyrė romų bendruomenę nuo visuomenės), žemo išsimokslinimo lygio (dažnai susijusio su segregacija bei prastomis gyvenimo sąlygomis) bei nepatenkinamos sveikatos priežiūros.

2010 metų balandžio 7 dienos komunikate (pranešime) Socialinė ir ekonominė romų integracija Europoje Europos Komisija nustatė ES ir valstybėms narėms užduotis, kurios turi būti įvykdytos, siekiant panaikinti romų segregaciją Sąjungoje: struktūrinių ES fondų naudojimo skatinimas, ypatingai atkreipiant dėmesį į regionus; kryptingas romų įtraukimas į tokias sritis kaip švietimas, įdarbinimas, sveikatos priežiūra, teritorinis planavimas. 2010 metų birželio 7 dieną Europos Taryba (toliau – ET) pakvietė Europos Komisiją (toliau – EK) ir ES valstybes nares glaudžiai bendradarbiauti ir, atsižvelgiant į savo atsakomybės laipsnį, imtis veiksmų gerinant romų padėtį.  Europos Parlamentas (toliau – EP) rezoliucijoje  dėl romų situacijos ir laisvo judėjimo ES  pabrėžė Sąjungos piliečių iš jų šeimos narių teisę laisvai  judėti ir apsistoti visoje ES bei išreiškė susirūpinimą  2010 metų vasarą Prancūzijoje naudotomis priemonėmis, kuomet ES piliečiai romai buvo išsiunčiami į savo kilmės valstybę. EP pažymėjo, kad  tokio pobūdžio veiksmus draudžia Europos pagrindinių teisių chartija bei Europos žmogaus teisių konvencija. Remdamasis Laisvo  judėjimo direktyva, Parlamentas pakartojo, jog ES piliečių išsiuntimas negali būti pateisinamas  ekonominėmis priežastimis, nusikaltimų prevencija ar juo labiau išsiunčiamųjų etnine kilme, o judėjimo laisvės apribojimai viešojo saugumo ar visuomenės sveikatos pagrindais gali būti taikomi tik konkrečiam asmeniui, atsižvelgiant į  objektyvias priežastis.

Informacinė visuomenė ir duomenų apsauga
Europos pagrindinių teisių chartija yra pirmasis tarptautinis žmogaus teisių instrumentas, kuris įtvirtina atskirą teisę į duomenų apsaugą.  2010 m. lapkritį EK paskelbė komunikatą dėl asmens duomenų apsaugos, kuriame identifikavo poreikį peržiūrėti duomenų apsaugos taisykles policijos ir teismų bendradarbiavimo srityje.

2011 m. pradžioje EK pareiškė, kad Duomenų saugojimo direktyva, kuri numato pareigą telefono ir Interneto kompanijoms rinkti duomenys apie savo klientų susižinojimą, šiuo metu yra peržiūrima. 2010 m. birželio mėn. daugiau nei 100 nevyriausybinių organizacijų iš 23 ES valstybių narių bendrai kreipėsi į ES Komisijos atstoves prašydamos jų panaikinti esamus ES reikalavimus ir patvirtinti alternatyvią sistemą bei pabrėždamos, kad Direktyvos nuostatos nėra suderinamos su pagrindinių teisių principais: jos kelia grėsmę susižinojimo su žurnalistais, pagalbos linijomis, verslo partneriais konfidencialumui, tokie duomenys gali būti nutekinti bei jais gali būti piktnaudžiaujama. Kai kuriose valstybėse narėse, įskaitant Austriją, Belgiją, Bulgariją ir Vokietiją, buvo vykdomos nacionalinės kampanijos, nukreiptos prieš Direktyvos įgyvendinimą. 2010 m. kovo mėn. Vokietijos Federalinis Konstitucinis Teismas panaikino Direktyvą įgyvendinančius teisės aktus, kadangi jie pažeidžia asmens teises į privatumą. Rumunijos Konstitucinis Teismas paskelbė, kad Direktyvos įgyvendinimas prieštarauja šalies Konstitucijai.

Pagal Duomenų apsaugos direktyvą, kiekvienoje ES valstybėje narėje privalo būti įkurta nepriklausoma duomenų apsaugą prižiūrinti institucija. 2010m. Europos Sąjungos Teisingumo teismas (toliau – ESTT) byloje Commission v. Germany išgrynino institucijos nepriklausomumo reikalavimą: Vokietijos federacinių žeminių duomenų apsaugos institucijos buvo pripažintos kaip nepakankamai nepriklausomos Direktyvos reikalavimų prasme, kadangi jų sprendimai galėjo būti peržiūrėti federalinių valdžios institucijų. 2010 m. birželį EK pareikalavo, kad Jungtinė Karalystė suteiktų daugiau galių savo nacionalinei duomenų apsaugos institucijai: numatytų galimybę vykdyti patikras, siekiant išsiaiškinti ar kitos įstaigos laikosi duomenų apsaugos standartų; skirti baudas ir pan. 2010 m. nacionalinėms duomenų apsaugos institucijoms daugelyje ES valstybių narių nebuvo skirtas pakankamas finansavimas, ypatingai Estijoje, Latvijoje, Lietuvoje (darbuotojų atlyginimams 2010 m. buvo skirta 69% mažiau lėšų nei 2009 m.) Airijoje, Slovakijoje.

2010 metų liepos 15d. EK komunikate dėl skenerių naudojimo ES oro uostuose pareiškė, kad turi būti atrasta pusiausvyra tarp aukščiausio lygio aviacijos apsaugos užtikrinimo ir  ES piliečių pagrindinių teisių apsaugos. Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) byloje Gillan and Quinton v. United Kingdom pasisakė, jog saugumo priemonių naudojimas oro uostuose nepažeidžia asmens teisės į privatumą, nes keleiviai savanoriškai pasirenka skristi, žinodami, kokios apsaugos priemonės yra taikomos.

Vaikų teisių apsauga
Pagal Lisabonos sutartį ir kitus teisės aktus ES valstybės narės turi skatinti ir užtikrinti vaiko teises, tačiau vaikai vis dar išlieka viena labiausiai pažeidžiamų visuomenės grupių.  Visoje ES vaikai kenčia nuo smurto, prievartos, seksualinio išnaudojimo, tampa prekyboms žmonėmis aukomis, dažnai jų teisės yra pažeidžiamos migracijos ir prieglobsčio srityse. Europoje apie 19,4% vaikų patiria fizinę prievartą šeimoje, 32,6% kenčia nuo psichinio smurto, pasireiškiančio patyčiomis.

Kaip geroji praktika kovojant su smurtu prieš vaikus šeimoje paminėtina Lenkija, kurioje 2010 metais įsigaliojo teisės aktas, draudžiantis fizines bausmes, psichologinį smurtą ir kitų formų prievartą prieš vaikus. Pagal įstatymą yra numatytos priemonės, leidžiančios atskirti auką nuo skriaudėjo, o  vietinei valdžiai nustatyta pareiga registruoti šeimyninės prievartos atvejus, jų aukas bei kaltininkus.

2010 metų kovo mėnesį EK priėmė du pasiūlymus direktyvoms, kuriomis yra siekiama sustiprinti vaikų, nukentėjusių nuo seksualinio išnaudojimo bei prekybos žmonėmis, apsaugą. Nuo spalio mėn. yra vykdoma kampanija „Surink 1116 000: Europinė pagalbos linija dingusiems vaikams“, kurios metu valstybės narės yra skatinamos įdiegti pagalbos liniją ir užtikrinti profesionalią, visapusišką pagalbą dingusiems vaikams ir jų artimiesiems, ypatingai atsižvelgiant į tarpvalstybinį šios problemos aspektą.  Liepos 1-ąją dieną buvo priimta ET Konvencija dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio smurto ir išnaudojimo, kuri yra pirmas tarptautinis instrumentas, skirtas sustabdyti visų formų seksualinį smurtą prieš vaikus; Danija, Graikija, Nyderlandai ir Prancūzija buvo pirmosios ES valstybės, kurios ją ratifikavo. 2010 m. lapkričio mėnesį ET ministrų komitetas priėmė rekomendacijas dėl baudžiamosios justicijos, kurių tikslas yra užtikrinti vaikų teises teismo proceso ir administracinių procedūrų metu.

Lygybė ir nediskriminavimas
2010 metų liepą Lietuvoje (Vilniuje) duris atvėrė Europos lyčių lygybės institutas, kurio paskirtis yra remti ES ir valstybes nares, skatinančias lyčių lygybę ir kovojančias su diskriminacija dėl lyties. Europos Komisiją 2010 m.  rugsėjį priėmė penkerių metų (2010-2015m.) strategiją dėl vyrų ir moterų lygybės, kurios tikslas yra sumažinti lyčių nelygybę penkiose prioritetinėse srityse: ekonominis nepriklausomumas; vienodas darbo užmokestis už vienodą darbą; lygybė priimant sprendimus; orumas, integralumas ir kova su smurtu; lyčių lygybė už ES ribų.  Tais pačiais metais Europos Taryba priėmė direktyvą dėl vaiko priežiūros atostogų (2010 m. kovo 8 d. Tarybos direktyva 2010/18/ES), kuri suteikia dirbantiems vyrams ir moterims teisę į vaiko priežiūros atostogas gimus vaikui ar jį įvaikinus. Vadovaujantis direktyvos nuostatomis, atostogos turėtų būti suteikiamos mažiausiai keturių mėnesių periodui. Siekiant paskatinti abiejų tėvų lygiavertį naudojimąsi šia teise, bent vienas mėnuo iš keturių mėnesių vaiko priežiūros atostogų suteikiamas be teisės jį perduoti kitam iš tėvų.

Religijos laisvė reiškia laisvę skleisti savo tikėjimą, laisvę pasirinkti religiją bei laisvę neišpažinti jokios religijos. Diskriminacija dėl religijos neretai yra susijusi su etnine  ar rasine diskriminacija bei ypatingai dažnai pasireiški darbo santykių srityje. Tačiau Belgijos Darbo teismas nepripažino reikalavimo administratorei nedėvėti religinio simbolio – skarelės – kaip diskriminacijos religijos pagrindu atvejo, kadangi reikalavimas aptarnaujančiam personalui dėvėti „neutralius“ rūbus yra teisėtas. ES valstybės narės skirtingai interpretuoja religijos laisvės reikalavimus. Pavyzdžiui, Olandijoje ir Švedijoje, identiškose bylose – kai musulmonai vyrai atsisakė paspausti rankas moterims ir dėl to buvo nepriimti į darbą – buvo priimti skirtingi sprendimai. Olandijos teismas diskriminacijos fakto nenustatė, tuo tarpu Švedijos teismas, atvirkščiai, pareiškė, kad nepriėmimas į darbą reiškė diskriminaciją religijos pagrindu. Pastarojoje byloje Švedijos Ombudsmeno institucija pabrėžė, kad „Švedija yra daugiakultūrė valstybė ir ji turi užtikrinti, kad joje būtų priimtini keli būdais išreikšti pagarbą – ne tik rankų paspaudimas“. Byloje Jakobski v. Poland EŽTT pasisakė, jog Lenkija pažeidė pareiškėjo teises pagal EŽTK 9 str., nes kalėjime jam buvo atsisakyta patiekti maistą, suderinamą su jo budistiniais religiniais įsitikinimais.

2010 metų gruodį ES prisijungė prie JT Neįgaliųjų teisių konvencijos (įsigaliojo 2011 sausio 22d.). Vadovaudamasi šios konvencijos principais, EK priėmė Europos neįgaliųjų strategiją 2010 -2020 m., kurios pagrindinis tikslas yra suteikti neįgaliesiems galimybę dalyvauti visuomeniniame gyvenime nevaržant jų teisių. Pažymėtina, jog kai kurios ES valstybės narės skatina neįgaliųjų įdarbinimą, nustatydamos kvotas, pavyzdžiui, nuo 2009 m. Kipre 10% viešojo sektoriaus laisvų darbo vietų turi užimti neįgalieji. JT Neįgaliųjų teisių konvencijos 19 str. užtikrina neįgaliesiems galimybę „lygiai su kitais asmenimis pasirinkti savo gyvenamąją vietą ir tą vietą, kur jie nori gyventi ir su kuo“. 2010 m. spalio mėn. Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras Thomas Hammarberg pasmerkė nežmonišką elgesį globos institucijose ir paragino kuo greičiau užtikrinti teisę į savarankišką gyvenimą bei deinstitucionalizuoti priežiūrą. Analogiška pozicija atsispindi Europos Tarybos mastu priimtoje Ministrų Komiteto rekomendacijoje dėl vaikų su negalia priežiūros deinstitucionalizavimo bei Europos Komisijos programiniame dokumente „Perėjimas nuo institucinės prie bendruomeninės priežiūros“.

2010 m. buvo priimti reikšmingi sprendimai užtikrinant seksualinių mažumų teises. Byloje Kozak v. Poland EŽTT pabrėžė, kad būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp tradicinės šeimos apsaugos ir seksualinių mažumų teisių bei pažymėjo, kad šių asmenų teisių suvaržymai paveldėjimo, nuomos ir kituose santykiuose negali būti pateisinami siekiu užtikrinti tradicines šeimos vertybes. Svarstydamas P.B. and J.S. v. Austria bylą, Teismas nutarė, jog tos pačios lyties asmenų poros gyvenimas nesusituokus, bet de facto partnerystėje pripažįstamas „šeimos gyvenimu“ Konvencijos prasme. Trečioji svarbi EŽTT byla yra Schalk and Kopf v. Austria, kur buvo svarstoma valstybių  Konvencijos dalyvių įsipareigojimų apimtis tos pačios lyties asmenų teisės į santuoką ar alternatyvaus teisinio režimo atžvilgiu. Teismas nusprendė, jog valstybė, neleisdama tuoktis tos pačios lyties asmenims, nepažeidžia EŽTK 12 str., nes tai yra valstybės nuožiūros laisvės klausimas. Tačiau, atsižvelgdamas į sparčią socialinio gyvenimo evoliuciją, Teismas pareiškė, kad alternatyvų santuokai nebuvimas galėtų pažeisti Konvencijos 8 str. kartu su 14 str. Paminėtina, kad Lietuvoje diskriminacija dėl seksualinės orientacijos, ypatingai nepagrįsti saviraiškos ir susirinkimų laisvės suvaržymai, kelia nemenką susirūpinimą.

Didele problema ES išlieka diskriminacija dėl amžiaus darbo rinkoje, kurią patiria ne tik vyresni, bet ir jauni žmonės. Pagrindiniai pokyčiai 2010 metais yra susiję su naujais ESTT sprendimais. Petersen byloje Teismas nutarė, kad Vokietijoje galiojanti tvarka, kai stomatologai, teikiantys paslaugas pagal sveikatos draudimo sutartis, praranda leidimą jas teikti sulaukę 68 metų amžiaus, yra diskriminacinė. Amžiaus riba stomatologams, dirbantiems pagal šią sistemą negali būti pateisinama visuomenės sveikatos apsauga, jeigu stomatologams, nesinaudojantiems tokia sistema, jokie cenzai nėra taikomi. Kucukdeveci byloje ESTT nusprendė, jog nediskriminavimo dėl amžiaus principas turi būti aiškinamas kaip draudžiantis tokią nacionalinės teisės nuostatą, pagal kurią skaičiuojant pranešimo apie atleidimą iš darbo pateikimo terminą nėra atsižvelgiama į darbuotojo iki 25 metų amžiaus išdirbtą laiką.

Rasizmas ir diskriminacija dėl etninės kilmės
ES valstybėse narėse atlikta apklausa dėl diskriminacijos darbo rinkoje parodė, jog per 2010 metus Lietuvoje 11% rusų, 11% lenkų, 14% baltarusų patyrė diskriminaciją ar priekabiavimą dėl etninės kilmės. Austrijos, Belgijos ir Italijos duomenimis, migrantų ir tautinių mažumų užimtumo bei darbo užmokesčio lygis yra žemesnis, lyginant su gyventojų dauguma, nors jų kvalifikacija ir patirtis yra identiška arba labai panaši.  2010 m. Danijos teismas nusprendė, jog nėra pažeidimo, kai įmonė, mažindama etatus, renkasi kuriuos žmones atleisti, atsižvelgdama į danų kalbos mokėjimo lygį ir sklandumą.

2010 metais ET Ministrų komiteto priimtoje rekomendacijoje dėl gero administravimo sveikatos apsaugos srityje, pabrėžė, kad sveikatos apsauga turi būti grindžiama universalumo, solidarumo ir prieinamumo principais. Tenka pastebėti, kad asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos sveikatos apsaugos sistema ne visada būna prieinama: pavyzdžiui, Lenkijos mieste Poznane asmenys informacijos apie sveikatos apsauga užsienio kalba gauti negali.

Teisė į mokslą yra garantuojama EŽTK, Tarptautiniame pilietinių ir politinių teisių pakte ir kitose tarptautinėse žmogaus teisių sutartyse, kuriose nustatyta, kad kiekvienas asmuo turi turėti galimybę mokytis lygiomis teisėmis su kitais. Tačiau ataskaitiniu laikotarpiu surinkta informacija rodo, kad Europoje vis dar išlieka diskriminacijos švietimo srityje apraiškų. Kaip kuriose ES valstybėse prieglobsčio prašytojų vaikams nėra užtikrinamas pagrindinis išsilavinimas.

Didelį susirūpinimą kelia rasistiniai nusikaltimai, ksenofobija, rasinės neapykantos kurstymas. Kipre, Portugalijoje duomenys apie nusikaltimus, grindžiamus rasistiniais motyvais, nėra centralizuotai renkami,  sistemingai publikuojami, o siekiant su jais susipažinti reikia pateikti specialų leidimą. Lietuva šiuo atžvilgiu taip pat atsilieka, kadangi išlieka ribotas priėjimas prie teismų išnagrinėtų bylų bei kiti duomenys taip pat nėra sistemingai renkami. Pareigą kaupti ir viešinti duomenis geriausiai įgyvendina Švedija ir Jungtinė Karalystė.

ES piliečių dalyvavimas Sąjungos demokratiniame valdyme
Įsigaliojusi Lisabonos sutartis paskatino spręsti klausimus, susijusius su ES piliečių dalyvavimu Sąjungos demokratiniame valdyme. 2010 metais ES pilietybės ataskaitoje yra pastebima, kad išlieka informacijos apie registravimosi rinkimams procedūras, trūkumas. EP parengė rinkimų reformos ES lygiu projektą, kuriuo siekiama pakeisti 1976 m. Europos Parlamento narių rinkimo aktą.

ES valstybės narės nesuteikia teisės balsuoti ES piliečiams, apsistojusiems toje valstybėje, bet neturintiems jos pilietybės, jokiuose kituose rinkimuose, išskyrus EP ir savivaldos rinkimus. Slovėnija yra vienintelė išimtis, kur ES piliečiai iš kitų valstybių gali balsuoti renkant Nacionalinės tarybos (antrieji Parlamento rūmai) narius. Per ataskaitinį laikotarpį EŽTT gana intensyviai plėtojo praktiką teisės  rinkti ir būti renkamam atžvilgiu. Byloje Alajos Kiss v. Hungary Teismas pasisakė, kad teisės balsuoti atėmimas asmeniui, kuriam dėl psichinių sveikatos sutrikimų yra nustatyta globa, reiškia EŽTK I Protokolo 3 str. pažeidimą. Kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi vertinti ar balsavimo teisės varžymas yra teisėtas ir pateisinamas.

Lisabonos sutartis įtvirtino ES piliečių iniciatyvos teisę: šia teise gali pasinaudoti nemažiau kaip milijonas valstybių narių piliečių (kurie yra bent ketvirtadalio visų ES valstybių narių piliečiai), prašydami Europos Komisijos parengti tam tikrų teisės aktų pasiūlymus, jei ji turi įgaliojimus siūlyti tos srities teisės aktus. 2010 metų kovo 31 dieną EK pateikė pasiūlymus Piliečių iniciatyvos teisės taisyklėms rengti, dabar yra laukiama šių Taisyklių patvirtinimo. Tačiau  ir  joms nesant, 2010 metų spalio 6d.nevyriausybinės organizacijos “Greenpeace” ir “Avaaz” paskelbė, jog jau turi surinkusios reikiamą skaičių parašų dėl genetiškai modifikuotų organizmų naudojimo Europoje. Kol Taisyklės dar negalioja, ši kampanija negali būti pavadinta pirmąja ES piliečių iniciatyva.

Veiksmingas ir nešališkas teisingumas
Per 2010 metus dėl  nacionaliniuose teismuose per ilgai trunkančio teismo proceso 27 ES valstybės narės EŽTK pažeidė 270 kartų. Teisė, kad byla būtų išnagrinėta per įmanomai trumpiausią laiką, yra sudedamoji teisės į teisingą teismą dalis, kuri yra visų žmogaus teisių standartų įgyvendinimo praktikoje ašis, tad nepagrįstai ilgai trunkantis procesas negali būti pateisinamas. Kai kurios valstybės ėmėsi konkrečių priemonių procesams paspartinti, pavyzdžiui, Bulgarijoje, tiriant sunkius nusikaltimus, galioja „rezervinio advokato“ sistema. Tai reiškia, kad nagrinėjant bylą yra paskiriamas rezervinis advokatas, kuris perima kaltinamojo gynimą, net ir be jo sutikimo, jeigu pagrindinis advokatas negali tęsti dalyvavimo procese be pateisinamos priežasties. Tokiu būdu yra išsprendžiamos situacijas, kuomet advokatai piktnaudžiauja savo teisėmis ir nepagrįstai vilkina procesą.

2009 m. lapkričio mėn. Taryba priėmė rezoliuciją dėl veiksmų plano, skirto įtariamųjų ar kaltinamųjų baudžiamuosiuose procesuose procesinėms teisėms stiprinti, taip papildydama Stokholmo Programą. Įgyvendinant Veiksmų plane numatytus tikslus, 2010 m. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl teisių į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese. Direktyva užtikrina įtariamiesiems ir kaltinamiesiems teisę gauti rašytinius visų procesinių dokumentų pagrindinių dalių vertimus, žodinius apklausų ir posėdžių vertimus bei užtikrinti žodinį vertimą susitikimo su advokatais metu. Teisėjas yra įgaliotas įvertinti ar konkrečiu atveju vertimo kokybė ir apimtis buvo pakankama.

2010 m. beveik pusė ES valstybių narių pradėjo vykdyti reformas, kuriomis yra siekiama užtikrinti teismų nešališkumą ir nepriklausomumą.  Slovakijos Teismų tarybos posėdžiai nuo šiol bus vieši; Švedija įtraukė į Konstituciją naują „Teismų“ skyrių ir peržiūrėjo jo nuostatas, kad būtų užtikrintas teisminės ir vykdomosios valdžios atskirumo principas.

Aptariamu laikotarpiu daugiau ES valstybių narių įkūrė Nacionalines žmogaus teisių institucijas (NŽTI) sutinkamai su 1993 m. JT Generalinės asamblėjos priimtais Paryžiaus principais. Po to kai 2010 m. Škotijos NŽTI gavo A statusą JT NŽTI akreditacijos sistemoje, iš viso A statusą turinčių NŽTI Sąjungoje yra 12, 10 iš jų yra skirtingose valstybėse narėse (Jungtinėje Karalystėje yra trys).  Belgija ir Olandija, kuriose esančios NŽTI yra priskiriamos prie B lygio, planuojamos reformos, siekiant gauti A lygio akreditaciją. Kipre, Suomijoje, Italijoje ir Švedijoje NŽTI šiuo metu nėra, tačiau valstybėse teigia esą pasiruošusios įsteigti A lygio institucijas.

Tarptautiniai įsipareigojimai
2010 metais netrūko diskusijų dėl ES prisijungimo prie tarptautinių žmogaus teisių dokumentų: EŽTK ir JT Neįgaliųjų teisių konvencijos. Nors tarptautiniai standartai tiesiogiai ES ir nesaisto, tačiau jie yra reikšmingi interpretuojant ES teisę, pavyzdžiui ESTT savo sprendimuose dažnai remiasi Tarptautinės darbo organizacijos konvencijomis, Europos socialine chartija. Nepaisant to, kad 10 ES valstybių narių dar nėra patvirtinusios pataisyto Europos socialinės chartijos varianto, ji vaidina reikšmingą vaidmenį papildydama EŽTK pilietinių ir politinių teisių katalogą socialinėmis teisėmis. Akivaizdu, kad vyraujančiu žmogaus teisių apsaugos instrumentu ES valstybėse narėse išlieka EŽTK, bet, deja, ne visos valstybėse narės yra ratifikavusios visus Konvencijos protokolus.

ES valstybės narės prisijungia ar ratifikuoja Jungtinių Tautų priimtus žmogaus teisių apsaugos dokumentus. Per 2010 m.  Portugalija ir Ispanija ratifikavo Konvenciją dėl elektroninių nusikaltimų; Neįgaliųjų teisių konvenciją per 2010 metus ratifikavo 5 ES narės, tarp jų ir Lietuva. Be to, Lietuva, kartu su dar keliomis valstybėmis, ratifikavo ir fakultatyvinį šio teisės akto protokolą, taip pripažindama Neįgaliųjų teisių komiteto kompetenciją gauti ir svarstyti individualius asmenų skundus dėl Konvencijos pažeidimo.
==================================================================
Apie Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra (angl. EU Fundamental Rights Agency; toliau – FRA) yra patariamoji Europos Sąjungos institucija, kuri įkurta 2007 m., jos būstinė įsikūrusi Austrijos sostinėje Vienoje.

FRA padeda užtikrinti, kad būtų saugomos Europoje gyvenančių žmonių pagrindinės teisės. Tai atliekama renkant informaciją apie pagrindinių teisių padėtį Europoje ir teikiant patarimus, kaip pagerinti esamą situaciją. FRA taip pat informuoja piliečius apie jų pagrindines teises.

FRA įgaliota teikti faktais pagrįstas konsultacijas ES sprendimų priėmėjams. Siekiama, kad agentūros sukaupti duomenys pasiektų ES ir atskirų šalių politikus ir suteiktų svaresnį pagrindą Europos Sąjungoje vykstantiems debatams pagrindinių teisių klausimais.

Internetinė svetainė: http://fra.europa.eu/fraWebsite/home/home_en.htm
==================================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
==================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
==================================================================

Šiame Infobiuletenyje pristatome kasmetinę nevyriausybinės organizacijos Amnesty International 2011 metų ataskaitą. Amnesty International Report 2011: the state of the world‘s human rights apžvelgiama žmogaus teisių padėtis 157 valstybėse.

Pristatydamas ataskaitą Amnesty International Generalinis sekretorius Salil Shetty pabrėžė, kad auganti laisvės ir teisingumo reikalavimų banga Vidurio Rytuose bei Šiaurės Afrikoje drauge su socialinės žiniasklaidos išplitimu sukūrė beprecedentę prielaidą lūžiui žmogaus teisių politikoje – tačiau šis pokytis priklauso nuo mūsų visų.

Žmonės atmeta baimę. Drąsūs žmonės, dažnai vedami jaunimo, pakyla ir kalba nepaisydami kulkų, lazdų, ašarinių dujų ir tankų. Ši drąsa drauge su naujųjų technologijų galia padeda aktyvistams atskleisti žodžio laisvės bei susirinkimų laisvės suvaržymus, taip siunčiant žinią regresyvioms vyriausybėms, kad jų dienos suskaičiuotos,“ sakė S. Shetty.

Nuo Vidurio Rytų iki Šiaurės Afrikos žmonės reikalauja panaikinti priespaudą ir korupciją, jie trokšta laisvės ir saugumo, ir kalba balsu tų, kurie negali apsiginti. Tunise ir Egipte pavyko nuversti diktatorius, tad dabar šnabždesių apie laisvę banga ritasi nuo Azerbaidžano iki Zimbabvės. Deja, Libijos, Sirijos, Bahreino ir Jemeno vyriausybės imasi represinių priemonių, siekdami užčiaupti žmones, išdrįsta mušti, luošinti ar net žudyti taikius protestuotojus, kad tik išliktų valdžioje. Ir netgi ten, kur diktatoriai krito, juos rėmusios institucijos vis dar neišardytos ir aktyvistų laukia marios darbo. Represinės Azerbaidžano, Kinijos ir Irano vyriausybės siekia užkirsti kelią panašioms  revoliucijoms šiose šalyse.

Amnesty ataskaitoje aprašomi žodžio laisvės ribojimai net 89 valstybėse, politinių kalinių atvejai 48 valstybėse, kankinimai ir kitoks nežmoniškas elgesys 98 valstybėse, ir neteisingi teismai 54 valstybėse.

Žemiau skaitykite ataskaitos santrauką bei trumpai įvardytus ryškiausius žmogaus teisių pažeidimus didžiosiose Europos Sąjungos valstybėse, Lietuvoje bei jos kaimyninėse šalyse.

Visą Amnesty International Report 2011 galite parsisiųsti paspaudę čia. 

==================================================================

EUROPA

Saviraiškos laisvė
Nepaisant to, kad Europa laiko save saviraiškos laisvės švyturiu, daugeliui žmonių, siekusių paviešinti žmogaus teisių pažeidimus, išreikšti alternatyvų požiūrį ar priversti vyriausybes prisiimti atsakomybę, susidarė visai kitoks įspūdis. Žodžio ir susirinkimų laisvės ir toliau buvo pažeidžiamos, o žmogaus teisių gynėjai – puolami.

Serbijoje žmogaus teisių gynėjai ir žurnalistai tapo grasinimų, užpuolimų bei neapykantos taikiniais. Rusijoje valdžios institucijos toliau siuntė prieštaringas žinutes apie saviraiškos laisvę: žurnalistams ir pilietinės visuomenės aktyvistams žadėta pagarba bei apsauga, bet tuo pačiu paleidžiama ar nesugebama pažaboti šmeižto kampanijos prieš žymius vyriausybės kritikus. Tyrimai dėl įžymių žmogaus teisių gynėjų ir žurnalistų užpuolimų ir nužudymų atnešė mažai rezultatų. Išliko griežti suvaržymai visuomeninei agitacijai, draudžiant demonstracijas, prievarta jas išvaikant ir persekiojant asmenis. Nerimą kelia nauja tendencija – žmogaus teisių gynėjams Ukrainoje darosi vis sunkiau dirbti. Jie buvo fiziškai puolami bei susidūrė su teisėsaugos pareigūnų priekabiavimu dėl jų teisėto darbo su žmogaus teisėmis. Baltarusijoje pilietinė visuomenė patyrė išpuolį, sunaikinusį ir taip trapius atvirumo ženklus artėjant prezidento rinkimams gruodį – po rinkimų, kurie buvo palydėti gausių pažeidimų, riaušių policija prievarta išvaikė taikius demonstrantus.

Saviraiškos laisvė ribota ir moterims, kurios pasirinko veidą uždengiančio šydo dėvėjimą, taip išreikšdamos savo religinę, kultūrinę, politinę ir asmeninę tapatybę ar įsitikinimus. Įstatymai, draudžiantys dėvėti viešoje vietoje drabužius, kuriais siekiama paslėpti veidą buvo svarstyti Italijos bei Bosnijos ir Hercegovinos parlamentuose, pasiūlyti svarstyti Nyderlanduose, parlamentas Belgijoje dėl to balsavo, o Prancūzijoje toks įstatymas priimtas. Keletas Ispanijos savivaldybių taip pat išleido taisykles, draudžiančias dėvėti visą veidą dengiančius šydus savivaldybių pastatuose.

Pabėgėliai
Nepaisant ekonominio nuosmukio, Europa išliko geidžiama vieta tiems, kurie siekia pabėgti nuo skurdo, prievartos ir persekiojimo. Geografiškai pabėgėlių srautai persiorientavo nuo Ispanijos, Italijos ir Maltos jūros sienos prie Graikijos, Turkijos sausumos sienos. Daugelyje regiono šalių valdžios institucijos neįstengė adekvačiai apsaugoti užsieniečių, esančių jų teritorijoje, nuo augančio priešiškumo ir rasistinių išpuolių. Kai kurie politikai ir valdžios atstovai patys prisidėjo prie nepakantumo ir ksenofobijos puoselėjimo, nepagrįstai siedami migraciją su kriminogeninės padėties blogėjimu.

Bendrai paėmus, Europos valstybių atsakas į sudėtingą migracijos iššūkį išliko represyvus, dėl to buvo fiksuojami nuolatiniai žmogaus teisių pažeidimai net ir tais atvejais, kai pabėgėliai neabejotinai turėjo gauti tarptautinę apsaugą. Dažniausiai prieglobsčio prašytojai susidurdavo su įvažiavimo ir prieglobsčio procedūrų blokavimu, neteisėtu sulaikymu, privalomos konsultacijos ir paramos teikiant prašymus nesuteikimu, neteisėtu išsiuntimu iš šalies dar iki išklausant prašymą, siuntimu atgal į šalį, kurioje gresia pavojus žmogaus teisėms.

Nepaisant Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro rekomendacijų, Belgija, Danija, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė išsiuntė prieglobsčio prašytojus, kurių prašymai buvo atmesti, atgal į Iraką. ES šalys ir Šveicarija toliau tęsė prievartinį romų grąžinimą į Kosovą. Daugelis ES šalių, remdamosi direktyva „Dublinas II“, išsiuntė prieglobsčio prašytojus atgal į Graikiją, kurioje prieglobsčio sistema praktiškai neveikia.

Diskriminacija
Daugelyje šalių besitęsiantis rasizmo ir neapykantos viešajame diskurse augimas paskatino dar gilesnę atskirtį žmonių, ir taip esančių visuomenės paribiuose dėl diskriminacijos ar skurdo. Labiausiai pažeidžiami buvo romai – atviri rastiniai komentarai jų atžvilgiu ne tik toleruojami, bet ir plačiai palaikomi. Tęsėsi priverstinimas romų iškeldinimas iš gyvenviečių Italijoje, Graikijoje, Prancūzijoje, Rumunijoje ir Serbijoje. Incidentai Prancūzijoje tapo ryškiausia iliustracija dešimtmečiais besitęsiančios dėmesio stokos romų situacijai Europoje pasekmių ir išprovokavo reikalavimus imtis priemonių užtikrinant pagarbą romų teisėms visoje ES. Deja, vienas iš efektyviausių būdų išsiveržti iš skurdo ir atskirties – išsilavinimas – vis dar buvo apribotas daugeliui romų vaikų, kurie ir toliau buvo segreguojami mokyklose Kroatijoje, Čekijoje, Graikijoje, Rumunijoje, Vengrijoje ir Slovakijoje.

Daugelyje šalių valdžios institucijos skatina netolerantiška aplinką lesbiečių, gėjų, biseksualų ir transseksualų bendruomenėms. Italijoje, kai kurių politikų ir pareigūnų žeminančių pastabų fone, kartu su pastebimu netolerancijos ir neapykantos prieš LGBT bendruomenę augimu, smurtiniai homofobiniai išpuoliai ir toliau tęsėsi. Lietuvoje įsigaliojo įstatymo nuostatos, kurios gesina bet kokias viešas diskusijas dėl homoseksualumo ar viešos LGBT žmonių saviraiškos. Nepaisant kai kurių valdžios institucijų sudaromų kliūčių, Lietuvoje įvyko Baltic Pride eitynės. Kitose valstybėse tokioms eitynėms, deja, buvo sukliudyta: Baltarusijoje, Moldovoje ir Rusijoje. Deja, kai kurios ES valstybės narės ir toliau blokuoja naują visą ES apimančią nediskriminavimo direktyvą.

Kova su terorizmu ir saugumas
Nepaisant kai kurių vyriausybių politinės valios stokos ir tyrimų vilkinimo, buvo matyti mažų, tačiau labai svarbių žingsnių link Europos vyriausybių vaidmens CŽV perdavimo ir slapto sulaikymo programose suvokimo ir atsakomybės už tai prisiėmimo. Baudžiamasis tyrimas dėl Lenkijos dalyvavimo tęsėsi, o liepą buvo patvirtinta, kad CŽV valdomi skrydžiai leidosi oro uoste šalia įtariamo slapto sulaikymo centro Stare Kiejkuty. Rugsėjį prokuratūra patvirtino, kad buvo tiriamas Saudo Arabijos pilietybę turinčio asmens skundas dėl jo laikymo slaptame sulaikymo centre Lenkijoje. Pirmą kartą perdavimo aukos skundas buvo pripažintas valdžios institucijos Europoje – spalį šiam asmeniui suteiktas nukentėjusiojo statusas.

Jungtinė Karalystė  atsižvelgdama į didelį spaudimą pranešė apie tyrimo pradėjimą dėl įtarimų, jog valstybės agentai buvo įtraukti į pervežimus, slaptą sulaikymą ir/ar kankinimą bei nežmonišką elgesį su sulaikytaisiais užsienyje. Europos kankinimų prevencijos komiteto delegacija lankėsi Lietuvoje, dviejų įtariamų slaptų kalėjimų vietose, kur buvo vykdomas tyrimas dėl jų įkūrimo ir naudojimo, tačiau kelia susirūpinimą, kad  tyrimas baigtas anksčiau laiko. Italijoje, apeliacinis teismas patvirtino pirmąjį ir vienintelį iki šiol apkaltinamąjį nuosprendį dėl žmogaus teisių pažeidimų perdavimo ir slapto sulaikymo programose. 25 asmenys, tarp jų 22 CŽV agentai ir JAV karininkai, ir du Italijos žvalgybos operatyvininkai buvo pripažinti kaltais dėl įsitraukimo į Egipto piliečio pagrobimą Milano gatvėje. Vėliau jis buvo neteisėtai CŽV perkeltas iš Italijos į Egiptą, kur buvo slapta laikomas ir galimai kankinamas.

Kaip ir praėjusiais metais, lozungai apie saugumą ir valstybės paslaptį buvo per dažnai naudojami politikoje ir praktikoje, taip paminant žmogaus teises užuot jas stiprinus. Pavyzdžiui, vyriausybės ir toliau slėpėsi už „diplomatinių garantijų“, siekdamos atsikratyti užsieniečių, galimai įsitraukusių į teroristinius aktus užuot pradėjusios baudžiamąjį tų žmonių persekiojimą už nusikaltimą, dėl kurio jie yra kaltinami.

Mirties bausmė
Baltarusija – paskutinė valstybė regione, vykdanti mirties bausmę. Oficialiai Baltarusija parodė ryžtą įsipareigoti tarptautinei bendruomenei dėl mirties bausmės ir ketinimą suformuoti viešąją visuomeninę nuomonę mirties bausmės panaikinimo naudai. Nepaisant to, trys žmonės nubausti mirties bausme ir dviem iš bausmė įvykdyta. Egzekucijos įvykdytos nepaisant Jungtinių Tautų žmogaus teisių komiteto prašymo sustabdyti bausmės vykdymą tam, kad Komitetas galėtų apsvarstyti jų bylas.

Nebaudžiamumas pokonfliktinėse situacijose
Tam tikras progresas buvo padarytas kovoje su nebaudžiamumu už nusikaltimus padarytus buvusios Jugoslavijos teritorijoje 1990-ųjų karo metu. Kroatijos prezidentas atsiprašė šeimų ir aukų, Serbijos parlamentas pasmerkė nusikaltimus įvykdytus prieš Srebrenicos bosniakų (Bosnijos musulmonų) populiaciją 1995 m. Tačiau pagrindinės problemos išliko. Kroatijoje ir toliau stokojama politinės valios įgyvendinti teisingumo sistemos reformą ir susidoroti su nebaudžiamumu, įskaitant etniniu šališkumu vykdant baudžiamąjį persekiojimą. Bosnijoje ir Hercogovinoje žodiniai puolimai prieš teisingumą ir aukšto rango politikų karo nusikaltimų neigimas, įskaitant genocidą Srebrenicoje 1995 m. liepą, ir toliau kenkė valstybių pastangoms tirti karo nusikaltimų bylas. Nedidelis progresas padarytas Kosove ir Serbijoje nustatant per karą dingusiųjų likimą. Tarptautinis Tribunolas paragino Serbiją imtis aktyvesnių veiksmų suimant buvusį Bosnijos-Serbijos generolą Ratko Mladić ir buvusį Kroatijos serbų lyderį Goran Hadžić. 

Kankinimai ir kitoks nežmoniškas elgesys
Kankinimų ir kito nežmoniško elgesio aukoms dažnai kliudė teisingumo sistema, kuri nepatraukė atsakingų asmenų atsakomybėn. Tarp kliūčių paminėtina – skubios advokato pagalbos neteikimas, prokurorų negebėjimas efektyviai vykdyti tyrimą, aukų baimė dėl keršto, mažos bausmės nusikaltusiems policijos pareigūnams, tinkamai aprūpintos ir nepriklausomos skundų stebėsenos sistemos nebuvimas, stabdantis sunkių netinkamo policijos elgesio atvejų tyrimą.

Žymiuoju Turkijos teismo nuosprendžiu 19 pareigūnų, įskaitant policininkus ir kalėjimo prižiūrėtojus, buvo nuteisti už dalyvavimą kankinime dėl kurio Turkijos politinis aktyvistas Engin Ceber 2008 m. spalį mirė. Keturi iš nuteistųjų buvo nuteisti kalėti iki gyvos galvos. Pirmą kartą Turkijos teisės istorijoje valstybės pareigūnai susilaukė tokios bausmės už kankinimus.

Smurtas prieš moteris ir mergaites šeimoje visose amžiaus ir socialinėse grupėse išliko paplitęs visame regione. Tik labai maža dalis moterų praneša apie smurtą. Jos atgrasomos baimės susilaukti keršto iš priekabiaujančių partnerių, minties, jog tai atneša šeimai gėdą ar dėl finansinio nesaugumo jausmo. Migrantės moterys dėl savo ypatingai pažeidžiamos padėties bijo pranešti apie smurtą policijai dėl išsiuntimo baimės ar netinkamo statuso, kad būtų pripažintos nukentėjusiomis. Kai kuriose valstybėse, tokiose kaip Albanija, smurtas šeimoje nelaikomas nusikaltimu. Daugelyje šalių trūksta efektyvios kompleksinės pagalbos sistemos ir tarnybų, skirtų apsaugoti šeimyninio smurto aukas. Laikino prieglobsčio aukoms suteikimas ar saugūs alternatyvūs namai vis dar tebėra siekiamybė.

ŽMOGAUS TEISIŲ PADĖTIS ATSKIROSE VALSTYBĖSE

LIETUVA

Kova su terorizmu ir saugumas
Pagal 2009 m. parlamentinio tyrimo rekomendacijas, 2010 sausį Generalinė prokuratūra pradėjo tyrimą dėl žvalgybos pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba, bendradarbiaujant su CŽV Slaptųjų sulaikymų ir ypatingųjų pervežimų programa. Tyrimo ataskaitoje teigiama, kad Lietuvos teritorijoje egzistavo slapti kalėjimai. Vasarį Jungtinių Tautų tyrimas dėl slapto sulaikymo praktikos patvirtino, kad lėktuvai vykdę perkėlimo programą leidosi Lietuvoje,. Birželį Europos komitetas dėl Kankinimų prevencijos tikrino CŽV sulaikymo centrus. Lapkritį iškilo susirūpinimų, kad tyrimas dėl slapto sulaikymo bus baigtas anksčiau laiko.

Lesbiečių, gėjų ir transseksualų diskriminacija
Vasarį Lietuvos valdžios institucijos informavo Europos Tarybą, kad Lietuva neplanuoja prisijungti prie 12-ojo EŽTK protokolo, draudžiančio diskriminaciją visų teisių atžvilgiu. Kovą įsigaliojo Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymo pakeitimai. Naujasis įstatymas skirsto informaciją į žeminančią šeimos vertybes ar skatinančią tos pačios lyties porų santuokas, kaip žalingą vaikams ir draudžia, kad tokia informacija vaikams būtų prieinama viešose vietose. Po keleto bandymų uždrausti, gegužės 8 dieną įvyko Pirmosios Baltic Pride eitynės. Spalį Seimas atsisakė panaikinti dviejų agresyviai besielgusių parlamentarų imunitetą. Metų pabaigoje Seimas svarstė Administracinio kodekso pataisas įvedančias baudas už „homoseksualių santykių propagavimą“.

BALTARUSIJA

Mirties bausmė
Baltarusijoje ir toliau buvo skiriamos bei vykdomos mirties bausmės. Vasilijui Juzepčiukui ir Andrejui Žukui, kurie atitinkamai nubausti mirties bausme 2009 m. birželį ir liepą, mirties bausmė įvykdyta 2010 m. kovą. Kaip ir visais mirties bausmės atvejais Baltarusijoje nei kaliniai, nei jų artimieji nebuvo iš anksto įspėti apie jos įvykdymą. Egzekucija įvykdyta nepaisant to fakto, kad abu vyrai kreipėsi į Jungtinių Tautų žmogaus teisių komitetą, kuris 2009 m. spalio 12 d. išsiuntė Baltarusijos vyriausybei prašymą nevykdyti mirties bausmės iki tol, kol nebus išnagrinėtos jų bylos.

Saviraiškos laisvė
2010 gegužę ESBO Žiniasklaidos laisvės atstovai laiške Baltarusijos valdžios institucijoms išreiškė susirūpinimą dėl spaudimo nepriklausomai žiniasklaidai šalyje. Aleh Byabenin, neoficialaus naujienų internete puslapio Charter’97 redaktorius ir įkūrėjas, 2010 rugsėjo 3 d. rastas negyvas, su virve ant kaklo ant laiptų turėklų savo vasarnamyje. Rugsėjo 4 d. paskelbtos pirminės teismo medicinos išvados indikuoja tikėtiną savižudybę. Tačiau kolegos ir šeimos nariai viešai suabejojo tokia nuomone, atkreipdami dėmesį į eilę faktų:  kūno radimo situaciją, valdžios institucijų persekiojimą praeityje ir aukos prisijungimą prie opozicijos kandidato Andrei Sannikau rinkimų kampanijos komandos prezidento rinkimuose. 

Susirinkimų laisvė
„Masinių veiksmų“ įstatymas ir toliau ribojo saviraiškos ir susirinkimų laisves. Įstatymas reikalauja protestuotojus kreiptis dėl leidimo į vietos valdžios institucijas ir kelia sąlygą, kad vieši renginiai negali įvykti arčiau kaip 200 metrų iki metro stočių ir pėsčiųjų perėjų. Įstatymas taip pat reikalauja iš organizatorių prisiimti atsakomybę dėl saugumo priemonių, įskaitant tokių priemonių kaip medicinos paslaugos ir aplinkos valymas. Šių  nuostatų pasekmė – dauguma prašymų buvo atmesti. Gegužės 8 d. Minsko miesto vykdomasis komitetas atsisakė suteikti leidimą gegužės 15 d. švęsti eitynes „Slavic Pride“ todėl, kad pasiūlytas eitynių kelias buvo arčiau negu 200 metrų iki metro stotelių ir pėsčiųjų perėjų. Nepaisydama draudimo, grupė demonstrantų gegužės 15 d. surengė eitynes. Per savaitgalį 8 demonstrantai buvo suimti ir 5 iš jų apkaltinti bei nubausti už dalyvavimą neteisėtoje demonstracijoje.

Iš esmės taiki demonstracija įvykusi po gruodžio 19 d. prezidento rinkimų  buvo prievarta išvaikyta riaušių policijos, o virš 700 asmenų buvo patraukti administracinėn atsakomybėn bei sulaikyti nuo 10 iki 15 parų.

Kankinimai ir kitoks nežmoniškas elgesys
Rugpjūtį Jungtinių Tautų komitetui prieš kankinimus Baltarusija pateikė ketvirtąją periodinę ataskaitą. Ataskaitoje atmetama Komiteto rekomendacija įvesti kankinimo sąvoką į Baudžiamąjį kodeksą, atitinkančią įtvirtintąją Jungtinių Tautų konvencijoje prieš kankinimus ir teigiama, kad visi įtarimai dėl kankinimo ir kito nežmoniško elgesio tiriami prokurorų. Tačiau remiantis šešėlinėmis nevyriausybinių organizacijų ataskaitomis, skundai generalinei prokuratūrai retai kada virsta ikiteisminiais tyrimais dėl kankinimo ir paprastai būna paviršutiniškai tiriami.

Sausio 18 d. Soviet srities Minske prokuroras atmetė Pavel Levshini prašymą pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įtarimų kankinus. 2009 m. gruodžio 9 d. jis buvo suimtas ir, pasak jo,  gruodžio 10 d. nuo 17 val. iki 20 val. - kankinamas Soviet srities policijos pareigūnų. Skunde prokurorams jis tvirtino, kad policininkai jį surakino, paguldė ant pilvo ir kojas užkišo už rankų į pozą žinomą kaip „gulbė“. Jie mušė jį su gumine lazda ir plastikiniais buteliais pripiltais vandens. Jie taip pat jam uždėjo plastikinį maišą ant galvos ir laikė jį penkis kartus tol, kol šis vos neužduso. Medicininės teismo išvados patvirtino jo teiginius, tačiau prokurorai remdamiesi policijos ataskaitomis tvirtino, kad nerado kankinimo įrodymų.

Politiniai kaliniai
Metų pabaigoje 29 asmenys, įskaitant 6 opozicijos kandidatus į prezidento postą, jų kampanijų komandų nariai ir žurnalistai buvo kaltinami „organizuojant masinę netvarką“ ryšium su gruodžio 19 d. demonstracija. Kaltinamiesiems grėsė iki 15 metų nelaisvės. Opozicijos kandidatas į prezidentus Andrei Sannikau buvo sulaikytas per gruodžio 19 d demonstraciją. Riaušių policija jį mušė ir sužalojo kojas. Gruodžio 27 d. vaiko gerovės tarnybos darbuotojai aplankė jo trimetį sūnų bei informavo jo močiutę, kad ji turi užbaigti procedūras vaiko globai nustatyti arba vaikas iš jos bus paimtas. Gruodžio 29 d. Andrei Sannikau apkaltintas organizavus masinius neramumus. Jo advokatui garantuota galimybė tik retsykiais susitikti su juo. Advokatas išreiškė baimę, kad jo klientas negauna adekvačios medicininės pagalbos savo sužalojimams gydyti. Vėliau už reiškiamą susirūpinimą kliento sveikata advokatui grasinta licenzijos atėmimu.

PRANCŪZIJA

Kankinimai ir kitoks nežmoniškas elgesys
2010 m. gegužės 14 d. baigiamosiose išvadose, Jungtinių Tautų komitetas prieš kankinimus išreiškė susirūpinimą dėl nuolatinių įtarimų dėl netinkamo Prancūzijos teisėsaugos pareigūnų elgesio ir paragino valdžios institucijas atlikti skubius, skaidrius ir nepriklausomus tyrimus dėl įtarimų bei užtikrinti kaltininkams adekvačias bausmes.

Lapkričio 4 d. sprendime EŽTT pripažino Prancūziją pažeidusia EŽTK 3 straipsnį byloje Darraj v. France. 2001 liepą, Yassine Darraj, 16-metis Prancūzijos pilietis buvo nugabentas į policijos stotį tapatybės nustatymui, kur jis buvo surakintas ir sumuštas dėl ko vaikinui prireikė skubios operacijos po kurios jis negalėjo dirbti 21 dieną. Teismas nusprendė, kad pareigūnams skirta 800 eurų bauda už „netyčinius sužeidimus“  yra neadekvati.

Mirtys sulaikymo metu
Tyrimai dėl mirčių sulaikymo metu stokojo nepriklausomumo ir nešališkumo bei vyko neadekvačiai ilgai. Gegužės 17 d. Nacionalinė Saugumo etikos komisija pareikalavo iškelti drausmės bylas policijos pareigūnams, kurie galimai neproporcingai panaudojo jėgą prieš Ali Ziri, 69 m. alžyrietį, po jo sulaikymo Argenteuil‘yje 2009 birželio 9 d. Ali Ziri su savo draugu Arezki Kerfali keliavo automobiliu, kai juos sustabdė policija. Arezki Kerfali sakė, jog policija sumušė juos, po to abu vyrai buvo išvežti į ligoninę, kur Ali Ziri mirė.

Kovo mėnesį teisėjas, tiriantis Abou Bakari Tandia mirtį 2005 m. sausį nuo sužeidimų, patirtų policijos sulaikymo metu, apklausė tris teismo medikus, kurie 2009 liepą pateikė ataskaitą prieštaraujančią policijos įvykių versijai. Gydytojai nustatė, kad tarp Abou Bakari Tandia ir policijos pareigūnų buvo ginčas, o tai sukėlė abejonių dėl tvirtinimų, jog jis pats susižalojo trenkdamasis į kameros sieną.

Rugsėjį Aix-en-Provence apeliacinis teismas panaikino ikiteisminio tyrimo teisėjų sprendimą nutraukti tyrimą prieš du pareigūnus įtariamus dėl Adbdelhakim Ajimi privertimo nusižudyti, kuris mirė arešto metu 2008 m. gegužę. 2009 balandį Nacionalinė Saugumo etikos komisija rekomendavo pradėti drausmės procesą prieš pareigūnus dėl neproporcingo ir nebūtino jėgos panaudojimo.

Gvantanamo įlankos kaliniai
Vasario 26 d. Kasacinis teismas įsakė iš naujo nagrinėti su terorizmu susijusių 5 prancūzų, kurie buvo laikomi Gvantanamo įlankoje ir perkelti į Prancūziją 2004 ir 2005 metais, bylą. 2009 vasarį Paryžiaus apeliacinis teismas panaikino Paryžiaus baudžiamojo teismo nuosprendį dėl „nusikalstamo susivienijimo su teroristų tinklu“, nes buvo neteisėtai naudojama informacija, kurią gavo Prancūzijos žvalgybos tarnyba per asmenų apklausas Gvantanamo įlankoje.

Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai
Liepą valstybės taryba panaikino Pabėgėlių ir asmenų neturinčių pilietybės tarnybos valdybos sprendimą, kuriuo 17 valstybių kvalifikuojamos kaip „saugios“, kuomet nagrinėjamas prieglobsčio prašymas. Prieglobsčio iš „saugios“ šalies prašytojų pateikti prašymai nagrinėjami pagreitinta tvarka, kurios pagrindu prieglobsčio prašytojai gali būti grąžinami atgal be apeliacijos svarstymo. Valstybės taryba nusprendė, kad Armėnija, Madagaskaras ir Turkija neatitinka būtinų žmogaus teisių kriterijų tam, kad patektų į „saugiųjų“ sąrašą, ir laikosi nuomonės, kad Malis yra saugus vyrams, bet ne moterims. Nuo rugsėjo parlamente svarstomas įstatymo projektas dėl migracijos ir prieglobsčio pažeidžia tarptautinius žmogaus teisių standartus.

Diskriminacija
Romai ir keliautojai (ang. Travellers) ir toliau diskriminuojami. Per ministrų susitikimą liepą, svarstant  „problemas, susijusias su tam tikrų romų elgesiu“, Prezidentas Nicola Sarkozy apibūdino romų „nelegalias gyvenvietes“ kaip nusikaltimų šaltinį ir kreipėsi į vyriausybę, kad šios būtų išardytos per 3 mėnesius. Rugpjūčio 5 d. vidaus reikalų ministras davė nurodymus prefektams sistemingai išardyti „nelegalias gyvenvietes“, aiškiai įvardydamas, kad pirmiausia turi būti ardomos romų gyvenvietės. Šis įsakymas buvo panaikintas ir rugsėjo 13 d. pakeistas kitu, kuriame nurodomos visos nelegalios gyvenvietės, nesvarbu, kas jose begyventų.

Spalį Konstitucinė taryba nustatė, kad Parlamento rugsėjį priimtas įstatymas, kuriuo buvo uždrausta dėvėti drabužius kuriais dengiamas veidas viešoje vietoje, neproporcingai nevaržo asmenų teisių. Tačiau Taryba nustatė, kad draudimas negali būti taikomas viešose pamaldų vietose. Įstatymas sukėlė susirūpinimą, kad draudimas pažeis moterų, kurios pasirinko burkos ar nikabo dėvėjimą kaip savo tapatumo ar įsitikinimų išraišką, saviraiškos ir religijos laisvę.

VOKIETIJA

Tarptautinė kontrolė
Vasarį specialusis Jungtinių Tautų pranešėjas dėl rasizmo rekomendavo Vokietijai sustiprinti Federacinės Diskriminacijos Agentūros įgaliojimus; pakeisti Baudžiamąjį kodeksą, numatant rasinės neapykantos motyvą kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę; apmokyti policijos pareigūnus, prokurorus ir teisėjus atpažinti ir reaguoti į neapykantos nusikaltimus; užtikrinti tinkamą migrantų atstovavimą valstybės institucijose.

Kankinimai ir kitoks nežmoniškas elgesys
Policijos pareigūnų veikla ir toliau kėlė įtariamų dėl neatitikimo žmogaus teisių apsaugos standartams, tačiau nepriklausomas organas, kuris išnagrinėtų skundus dėl pareigūnų veiksmų, įkurtas nebuvo.

2010 m. kovo 3 d. Generalinė prokuratūra nutraukė tyrimą dėl netinkamo policijos pareigūnų elgesio su fotožurnalistu per 2007 m. Rostock G8 susitikimą, kadangi tyrimo metu nebuvo nustatytos incidento aplinkybės.  Nuo 2011 sausio vienintelėje Berlyno federacinėje žemėje įsigaliojo privalomas tapatybės patvirtinimas uniformuotiems pareigūnams, likusioje VFR dalyje reikalavimas pareigūnams nešiotis tapatybę patvirtinantį ženkliuką nėra taikomas.

Baudžiamojoje byloje dėl Oury Jalloh, kuris 2005 m. užduso kalėjimo kameroje kilus gaisrui, Federacinis Teisingumo Teismas panaikino sprendimą dėl vieno policijos pareigūno išteisinimo ir nurodė bylą nagrinėti iš naujo.

Pabėgėliai ir prieglobsčio prašytojai
Keletas federacinių žemių toliau tęsė Romų, Aškalių ir Egiptiečių grąžinimą į Kosovą nepaisant persekiojimo bei diskriminacijos grėsmės. Tačiau Šiaurės Reino -Vestfalijos federacinė žemė rugsėjo 27 d. išleido dekretą pagal kurį yra reikalaujama kiekvieną grąžinimo į Kosovo atvejį tirti individualiai bei nuo gruodžio 1 d. atidėjo grąžinimus keturiems mėnesiams dėl šalto metų laiko.

Nepaisant to, kad Graikijoje prieglobsčio sistema veikia prastai, pagal „Dublinas II“ direktyvą per metus į Graikiją buvo grąžinti 55 prieglobsčio prašytojai. Keliose bylose Konstitucinis teismas sustabdė asmenų perdavimą, kol bus priimtas galutinis sprendimas. Liepos 15 d. Vyriausybė informavo Jungtinių Tautų generalinį sekretorių, jog Vokietija atšaukė išlygas dėl Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos pridurdama, kad jokie pakeitimai nacionaliniuose prieglobsčių įstatymuose nėra reikalingi. Galiausiai, 16-17 amžiaus vaikų prieglobsčio klausimai buvo sprendžiami tokia pat tvarka, kaip ir suaugusiųjų bei be globėjų žinios.

Kova su terorizmu ir saugumas
Vasarį Jungtinių Tautų studijoje dėl slaptųjų sulaikymų buvo nurodyta, kad Vokietija prisidėjo prie slapto Vokietijos-Sirijos piliečio Muhammad Zammar sulaikymo ir neteisėto gabenimo į Siriją 2001 m. gruodį. Nepaisant to, kad 2006-2009 m. tyrimo metu buvo nustatyta, jog 2002 m. lapkritį Vokietijos agentai tardė Muhammad Zammar Sirijos teritorijoje, Parlamentas padarė išvadą, kad Vokietijos valdžios institucijos neprisidėjo prie žmogaus teisių pažeidimų susijusių su šia byla. Nuo tada buvo atsisakyta atlikti naują tyrimą dėl Vokietijos dalyvavimo Slaptųjų sulaikymų ir ypatingųjų perdavimų programoje.

Rugsėjo 17 d. neturintis pilietybės paliestinietis ir Sirijos pilietis buvo paleisti iš Gvantanamo įlankos bei jiems buvo suteikta apsauga VFR (atitinkamai Hamburgo ir Reino krašto-Pfalco federacinėse žemėse). Federalinis Vidaus reikalų ministras pranešė, kad Vokietija daugiau nesuteiks apsaugos buvusiems Gvantanamo įlankos kaliniams.

Gruodžio 7 d. Kelno administracinis teismas atmetė Vokietijos piliečio Khaled El-Masri skundą. Jis prašė, kad Vokietija persvarstytų sprendimą atsisakyti vykdyti 13-os JAV piliečių, įtariamų neteisėtai jį gabenus į Afganistaną, ekstradiciją. Teismas pareiškė, kad Khaled El-Masri prašymas buvo įvertintas kaip prieštaraujantis Vokietijos nacionalinio saugumo ir užsienio politikos interesams. Khaled El-Masri apskundė teismo sprendimą.

JUNGTINĖ KARALYSTĖ (JK)

Kankinimai ir kitoks nežmoniškas elgesys
Liepą Ministras Pirmininkas pranešė apie pradėtą tyrimą dėl galimo JK pareigūnų dalyvavimo anti-teroristinėse operacijose, kurių metų įkalinti asmenys buvo slapta gabenami ir tardomi užsienio valstybių bazėse. Trijų žmonių tyrimo grupė, kuriai vadovauja Žvalgybos tarnybų komisaras, savo darbą pradėjo 2011m. Pilietinės visuomenės ir žmogaus teisių organizacijų atstovai išreiškė susirūpinimą dėl tyrimo nepriklausomumo.

Taip pat liepą Aukščiausiasis teismas įsakė išslaptinti dokumentus, susijusius su JK piliečių ir gyventojų sulaikymu, vykdytu JAV ir kitų užsienio žvalgybos tarnybų. Dokumentai – vienas iš įrodymų apie aukštųjų JK valdininkų žinojimą ir įsitraukimą į žmogaus teises pažeidžiančias operacijas.

Lapkritį Teisingumo sekretoriatas pranešė apie tai, kad JK išmokėjo kompensacijas 16-ai JK piliečių ir gyventojų, kurie buvo kalinami Gvantanamo įlankoje. Šios išmokos yra susitarimo dėl civilinės žalos atlyginimo Gvantanamo kaliniams sąlyga, kitos sąlygos nėra atskleidžiamos.

Vasario 10 d. Apeliacinis teismas įsakė atskleisti septynias pastraipas, kurios patvirtino, kad JK žvalgybos pareigūnai žinojo, jog buvęs Gvantanamo kalinys Binyam Mohamed buvo kankinamas bei su juo buvo nežmoniškai elgiamasi. Tačiau lapkričio 17 d. Karališkoji prokuratūros tarnyba pranešė, kad patraukti baudžiamojon atsakomybėn JK saugumo tarnybos pareigūnus už neteisėtas Pakistane vykdytas Binyam Mohamed apklausas, neužtenka įrodymų.

Teisiniai ir politiniai pokyčiai
EŽTT sausio 12 d. nusprendė, kad 2000 m. Terorizmo įstatymo 44 straipsnis, kuriuo policijai buvo suteikti įgaliojimai sustabdyti asmenį ir atlikti jo  kratą nesant pagrįsto įtarimo, pažeidė teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Po sprendimo priėmimo, vyriausybė paskelbė ši nuostata nebebus taikoma.

Balandį, praėjus aštuoneriems metams po to, kai JK teismai patvirtino nesant  jokių įrodymų, pagrindžiančių Lotfi Raissi kaltinimus dėl dalyvavimo 2001 rugsėjo 11 d. atakose prieš JAV, vyriausybė pranešė, kad šis asmuo turi teisę gauti kompensaciją.

„Kontrolės įsakymai“ (angl. „Control Orders“)
Gruodžio 10 d. duomenimis aštuoniems Britanijos piliečiams buvo taikomi „kontrolės įsakymai“. Kontrolės įsakymo režimas, pagal 2005 m. Terorizmo prevencijos įstatymą, ministrui leidžia nustatyti griežtus apribojimus asmeniui, kuris yra įtariamas įsitraukęs į teroristinę veiklą. 2010 m. kovo mėnesį Parlamentas atnaujino režimo galiojimą dar vieneriems metams.

Birželį Aukščiausiasis teismas „AP“ byloje pasisakė, kad įpareigojimas asmeniui gyventi 150 mylių atstumu nuo jo šeimos bei šešiolikos valandų trunkanti komendanto valanda – kaip įpareigojimai, nustatyti kontrolės įsakymu – reiškia žmogaus teisės į laisvę apribojimą. Rugsėjį Teismas pabrėžė šeimos gyvenimo svarbą, nuspręsdamas, kad prievartinis „CA“ perkėlimas negalėjo būti pateisinamas, kadangi neproporcingai paveikė jo teisę į šeimos gyvenimą.

Deportacijos
Ir toliau tęsėsi bandymai deportuoti asmenis tariamai keliančius pavojų nacionaliniam saugumui į valstybes, kuriose jie susidurtų su kankinimų ir nežmoniško elgesio grėsme. Specialiosios Imigracijos apeliacijos komisijoje veiklos nuostatai nebuvo pakeisti ir išliko neteisėti: ir toliau priimant sprendimus yra remiamasi slapta medžiaga, kuri nei suinteresuotiems asmenims ar jų advokatams nėra atskleidžiama.

Teisingumo sistema
Vyriausybė ir toliau siekė uždarų teismo procesų. Gegužės 4d. Apeliacinis Teismas nusprendė, kad 6 buvusių Gvantanamo kalinių iškelta civilinė byla turi būti nagrinėjama viešai. Teismas pareiškė, kad leidžiant JK vyriausybei pateikti slaptą medžiagą uždaroje sesijoje, būtų pažeistas sąžiningo teismo proceso principas.

Ginkluotosios pajėgos Irake
EŽTT kovo mėnesį nustatė, kad Al-Saadoon ir Mufdhi byloje JK pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Du Irako piliečiai buvo perkelti į Irako kalėjimą nepaisant duomenų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad ten jie susidurs su mirties bausme ir egzekucija.

Kovą Gynybos ministras pranešė apie organo, nagrinėsiančio įtarimus dėl JK kareivių padarytų nusikaltimų prieš Irako piliečius, steigimą. Tyrimai prasidėjo lapkritį ir manoma, kad užtruks du metus.

Gruodį Aukščiausiasis teismas atmetė 142 irakiečių prašymą atlikti vieną viešą tyrimą dėl tariamo kankinimo ir nežmoniško elgesio JK kariniame sulaikymo ir tardymo centre pietų Irake nuo 2003 m. kovo iki 2008 m. gruodžio. Teismas neatmetė tokio tyrimo galimybės ateityje. Sprendimas turėjo būti apskųstas.

Policija ir saugumo pajėgos
Liepą Karališkoji prokuratūros tarnyba pranešė, kad Ian Tomlinson byloje policijos pareigūnams nebus pateikti kaltinimai. Ian Tomlinson mirė 2009 balandį per G-20 demonstracijas Londone, netrukus po to, kai policininkas smūgiavo jam lazda per kojas ir vėliau pargriovė ant grindinio. Prokurorai padarė išvadą, kad nesant vieningos medicinos ekspertų pozicijos dėl mirties priežasties, nėra ir galimybės baudžiamojon atsakomybėn patraukti pareigūną.

Rugpjūtį Karališkoji Prokuratūros tarnyba pranešė, kad 4 Metropoliteno policijos tarnybos teritorinės paramos grupės pareigūnams bus pateikti kaltinimai dėl žymaus kūno sužalojimo sukėlimo Babar Ahamd per 2003 m. gruodžio 2 d. areštą.

Šiaurės Airija
Birželio 15 d. „Kruvinojo Sekmadienio“ komisija paviešino savo išvadas apie 1972 sausio 30 d. įvykius, kurių metu Britų kareiviai Šiaurės Airijoje nužudė 13 civilių ir daugelį sužeidė. Tyrime konstatuota, kad nužudytieji neneša atsakomybės už įvykį, keletas aukų mėgindamos pabėgti buvo nušautos į nugarą. Tyrimo metu buvo taip pat nustatyta, kad kareiviai sąmoningai pateikė akivaizdžiai netikrus parodymas. Ministras Pirmininkas viešai atsiprašė.


==================================================================
Amnesty International – viena didžiausių žmogaus teisių gynimo organizacijų, vienijanti daugiau nei 3 milijonus rėmėjų, narių ir aktyvistų daugiau nei 150 šalių. Šiemet AI švenčia savo 50-tąjį gyvavimo jubiliejų - prieš penkiasdešimt metų vieno žmogaus pasipiktinimas dėl dviejų studentų įkalinimo už pakeltą tostą už laisvę davė pradžią pasauliniam judėjimui.

AI yra nepriklausoma nuo vyriausybių, politinių ideologijų, ekonominių ar religinių interesų ir finansuojama iš narių mokesčių bei viešų aukų. AI prioritetinės veiklos sritys yra šios: saviraiškos laisvė, moterų teisės, mirties bausmės panaikinimas, teisingumo reikalavimas už nusikaltimus prieš žmoniją bei korporacijų atsakomybė už žmogaus teisių pažeidimus.

==================================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.

==================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/

Šiame infobiuletenyje Jums pristatysime 2011 metų pavasarį Europos pagrindinių teisių agentūros išleistus leidinius, išsamiai aptariančius Europos antidiskriminacinių įstatymų garantuojamą apsaugą bei analizuojančius teisines galimybes šiais įstatymais pasinaudoti ginant savo ar kitų pažeistas teises.

2011 m. kovo 21-ąją, Tarptautinę visų formų rasinės diskriminacijos panaikinimo dieną, Europos Pagrindinių teisių agentūra (FRA) drauge su Europos žmogaus teisių teismu (EŽTT) pristatė pirmą išsamų Europos antidiskriminacinių įstatymų vadovą. Leidinyje remiamasi EŽTT ir Europos Sąjungos teisingumo  teismo (ESTT) bylų analize, jis apima Europos antidiskriminacinės teisės kontekstą ir pagrindus, diskriminacijos rūšis ir apsaugą nuo jų, įstatymų numatomas galimybes ir diskriminacijos pagrindus, tokius kaip lytis, negalia, amžius, rasė ir tautybė.

2011 m. kovo 23 dieną FRA pristatė ataskaitą „Teisė į teisingą teismą Europoje: iššūkių ir galimybių apžvalga“. Ataskaitoje pateikiama Europos Sąjungos lyginamoji teisės į teisingumą, kaip priemonės užtikrinančios asmenų teises nediskriminavimo įstatymų srityje, efektyvumo analizė. 

Europos nediskriminavimo teisės vadovą (anglų kalba) galite rasti čia. 

Teisė į teisingumą Europoje: iššūkių ir galimybių apžvalgą (anglų kalba) galite  rasti čia.

===========================================================================================================================
Europos antidiskriminacinių įstatymų vadovas

Apsauga nuo diskriminacijos Europoje įtvirtinta Europos Sąjungos (ES) teisėje ir Europos žmogaus teisių konvencijoje (EŽTK). Nors iš esmės šios dvi sistemos viena kitą papildo ir sustiprina, išlieka keletas skirtumų, kuriuos, siekiant tinkamai pritaikyti teisės normas,  verta žinoti ir suprasti.

EŽTK saugo asmenis esančius 47-ių valstybių jurisdikcijoje, o ES antidiskriminacinės direktyvos gali pasiūlyti apsaugą 27-ių ES valstybių narių piliečiams. Pagal EŽTK 14 straipsnį diskriminacija draudžiama tik įgyvendinant kitą Konvencijos garantuojamą teisę. Valstybėms, prisijungusioms prie EŽTK 12 protokolo, diskriminacijos draudimas tapo savarankiška teise (Lietuva nėra prisijungusi – ŽTSI pastaba). ES antidiskriminacinė teisė numato bendrą diskriminacijos draudimą, tačiau jis yra taikomas tik konkrečiose srityse -  darbo, prekių ir paslaugų, pan.

ES institucijos yra teisiškai įpareigotos laikytis Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, įskaitant jos nuostatas dėl nediskriminavimo. ES valstybės narės taip pat turi laikytis Chartijos, kuomet jos įgyvendina ES teisę. Šiuo metu yra svarstomas ES prisijungimas prie Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijos ir EŽTK, tokiu būdu atsirastų galimybė dėl EŽTK pažeidimų skųsti ES tiesiogiai EŽTT. 

1.1. Diskriminacijos formos

Diskriminacija apibrėžiama kaip situacija, kuomet asmuo atsiduria nepalankioje padėtyje išskirtinai dėl savo turimų savybių, pvz. dėl savo lyties, rasės, religijos ar kitų. Diskriminacija gali pasireikšti įvairiomis formomis. Išskiriamos tiesioginė, netiesioginė diskriminacija, priekabiavimas ir nurodymas diskriminuoti.

Tiesioginė diskriminacija apibrėžiama skirtingu elgesiu: turi būti nustatyta, kad su tariama auka buvo elgiamasi mažiau palankiai vien dėl tam tikros asmens turimos savybės (kaip antai religija, rasė, lytis, pan.), kuri taip pat yra vadinama diskriminavimo pagrindu. Apie mažiau palankų elgesį sprendžiama panašioje situacijoje lyginant tariamą auką ir asmenį, neturintį išskirtinės savybės.  Jeigu palyginus yra nustatoma, kad nevienodas, diskriminacinis elgesys buvo sąlygotas būtent asmens turimos savybės, bet ne objektyvių kriterijų (kaip pvz. profesinis pasirengimas, išsilavinimas, darbo praktika – ypatingai aktualu darbo santykių srityje) daroma išvada apie tiesioginės diskriminacijos fakto buvimą.

ESTT pripažįsta asocijuotos diskriminacijos galimybę, kuomet su asmeniu yra elgiamasi mažiau palankiai dėl jo ryšių su kitais asmenimis, kurie turi saugomas savybes. Prie diskriminacijos formų yra taip pat priskiriamas priekabiavimas bei netiesioginė diskriminacija. Pastaroji yra apibūdinama kaip akivaizdžiai neutrali sąlyga ar praktika, kuri nors iš pažiūros ir yra vienoda, bet ją įgyvendinant ar pritaikant asmuo ar grupė asmenų dėl savo turimų savybių atsiranda mažiau palankioje padėtyje, t.y. taikant sąlygą ar praktiką atsiranda skirtingi padariniai ir skirtingas poveikis. 

Pagal EŽTK ir ES teisę netiesioginė diskriminacija gali būti objektyviai pateisinama tuomet, kai yra siekiama teisėto tikslo ir kai taikomos priemonės siekiamam tikslui yra tinkamos ir būtinos. ES nediskriminavimo teisė įtvirtina specifines išlygas, kurios gali pateisinti nevienodą elgesį su asmenimis: (i) specialūs profesiniai reikalavimai; (ii) išimtys susijusios su religinėmis institucijomis ir (iii) ypatingos išimtys dėl amžiaus diskriminacijos. Amžiaus diskriminacija yra vienintelis ES teisės saugomas pagrindas, kurio atžvilgiu tiesioginė diskriminacija gali būti objektyviai pateisinama.

1.2. Diskriminavimo pagrindai 

ES antidiskriminacinėse direktyvose diskriminavimo pagrindai yra aiškiai nustatyti: lytis, rasė ar etninė kilmė, amžius, negalia, religija ar įsitikinimai ir seksualinė orientacija. EŽTK įtvirtintas nebaigtinis diskriminavimo pagrindų sąrašas, kuris konkrečiu atveju gali būti išplėstas.  

Pagal ES teisę lytis gali apimti lytinę tapatybę, apsaugant asmenis, kurie ketina pasidaryti ar jau pasidarė lyties keitimo operaciją. Bylas, susijusias su transseksualių asmenų teisėmis yra išnagrinėjęs ir EŽTT (žr. pvz. L. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 27527/03). 

Tokie pagrindai kaip odos spalva, kilmė, tautybė,kalba ir religija patenka į rasės ar etniškumo diskriminavimo pagrindus pagal EŽTK. Vis dar laukiama kaip ESTT išaiškins šių pagrindų turinį pagal ES teisę. Pažymėtina, kad diskriminacija dėl pilietybės EŽTK įtvirtinta kaip vienas iš diskriminavimo pagrindų, tuo tarpu kai ES teisėje diskriminacija šiuo pagrindu yra uždrausta tik laisvo asmenų judėjimo srityje. 

1.3. Europos antidiskriminacinės teisės apimtis

Pagal ES teisę, trečiųjų šalių piliečiai taip pat naudojasi apsauga, garantuojama ES nediskriminavimo direktyvų, kuomet pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2004/38/ EC Dėl Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje¹ jie yra traktuojami kaip “ilgalaikiai rezidentai”. 

"Ilgalaikiai rezidentai" gali naudotis ribota apsauga:
-          Seksualinės orientacijos pagrindu, amžiaus, negalios ar religijos ar įsitikinimų pagrindais įgyvendindami savo teises gauti profesinius mokymus bei dirbti tinkamomis darbo sąlygomis. Tačiau jiems nėra garantuojamos lygios teisės įsidarbinant;
-          Lyties pagrindu įsidarbindami, gaudami prekes ir paslaugas. 

Apsauga nuo diskriminacijos pagal ES nediskriminavimo teisę yra įvairios apimties:
-          Diskriminavimas rasės ir etninės kilmės pagrindu yra uždraustas darbo, socialinio aprūpinimo bei prekių ir paslaugų srityse;
-          Diskriminavimas lyties pagrindu uždraustas darbo, socialinės apsaugos (suvokiama siauriau nei socialinis aprūpinimas) ir prekių ir paslaugų srityse;
-          Apsauga nuo diskriminacijos dėl seksualinės orientacijos, neįgalumo, religijos ar įsitikinimų, ir amžiaus yra taikoma tik darbo/įsidarbinimo srityse.  

Pažymėtina, kad daugelis ES valstybių (kaip ir Lietuva) perkeldamos ES nediskriminavimo direktyvų nuostatas į savo nacionalinę teisę išplėtė jų taikymo sritį, pvz. apsauga nuo diskriminacijos dėl neįgalumo yra taikoma ne tik darbo, bet ir prekių ir paslaugų ir socialinio aprūpinimo sritims. Šiuo metu ES svarsto naujos direktyvos, kuri išplėstų antidiskriminacinių nuostatų taikymo sritį ir geriau apsaugotų pažeidžiamas grupes, priėmimą. (ŽTSI pastaba).

EŽTK įtvirtintas nebaigtinis diskriminavimo pagrindų sąrašas. Kiekvienas asmuo gali remtis EŽTK kreipdamasis į nacionalines valdžios institucijas, teismus ir galiausiai – EŽTT. Svarbu žinoti, kad EŽTT nenagrinėja pareiškimų, kuriuos yra kalbama vien apie 14 str. (nediskriminavimo principo) pažeidimą, šis straipsnis būtinai turi būti susietas su kita Konvencijos ar jos protokolų saugoma teise.  EŽTK garantuojama apsauga, tiek atsižvelgiant į diskriminavo pagrindų interpretavimą, tiek taikymo sritį, yra platesnė nei ta, kurią siūlo ES teisė.

1.4. Įrodinėjimo našta

Pagal ES teisę ir EŽTT išvystytą praktiką, pareiškėjas teikiant skundą turi pateikti duomenis, kurie leistų daryti prielaidą, kad diskriminacijos faktas realiai buvo. Tai gali būti statistinė informacija, duomenys surinkti naudojant situacijos testavimo metodą, klausimyną ar kitokiu teisėtu būdu. Tuomet įrodinėjimo našta yra perkeliama asmeniui, galimai pažeidusiam lygiateisiškumo principą. Jis turi pateikti įrodymus, kad su tariama auka nebuvo elgiamasi mažiau palankiai nei su kitu asmeniu identiškoje situacijoje. Dažniausiai elgesio skirtumą yra bandoma pateisinti objektyviomis priežastimis, nesusijusiomis su diskriminavimo pagrindais. 

===========================================================================================================================
Teisė į teisingumą Europoje: iššūkių ir galimybių apžvalga

Pagal tarptautinės žmogaus teisių teisės nuostatas ES valstybės narės visiems asmenims turi užtikrinti teisę kreiptis į teismą arba į alternatyvaus ginčų sprendimo instituciją ir apginti savo pažeistas teises, t.y. užtikrinti teisę į teisingumą. 

2.1. Europinis ir tarptautinis lygmuo

Išskyrus ESTT (ES teisė yra integruota į nacionalines sistemas) visi priežiūros mechanizmai veikia vadovaudamiesi subsidiarumo principu. Tai reiškia, kad prieš naudodamiesi tarptautinėmis procedūromis, asmenys yra įpareigoti išnaudoti efektyvias ir prieinamas nacionalines teisių gynimo priemones. Tokiu būdu valstybėms yra suteikiama galimybė atitaisyti savo pažeidimus šalies viduje prieš tai, kai pažeidimą pradės nagrinėti tarptautinė institucija.

Jungtinių Tautų institucijos atsakingos už  žmogaus teisių sutarčių įgyvendinimo priežiūrą siūlo santykinai prieinamą, kvazi-teisminį mechanizmą. Keletas iš šių institucijų turi įgaliojimus nagrinėti  individualius skundus, pvz.: Žmogaus teisių komitetas, Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas, kiti.  Šių mechanizmų universalumą apsunkina tai, kad ne visos valstybės yra pripažinusios jų jurisdikciją nagrinėti individualius ar kolektyvinius skundus bei tai, kad nėra sukurta efektyvaus sprendimų vykdymo užtikrinimo mechanizmo, tad priimami sprendimai lieka veikiau rekomendacinio, nei privalomo pobūdžio. 

EŽTT yra patikėta kompetencija spręsti ginčus dėl EŽTK pažeidimų. Jis yra pripažįstamas efektyviausiu iki šiol sukurtu žmogaus teisių apsaugos mechanizmu. Vis gi, dėl didžiulio darbo krūvio pareiškimai laukiau nagrinėjimo metų metus ir dažnai nukentėjusiųjų interesai lieka neapginti. Tikimasi, kad pernai priimtu EŽTK 14 protokolu iš dalies optimizuotas Teismo darbas leis efektyviau ir greičiau susitvarkyti su skundų gausa.²

ESTT prieinamumas fiziniams asmenims išlieka santykinai ribotas. Pagrindiniai būdai, kaip asmuo gali „pasiekti“ ESTT yra du: tiesioginis, t.y. per ieškinio dėl panaikinimo institutą ir netiesiogiai, t.y. per prejudicinių sprendimų priėmimo procedūrą. 

2.2. Nacionalinis lygmuo

Lyginamoji teisės kreiptis į teismą analizė ES valstybėse liudija, kad egzistuoja daug kliūčių, apsunkinančių aukų galimybes apginti savo teises. Civilinio proceso bei administracinių procedūrų, kuriomis gali pasinaudoti diskriminacijos aukos, analizė išryškina eilę problemų dėl kurių aukos negali ar nedrįsta kreiptis į teismą:

1. Pernelyg ilgas teismo procesas. Tai dažniausiai pasitaikanti problema ES valstybėse. Laikas, kurio teismui prireikia sprendimui priimti, priklauso nuo bylos sudėtingumo ir apeliacinių instancijų skaičiaus, todėl neįmanoma tiksliai pasakyti, kiek laiko byla turėtų būti nagrinėjama. Kai kuriose ES valstybėse narėse šis procesas užtrunka labai ilgai. Jei nukentėjusieji turi laukti per ilgai, teisė į teisingumą gali nebetekti prasmės ir vilkinamas bylos nagrinėjimas gali apskritai atgrasyti nukentėjusiuosius nuo savo teisių gynybos ateityje.

2. Didžiuliai teisinės gynybos kaštai, įskaitant advokato honorarą bei teismo mokesčius. Visos ES valstybės narės siūlo įvairių rūšių teisinę pagalbą, kai valstybė arba padeda sumokėti už teisininko paslaugas, arba paskiria atstovaujantį teisininką. Siekdamos nustatyti, koks asmuo atitinka teisinės pagalbos kriterijus, kai kurios ES valstybės narės taiko turto vertinimą, pagrįstą materialinės gerovės įvertinimu, be to, kai kurios atsižvelgia į sėkmingos bylos baigties tikimybę. Nors žmogaus teisių teisėje absoliuti teisė į teisinę pagalbą nenumatyta, EŽTT taiko kitokį kriterijų. Jis atsižvelgia į teisės, kurią siekiama įgyvendinti, svarbą ir į tai, ar, atsisakius suteikti teisinę pagalbą, bus galimybė siekti teisingo bylos nagrinėjimo. Kadangi EŽTT vertinimo kriterijus yra ne toks griežtas, tikėtina, kad daug nukentėjusiųjų ES valstybėse narėse negauna teisinės pagalbos tuomet, kai turėtų ją gauti.

3. Taisyklės, nepagrįstai ribojančios teisinio atstovavimo galimybę. Nediskriminavimo teisės srityje ES valstybės narės yra įpareigotos suteikti asociacijoms, kaip antai nevyriausybinėms organizacijoms (NVO) ir profesinėms sąjungoms, teisę, jei su tuo sutinka nukentėjusieji, pateikti ieškinius jų vardu arba juos palaikant. Kai kurios ES valstybės narės (pvz., Belgija, Vengrija ir Airija) leidžia asociacijoms pateikti ieškinius net tais atvejais, kai nukentėjusiojo nustatyti negalima - tai vadinama viešojo intereso gynimu.  Vis gi, eilėje ES valstybių, tarp ir jų ir Lietuvoje, teisinio atstovavimo klausimas nėra tinkamai reglamentuotas.

4. Dideli skirtumai tarp valstybių priteisiamo žalos atlyginimo dydžio. Žalos atlyginimo instituto tikslas yra kompensuoti patirtą žalą nukentėjusiam asmeniui ar atgrasinti pažeidėjus nuo pakartotinės diskriminacijos. ES valstybėse narėse kompensacijos bylose dėl diskriminacijos labai skiriasi. Šių skirtumų negalima paaiškinti vien skirtingomis pragyvenimo išlaidomis įvairiose šalyse. Be to, kompensacijos dydis gali būti nepakankamas siekiant šio instituto tikslų. 

Siekiant išspręsti aukščiau išvardintas problemas apžvalgos rengėjai pateikia rekomendacijas ES valstybėms narėms:

1. Apsvarstyti galimybę diskriminavimo bylas nagrinėti pagreitinto proceso tvarka. Jei bylose nagrinėjami ieškiniai dėl nedidelių sumų arba jose nesprendžiami sudėtingi įrodymų ar teisės klausimai, būtų galima sukurti supaprastintą bylų nagrinėjimo tvarką. Tokių pavyzdžių galima rasti Austrijoje, Belgijoje, Vengrijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

2. Teisinę pagalba teikti tuomet, kai ji būtina teisingam bylos nagrinėjimui garantuoti. Be to, valstybės narės galėtų apsvarstyti tokias galimybes: (i) įsteigti centrus, teikiančius nemokamas teisines konsultacijas; (ii) skatinti asmenis įsigyti draudimą teisinėms paslaugoms; (iii) skatinti ginčus spręsti alternatyvaus ginčų sprendimo institucijose.

3. Sukurti teisines prielaidas NVO ir profesinėms sąjungoms atstovauti diskriminacijos aukas teismuose. Valstybės narės taip pat turėtų imtis priemonių užtikrinti viešojo intereso gynimą.

4. Apsvarstyti kompensacijų už diskriminaciją dydžius ir užtikrinti, kad jie būtų tinkami. 

Prie gerosios praktikos pavyzdžių taip pat priskirtini elektroninio teisingumo iniciatyvos ir kitokių nei kompensacija žalos atlyginimo priemonių taikymas.

===========================================================================================================================
[1] Daugiau informacijos apie asmenų laisvą judėjimą ES galite rasti 20o9 m. Infobiuletenyje: http://www.hrmi.lt/advokacija/infobiuletenis/?go=352#n  

[2] Daugiau informacijos apie EŽTK 14 protokolo sąlygotus pokyčius galite rasti 2010 m. Infobiuletenyje: http://www.hrmi.lt/advokacija/infobiuletenis/?go=36#n 
===========================================================================================================================
Apie Europos pagrindinių teisių agentūrą

Europos pagrindinių teisių agentūra (toliau - FRA) yra patariamoji Europos Sąjungos institucija, kuri įkurta 2007 m., jos būstinė įsikūrusi Austrijos sostinėje Vienoje. 

FRA padeda užtikrinti, kad būtų saugomos Europoje gyvenančių žmonių pagrindinės teisės. Tai atliekama renkant informaciją apie pagrindinių teisių padėtį Europoje ir teikiant patarimus, kaip pagerinti esamą situaciją. FRA taip pat informuoja piliečius apie jų pagrindines teises. 

FRA įgaliota teikti faktais pagrįstas konsultacijas ES sprendimų priėmėjams. Siekiama, kad agentūros sukaupti duomenys pasiektų ES ir atskirų šalių politikus ir suteiktų svaresnį pagrindą Europos Sąjungoje vykstantiems debatams pagrindinių teisių klausimais. 

Internetinė svetainė: http://fra.europa.eu/fraWebsite/home/home_en.htm

===========================================================================================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje. 

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
===========================================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
===========================================================================================================================

 

Šiame Infobiuletenyje rasite antrąja dalį informacinės medžiagos, parengtos pagal šiais metais pristatytą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) leidinį „Praktinis priimtinumo kriterijų vadovas“ (angl. Practical Guide on Admissibility Criteria).

Šiuo metu EŽTT gauna teismo pajėgumus gerokai viršijantį individualių peticijų kiekį (2010 m. balandžio 1 d. duomenimis, peticijų, laukiančių teismo sprendimo, buvo virš 130,000). Absoliuti dauguma (daugiau nei 95%) peticijų atmetamos ir nenagrinėjamos iš esmės, nes neatitinka bent vieno iš priimtinumo kriterijų, numatytų Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje (toliau – EŽTK).

Šiame infobiuletenyje aptarsime peticijų nepriimtinumo pagrindus, susijusius su EŽTT jurisdikcija bei pristatysime kaip EŽTT interpretuoja kai kurias Konvencijoje įtvirtintas sąvokas, tarp jų: “civilinio pobūdžio teisės ir pareigos”, “baudžiamasis kaltinimas”, "privatus gyvenimas”, “šeimos gyvenimas”, “nuosavybė”, “būstas”.

Visą leidinį (anglų k.) galite rasti čia.

Pirmąjį infobiuletenį apie EŽTT individualių peticijų priėmimo tvarką rasite čia.

==============================================================================================================
I. Peticijų nepriimtinumo pagrindai susiję su EŽTT jurisdikcija

A. Ratione personae (asmens kriterijaus) suderinamumas

Ratione personae suderinamumas reikalauja, kad galimas EŽTK pažeidimas būtų atliktas Susitariančiosios Šalies¹ arba galėtų būti jai priskirtas. Valstybė yra atsakinga už savo valdžios institucijų atliktus veiksmus tiek valstybės teritorijoje, tiek už jos ribų, nepriklausomai nuo to ar neigiamos pasekmės atsiranda valstybės viduje ar už jos sienų (Soering v. the United Kingdom, §§ 86 and 91). Valstybės atsakomybė pagal EŽTK gali kilti ir tuo atveju, jeigu, esant jos pareigūnų tyliam sutikimui ar nuolaidžiavimui (neveikimui), asmenys pažeidžia Konvencijos garantuojamas žmogaus teises (Ila?cu and Others v. Moldova and Russia [GC],² § 318).

Peticija gali būti laikoma neatitinkanti ratione personae principo, jeigu pareiškėjas nesugeba įrodyti, kas jis yra galimo Konvencijos pažeidimo auka. Neatitinkančios šio principo yra paskelbiamos peticijos pateiktos prieš fizinį asmenį, o ne prieš valstybę ((X v. the United Kingdom (dec.);³ Durini v. Italy (dec.)) arba pateiktos prieš valstybę, kuri nėra ratifikavusi EŽTK ((X v. Czechoslovakia (E.S. v. Germany) (dec.) arba kai skundas siejamas su valstybės neratifikuotu Konvencijos Protokolu (Horsham v. the United Kingdom (dec.)).

B. Ratione loci (vietos kriterijaus) suderinamumas

Ratione loci principas reikalauja, kad pažeidimas būtų atliktas valstybės-atsakovės jurisdikcijoje arba jos kontroliuojamoje teritorijoje (Cyprus v. Turkey [GC], §§ 75-81). Valstybė yra atsakinga už pažeidimus, atliktus jos diplomatinių ar konsulinių atstovų užsienyje (X v. the Federal Republic of Germany (dec.), taip pat laive ar lėktuve, kuris yra registruotas atitinkamoje valstybėje arba yra su jos vėliava (Banković and Others v. Belgium and 16 Other Contracting States [GC] (dec.), § 73).

C. Ratione temporis (laiko kriterijaus) suderinamumas

Su ratione temporis principu nebus suderinamos peticijos, jeigu jose yra kalbama apie pažeidimus, kurie buvo atlikti ir nebepasikartojo iki EŽTK įsigaliojimo atitinkamoje valstybėje (Blečić v. Croatia [GC], § 70; Šilih v. Slovenia [GC], § 140). EŽTT gali nagrinėti tuos valstybės veiksmus, kurie buvo atlikti valstybei deponavus Konvencijos ratifikacinius raštus (Šilih v. Slovenia [GC], § 164), taip pat tęstinius ir trunkamus pažeidimus (Almeida Garrett, Mascarenhas Falcão and Others v. Portugal, § 43). Atitinkamai, jeigu yra skundžiamas pažeidimas teisės, įtvirtintos ne pačioje Konvencijoje, bet viename jos protokolų, būtina atsižvelgti į protokolo įsigaliojimo dieną skundžiamoje valstybėje.

D. Ratione materiae (materialinio kriterijaus) suderinamumas

Peticijos suderinamumas ratione materiae pagrindu reiškia, kad EŽTT gali nagrinėti peticijas, kuriose yra kalbama apie Konvencijoje bei jos protokoluose įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimus. Peticijos, susijusios su nuostata, dėl kurios valstybė padarė išlygą, neatitinka ratione materiae principo (Kozlova and Smirnova v. Latvia (dec.)).

II. EŽTK įtvirtintų sąvokų išaiškinimas

Dauguma EŽTK įtvirtintų sąvokų yra autonominės, tai reiškia, kad jos negali būti suprantamos ir interpretuojamos remiantis vien skundžiamos valstybės nacionaline teise. Siekiant kad peticija būtų priimta, svarbu žinoti, kaip EŽTT suvokia kiekvieną sąvoką ir kiekvienos ginamos teisės apimtį.

“Civilinio pobūdžio teisės ir pareigos” (EŽTK 6 str. – Teisė į teisingą teismą)

-         Priimtinumas pagal EŽTK 6 str. pirmiausiai priklauso nuo civilinio ginčo egzistavimo (ginčo sąvoka – Le Compte, Van Leuven and De Meyere v. Belgium, § 40)
-         Ginčas turi būti dėl teisių ir pareigų, kurios kyla iš nacionalinės teisės. Teismas sprendžia, ar tokios teisės, kaip teisė į gyvybę, sveikatą ir kt., yra gerbiamos nacionalinėje teisėje (Athanassoglou and others v. Switzerland [GC], § 44))
-         Ar teisės ir pareigos yra civilinės, sprendžiama atsižvelgiant į teisės turinį ir poveikį (König v. Germany, § 89)).

“Baudžiamasis kaltinimas” (EŽTK 6 str. – Teisė į teisingą teismą)

“Kaltinimas” turi būti suprantamas kaip oficialus pranešimas, kurį asmeniui dėl padaryto teisės pažeidimo įteikia kompetentingos valstybės institucijos, arba kiti būdai ar priemonės, kurių pagalba jis yra paveikiamas esamos situacijos ir įtraukiamas į baudžiamąjį procesą (Deweer v. Belgium, § 42 and § 46). Kaltinimo sąvoka EŽTT jurisprudencijoje yra interpretuojama plečiamai, į ją taip pat patenka „kitos priemonės, kuriomis išreiškiamas įtarimas, ir kurios gali iš esmės paveikti įgalimojo padėtį.“ Teismas nustatė, kad „esminiu poveikiu įtariamojo padėčiai“ taip pat laikytini tokie veiksmai: arešto, gyvenamosios vietos, asmens kratos sankcionavimas (Foti ant others v. Italy); asmens apklausa apie jo paties galimai padarytos veikos aplinkybes, net ir nepareiškiant fomalaus įtarimo/kaltinimo (Aleksandr Zeichenko v. Russia, §43).

Ar teisės pažeidimas yra „baudžiamasis“ Teismas sprendžia vadovaudamasis trimis kriterijais (Engel and Others v. the Netherlands, §§ 82- 83):
-         klasifikacija nacionalinėje teisėje;
-         teisės pažeidimo pobūdis ir taikymo apimtis (Ravnsborg v. Sweden, § 38);
-         gresiančios bausmės pobūdis ir griežtumo laipsnis (Campbell and Fell v. the United Kingdom, § 72; Demicoli v. Malta, § 34).

“Privatus gyvenimas” (EŽTK 8 str. – Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą)

Išsamaus privataus gyvenimo apibrėžimo nėra, tačiau jis apima šiuos aspektus:
-         fizinis ir psichologinis integralumas (X and Y v. the Netherlands, § 22);
-         psichinė sveikata (Bensaid v. the United Kingdom, § 47);
-         psichinis ir socialinis identitetas (Odièvre v. France [GC], § 29);
-         asmens vardas ir pavardė (Burghartz v. Switzerland, § 24; Guillot v. France, §§ 21-22);
-         asmens atvaizdas (Von Hannover v. Germany, §§ 50-53);
-         reputacija (Chauvy and Others v. France, § 70);
-         seksualinė orientacija (Dudgeon v. the United Kingdom, § 41);
-         seksualinis gyvenimas (Dudgeon v. the United Kingdom, § 41);
-         teisė užmegzti ir plėtoti santykius su kitais žmonėmis (Niemietz v. Germany, § 29);
-         asmeniniai duomenys (S. and Marper v. the United Kingdom [GC], §§ 68-86);
-         informacija apie asmens sveikatą (Z v. Finland, § 71);
-         informacija apie asmens religinius ir filosofinius įsitikinimus (Folgerø and Others v. Norway [GC], § 98);
-         aplinkos užterštumas (Brându?e v. Romania,*[iv] §§ 64-67).

“Šeimos gyvenimas” (EŽTK 8 str. – Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą)

Spręsdamas, ar egzistuoja “šeimos gyvenimas”, Teismas atsižvelgia į de facto ryšius tarp asmenų (K. v. the United Kingdom (dec.)). Teismas yra konstatavęs, kad šeimos santykiai susiklosto tarp:
-         motinos ir jos vaiko (Marckx v. Belgium, § 31; Kearns v. France, § 72);
-         biologinio tėvo ir vaiko, gimusio nesantuokoje (Keegan v. Ireland, §§ 42-45);
-         įvaikintų vaikų ir juos įvaikinusių asmenų (X v. France (dec.);
-         vaiko ir artimų giminaičių, tokių kaip seneliai (Price v. the United Kingdom (dec.), dėdės/tetos (Boyle v. the United Kingdom (Commission report), §§ 41-47),
-         broliai/seserys (Moustaquim v. Belgium, § 36; Mustafa and Arma?an Ak?n v. Turkey, § 19).

Teismas nustatė, kad “šeimos gyvenimas” nesibaigia tėvams išsiskyrus (Mustafa and Arma?an Ak?n v. Turkey, § 19). Be to, “šeimos ryšiai” gali būti pripažinti ir nesant santuokos, bet gyvenant kartu (Johnston and Others v. Ireland, § 56). Tos pačios lyties asmenų poros, gyvenančios stabilioje de facto partnerystėje (netgi, jeigu nacionalinė teisė neleidžia juridiškai įregistruoti tokios partnerystės), santykiai patenka į sąvoką “šeimos gyvenimas”, lygiai kaip ir skirtingų lyčių asmenų porų santykiai tokiose pačiose situacijose. (Schalk and Kopf v. Austria (not final), §§ 92-94).

“Būstas” (EŽTK 8 str. – Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą)

EŽTK 8 str. saugo būsto neliečiamybę. Ar konkreti buveinė, kaip būstas, yra ginama pagal EŽTK 8 str., Teismas sprendžia, atsižvelgdamas į faktines aplinkybes, ypač atkreipdamas dėmesį į egzistuojantį ryšį tarp asmens ir vietos (Prokopovich v. Russia, § 36). Pareiškėjas neprivalo būti “būsto” savininkas (Mente? and Others v. Turkey, § 73).

Į “būsto” sąvoką patenka ne tik namai ir butai, bet ir:
-         nameliai-autopriekabos ar kitos buveinės (Chapman v. the United Kingdom [GC], §§ 71-74), antri namai arba namai atostogoms (Demades v. Turkey, §§ 32-34).
-         verslo patalpos, jeigu yra sudėtinga aiškiai atskirti asmens asmeninę ir profesinę veiklą (Niemietz v. Germany, §§ 29-31).

Būsto neliečiamybės pažeidimas gali pasireikšti:
-         tyčiniu būsto sunaikinimu (Selçuk and Asker v. Turkey,§ 86);
-         atsisakymu leisti iškeltiems asmenims grįžti į savo namus (Cyprus v. Turkey [GC]) §§ 165-177);
-         krata/poėmiu (Murray v. the United Kingdom, § 88) ir kitais policijos veiksmais (Evcen v. the Netherlands (dec.); Kanthak v. Germany (dec.));
-         konfiskavimu, nusavinimu (Mutlu v. Turkey, § 23).

“Korespondencija” (EŽTK 8 str. – Teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą)

Teisė į susirašinėjimo slaptumą apima:
-         laiškus tarp asmenų, taip pat jeigu siuntėjas ar gavėjas yra kalinys (Silver and Others v. the United Kingdom, § 84);
-         telefoninius pokalbius (Klass and Others v. Germany, § 41);
-         elektroninius laiškus (Copland v. the United Kingdom, §§ 41-42).

Korespondencijos turinys nėra esminė aplinkybės sprendžiant apie susirašinėjimo slaptumo pažeidimą (A. v. France, §§ 35-37). Voko atplėšimas (nesusipažinus su laiško turiniu) taip pat gali būti pripažintas šios teisės pažeidimu (Narinen v. Finland, § 32).

“Nuosavybė” (EŽTK Pirmojo protokolo 1 str. – Nuosavybės apsauga)

“Nuosavybės” sąvoka apima:
-         materialines gėrybes;
-         skolas (Stran Greek Refineries and Stratis Andreadis v. Greece, § 59; Burdov v. Russia, § 40);
-         verslo licencijas (Megadat.com SRL v. Moldova, §§ 62-63; Bimer S.A. v. Moldova, § 49);
-         būsimas (planuojamas) pajamas (Ian Edgar (Liverpool) Ltd v. the United Kingdom (dec.); Wendenburg v. Germany (dec.));
-         intelektinę nuosavybę (Anheuser-Busch Inc v. Portugal [GC], § 72);
-         įmonės akcijas (Olczak v. Poland (dec.), § 60; Sovtransavto Holding v. Ukraine,§ 91).

Asmuo, skųsdamasis dėl jo galimai pažeistos teisės į nuosavybę, privalo įrodyti, kad turtas realiai egzistuoja (Pištorová v. the Czech Republic, § 38).

III. Nepriimtinumas dėl bylos esmės

Aiškiai nepagrįsta peticija

Net jeigu peticija yra priimtina pagal formaliuosius Konvencijos reikalavimus, Teismas vertina, ar nėra priežasčių paskelbti ją nepriimtina dėl bylos esmės. Dažniausiai pasitaikanti atmetimo priežastis yra peticijos aiškus nepagrįstumas, t.y. pirminis jos turinio įvertinimas neatskleidžia jokio galimo žmogaus teisių pažeidimo, todėl dar nenagrinėjus bylos iš emės ji skelbiama nepriimtina. Aiškiai nepagrįstos peticijos gali būti suskirstytos į tokias kategorijas:

-         “ketvirtosios instancijos” skundai – EŽTT nėra apeliacinis teismas nacionalinių teismų atžvilgiu (Kemmache v. France (no. 3), § 44);
-         skundai, kur aiškiai nėra pažeidimo (Hartung v. France (dec.)).
-         nepagrįsti skundai – įrodymų trūkumas (Trofimchuk v. Ukraine (dec.); Baillard v. France (dec.));
-         painūs skundai – objektyviai neįmanoma nustatyti, kokia skriauda buvo patirta; pateikti faktai aiškiai yra išgalvoti ar prieštarauja sveikam protui.

Žymi žala (EŽTK 35 str. 3 d. b p.)

(...) b) Pareiškėjas nepatyrė didelės žalos, išskyrus atvejus, kai iš pagarbos žmogaus teisėms pagal Konvenciją ir jos protokolus peticiją reikia nagrinėti iš esmės, ir su sąlyga, kad byla negali būti atmesta šiuo pagrindu, jei ji nebuvo tinkamai išnagrinėta valstybės teismo. (...)

Nuo 2010 m. liepos 1d., įsigaliojus Protokolui Nr.14, atsirado naujas peticijų priimtinumo kriterijus – žymi žala. Jis suteikia galimybei Teismui atmesti “smulkmeniškas” peticijas. Tik EŽTT gali nuspęsti, ar patirta žala yra žymi, t.y. ar teisės pažeidimas pasiekė minimalų sunkumo lygį, kad būtų pagrindas jį svarstyti (Korolev v. Russia (dec.)). Piniginė žala, kuri yra vertinama atsižvelgiant į konkretaus asmens padėtį, ekonominę situaciją šalyje ar regione yra vienas, bet ne pagrindis aspektas, į kurį atsižvelgia Teismas spręsdamas dėl peticijos atitikimo šiam kriterijui.

==============================================================================================================
[1] Šalis, prisijungusi prie Europos Žmogaus Teisių Konvencijos;

[2] [GC] pažymėtose bylose sprendimai buvo priimti Didžiosios kolegijos (angl. Grand Chamber);

[3] (Dec.) žymi, jog tai sprendimas dėl priimtinumo (angl. Decision on Adminissibility);

* Šių bylų sprendimų tekstai yra prieinami tik prancūzų kalba.
==============================================================================================================
Europos žmogaus teisių teismas yra tarptautinė institucija, kuri nagrinėja skundus asmenų, teigiančių, kad buvo pažeistos jų teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijoje. Konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria Europos valstybės susitarė užtikrinti tam tikras esmines žmogaus teises. Šios teisės yra išdėstytos pačioje Konvencijoje, o taip pat ją papildančiuose protokoluose Nr. 1, 4, 6, 7 ir 13.

Daugiau informacijos apie kreipimosį į Europos žmogaus teisių teismą tvarka galite rasti čia.

2010 m. gruodžio 31 d. duomenimis pirminio nagrinėjimo Teisme laukė 443 skundai prieš Lietuvą (atitinkamai 2009 m. – 362).
==========================================================================================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
===========================================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
===========================================================================================================================

 

2011 m. pradžioje Europos žmogaus teisių teismas (toliau – EŽTT) pristatė leidinį "Praktinis priimtinumo kriterijų vadovas" (angl. Practical Guide on Admissibility Criteria). Šiame Infobiuletenyje rasite informacinės medžiagos, parengtos pagal šį leidinį, pirmąją dalį.

Šiuo metu EŽTT gauna teismo pajėgumus gerokai viršijantį individualių peticijų kiekį (2010 m. balandžio 1 d. duomenimis peticijų, laukiančių teismo sprendimo, buvo virš 130,000). Absoliuti dauguma (daugiau nei 95%) peticijų atmetamos ir nenagrinėjamos iš esmės, nes neatitinka bent vieno iš priimtinumo kriterijų, numatytų Europos Žmogaus Teisių Konvencijoje (toliau – EŽTK).

Šiame infobiuletenyje aptarsime individualios peticijos sampratą, aukos statuso problematiką bei procedūrinius peticijos priimtinumo kriterijus. Kitame infobiuletenyje pristatysime kaip EŽTT intepretuoja kai kurias Konvencijoje įtvirtintas sąvokas, tarp jų: “civilinio pobūdžio teisės ir pareigos”, “baudžiamasis kaltinimas”, "privataus gyvenimas”, “šeimos gyvenimas”, “nuosavybė”, “būstas”.

Visą dokumentą (anglų k.) galite rasti čia.

 ==============================================================================================================
I. Individuali peticija

-         Kiekvienas fizinis asmuo, nevyriausybinės organizacijos ar grupės asmenų, teigiantys, kad jie yra vienos iš Susitariančių Šalių¹ padaryto Konvencijoje ir jos protokoluose įtvirtintų teisių pažeidimo auka, gali pateikti Teismui individualią peticiją (EŽTK 34 str.).

-        Peticijos teisė yra Konvencijos sistemos efektyvumo garantija ((Loizidou v. Turkey (preliminary objections), § 70 ir Mamatkulov and Askarov v. Turkey [GC],² §§ 100 and 122).

-        Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, neprivalo nurodyti, kuris konkrečiai EŽTK straipsnis buvo pažeistas (Guzzardi v. Italy, § 61).

-        Kai pareiškėjas yra atstovaujamas teisininko, atstovas turi turėti oficialų įgaliojimą (EŽTT Reglamento 45 str. 3 d.).

-        Teisė kreiptis į teismą yra absoliuti, todėl nacionalinės valdžios institucijos privalo susilaikyti nuo bet kokio spaudimo pareiškėjams atsiimti ar pakeisti savo skundus. Toks spaudimas gali pasireikšti tiek tiesiogine prievarta arba bauginimu, tiek netiesioginiais veiksmais nukreiptais į pareiškėjus, jų šeimos narius ar/ir oficialius atstovus (Mamatkulov and Askarov v. Turkey [GC], § 102).

II. Aukos statusas

-         Į EŽTT turi teisę kreiptis tik asmenys, laikantys save Konvencijos pažeidimo aukomis (EŽTK 34 str.).

-         Sąvoka "auka" yra interpretuojama nepriklausomai nuo nacionalinės teisės (Gorraiz Lizarraga and Others v. Spain, § 35).

-         Aukos statuso klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į bylos aplinkybes (Siliadin v. France, § 63).

-         Pareiškėjas negali būti pripažintas auka, kai jis pats yra iš dalies atsakingas už galimą žmogaus teisių pažeidimą (Pasa and Erkan Erol v. Turkey*).

Tiesiogine auka asmuo tampa, kai valstybės veikimas ar neveikimas pažeidžia paties pareiškėjo teises (Amuur v. France, § 36). 

Netiesiogine auka yra asmuo, kuris, nebūdamas pažeidimo auka, kreipiasi į teismą, gindamas aukos interesą. Teismas priima peticiją, jeigu egzistuoja asmeninė sąsaja tarp tiesioginės aukos ir pareiškėjo. Pavyzdžiui, žmona gali kreiptis į EŽTT dėl galimo policijos neveikimo, nulėmusio vyro (aukos) žūti.  (McCann and Others v. the United Kingdom [GC]; Kurt v. Turkey; Dalban v. Romania [GC], § 39).

Jeigu pareiškėjas miršta po peticijos pateikimo, jo šeimos nariai gali tęsti bylą Teisme (našlė ir vaikai, Raimondo v. Italy, § 2; tėvai, X. v. France, § 26).
 
Pareiškėjas gali prarasti aukos statusą, jeigu valstybė pripažįsta teisės pažeidimą ir atlygina aukai žalą (Scordino v. Italy (no. 1) [GC], §§ 178 et seq. and § 193). Ar žalos atlyginimas yra tinkamas ir pakankamas sprendžiama pagal bylos aplinkybes (Gäfgen v. Germany [GC], § 116).

III. Procedūriniai (ne)priimtinumo pagrindai

3.1. Nepanaudotos valstybės vidaus teisinės gynybos priemonės

-         Prieš kreipiantis į EŽTT asmuo turi pasinaudoti visomis valstybės vidaus teisinės gynybos priemonėmis (EŽTK 35 str. 1 d.).

-         Jeigu valstybėje yra daugiau nei viena potencialiai efektyvi ir prieinama teisinės gynybos priemonė, pareiškėjas privalo pasinaudoti bent viena iš jų (Moreira Barbosa v. Portugal (dec.)³). Jeigu viena iš galimų teisinės gynybos priemonių buvo pasinaudota, nėra reikalaujama išnaudoti kitų, turinčių tokią pačią paskirtį ir tikslą (Kozacioglu v. Turkey [GC] , §§ 40 et seq.; Micallef v. Malta [GC] , § 58).

-         Pareiškėjas yra įpareigotas išnaudoti tik tas priemones, kurios tuo metu yra prieinamos ir kurios suteikia galimybę gauti žalos atlyginimą (Sejdović v. Italy [GC], § 46). Nesikreipimas į ombudsmeno instituciją nėra kliūtis priimti peticiją (Egmez v. Cyprus  §§ 66-73). 

3.2. Pareiškėjas nesilaikė šešių mėnesių termino

-         Į EŽTK galima kreiptis ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo tos dienos, kai buvo priimtas galutinis sprendimas (EŽTK 35 str. 1 d.).

-         Terminas prasideda tą dieną, kai pareiškėjas ar jo atstovas yra informuojamas apie galutinį nacionalinės institucijos sprendimą (Worm v. Austria, § 33; Çelik v. Turkey (dec.)) arba, kai  galutinis sprendimas yra viešai paskelbiamas.

-         Peticijos pateikimo EŽTT data yra laikoma pirmosios pareiškėjo komunikacijos su Teismu diena. Pareiškėjas gali nurodyti tik skundžiamą veiksmą (neveikimą), su sąlyga, kad tinkamos ir oficialios formos peticija bus pateikta per Teismo nustatytą laikotarpį (Kemevuako v. the Netherlands (dec.)).

-         Jeigu peticija yra siunčiama Teismui paštu, peticijos data yra laikoma laiško registravimo, o ne jo gavimo data (Kipritci v. Turkey,* § 18).

3.3. Peticija yra anoniminė

-         EŽTT nepriima nagrinėti anoniminių peticijų (EŽTK 35 str. 1 d. (a) p.).

-         Peticija Teismui yra laikoma anonimine, kai pagal pateiktus duomenis neįmanoma identifikuoti pareiškėjo (“Blondje” v. the Netherlands (dec.)).

-         Jeigu asmuo naudoja pseudonimą ir paaiškina Teismui, kad jis yra priverstas neatskleisti savo tikrojo vardo, kad apsaugotų savo šeimos narius ir draugus ginkluoto konflikto metu, peticija nėra laikoma anonimine (Shamayev and Others v. Georgia and Russia (dec.)).

3.4. Peticija yra pakartotinė

-         EŽTT nepriima nagrinėti peticijos, kuri pagal savo esmę tokia pati, kurią Teismas jau svarstė (EŽTK 35 str. 1 d. (b) p.).

-         Peticija yra laikoma iš esmės tokia pačia, kai šalys, skundas ir faktai yra identiški (Pauger v. Austria (dec.); Verein gegen Tierfabriken Schweiz (VgT) v. Switzerland (no. 2) [GC], § 63).

3.5. Skundas jau nagrinėtas kitoje tarptautinėje ginčų sprendimo institucijoje

EŽTT nepriima nagrinėti peticijos, kuri jau buvo perduota kitai tarptautinei tyrimo ar ginčo sprendimo institucijai ir, jeigu peticijoje nėra jokių bylai reikšmingų naujų duomenų (EŽTK 35 str. 1 d. (b) p.).

Kita tarptautine institucija pripažįstama:
-         Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas (Calcerrada Fornieles et Caheza Mato v. Spain (dec.), Pauger v. Austria (dec.), C.W. v. Finland (dec.));
-         Tarptautinės darbo organizacijos Asociacijų laisvės komitetas (Cereceda Martin and 22 Others v. Spain (dec.));
-         Jungtinių Tautų Darbo grupė dėl nesankcionuoto sulaikymo (Peraldi v. France* (dec.).

3.6. Pareiškėjas piktnaudžiauja peticijos teise

Piktnaudžiavimas peticijos teise yra toks pareiškėjo elgesys, kuris akivaizdžiai prieštarauja individualios peticijos teisės tikslui ir nepagrįstai apsunkina Teismo darbą (Mirolubovs and Others v. Latvia, §§ 62 and 65). Pavyzdžiui:
-         Klaidinančios informacijos pateikimas: klaidingi faktai (Varbanov v. Bulgaria, § 36); dokumentų klastojimas (Jian v. Romania* (dec.);
-         Įžeidžiančios kalbos vartojimas pateikiant peticiją: užgauliai ar gąsdinančiai kalbama apie nacionalinę valstybę, Teismą, teisėjus ir kt. (Duringer and Grunge v. France (dec.), and Stamoulakatos v. the United Kingdom (dec.)).
-         Pareigos laikytis taikaus susitarimo, derybų konfidencialumo pažeidimas (Mirolubovs and Others v. Latvia*,§ 68).
-         Peticija pateikta nepagrįstai, yra smulkmeniška (Bock v. Germany (dec.))
==============================================================================================================
[1] Šalis, prisijungusi prie Europos Žmogaus Teisių Konvencijos;

[2] [GC] pažymėtose bylose sprendimai buvo priimti Didžiosios kolegijos (angl. Grand Chamber);

[3] (Dec.) žymi, jog tai sprendimas dėl priimtinumo (angl. Decision on Adminissibility);

* Šių bylų sprendimų tekstai yra prieinami tik prancūzų kalba

 ==============================================================================================================
Europos žmogaus teisių teismas yra tarptautinė institucija, kuri nagrinėja skundus asmenų, teigiančių, kad buvo pažeistos jų teisės, įtvirtintos Europos žmogaus teisių konvencijoje. Konvencija yra tarptautinė sutartis, kuria Europos valstybės susitarė užtikrinti tam tikras esmines žmogaus teises. Šios teisės yra išdėstytos pačioje Konvencijoje, o taip pat ją papildančiuose protokoluose Nr. 1, 4, 6, 7 ir 13.

Daugiau informacijos apie kreipimosį į Europos žmogaus teisių teismą tvarka galite rasti čia.

2010 m. gruodžio 31 d. duomenimis pirminio nagrinėjimo Teisme laukė 443 skundai prieš Lietuvą (atitinkamai 2009 m. – 362).
==========================================================================================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
===========================================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/

 

Šiame Infobiuletenyje Jūsų dėmesiui pateikiame Žmogaus teisių stebėjimo instituto užsakymu 2010 m. pabaigoje Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos apklausos „Kaip visuomenė vertina žmogaus teisių padėtį Lietuvoje“ išvadas.

Apklausa buvo atlikta siekiant įvertinti Lietuvos žmonių informuotumą žmogaus teisių klausimais, išsiaiškinti kokios politinės ir pilietinės teisės yra suvokiamos kaip labiausiai pažeidinėjamos, kokios tradicinės socialinės grupės labiausiai diskriminuojamos, kokiems privataus gyvenimo aspektams Lietuvos žmonės yra labiausiai jautrūs, ir, svarbiausia, ar jie pasitiki esamais žmogaus teisių apsaugos mechanizmais ir yra pasiryžę ginti savo teises. Analogiškos apklausos buvo atliktos 2006 ir 2008 metais.

Apklausos rezultatų aprašymą bei grafinę išraišką rasite čia. Taip pat daugiau apie tai skaitykite mūsų tinklapyje: http://www.hrmi.lt/tyrimai/visuomenes-nuomones-apklausos/

Žemiau Jūsų dėmesiui pateikiame apklausos rezultatų santrauką.
===========================================================================================================================
Palyginus 2010 m. apklausos rezultatus su ankstesnių metų apklausų duomenimis, matyti, kad auga suvokiamas informuotumo apie žmogaus teises lygis. 2006-aisiais 42% respondentų sakė, jog jiems pakanka informacijos apie žmogaus teises, 2008-aisiais tokių buvo 43%, o šiemet  šis skaičius šoktelėjo iki 54%. Tačiau vis tiek beveik pusei Lietuvos gyventojų nepakanka informacijos apie žmogaus teises.

Deja, žinančių kur kreiptis dėl pažeistų žmogaus teisių nė kiek nepadaugėjo (2008 m. – žinojo 48,7%, 2010 m. - žino 48,5%). Pastebėtina, jog kuo žmonės vyresni, tuo dažniau jie nežino kur kreiptis dėl pažeistų žmogaus teisių (tarp iki 29 m. amžiaus respondentų – nežinančių 37,9%, 50-59 m. amžiaus grupėje  nežino 57,4%, 70 ir daugiau m. – nežino net 66,2%). Pastebėtina, kad moterys dažniau nežino kur kreiptis dėl pažeistų žmogaus teisių, nei vyrai.

Taigi, viena vertus, daugėja manančių, kad informacijos apie žmogaus teises jiems pakanka, kita vertus, kur kreiptis dėl pažeistų savo teisių daugelis nežino. Galima kelti klausimą, ar žmonės iš tiesų suvokia žmogaus teisių turinį ir jų ryšį su savo gyvenimu bei patiriamomis skriaudomis, nes susidūrę su būtinybe jas ginti – nežino ko imtis. 

Nerimą kelia tai, kad vėl padaugėjo respondentų, teigiančių, jog buvo pažeistos jų žmogaus teisės (2006-aisiais metais tokių buvo 22%, 2008-aisiais – 18%, 2010 – vėl 22% ). Kaip ir ankstesniais metais, beveik keturi penktadaliai respondentų, kurie tvirtino, kad jų teisės buvo pažeistos, niekur dėl to nesikreipė (2006-aisiais metais tokių buvo 74%, 2008-aisiais – 79%, 2010 – 78%). Beveik 78% respondentų, kurie nesikreipė dėl pažeistų teisių, tokį savo sprendimą motyvavo tuo, jog nesitiki sulaukti efektyvios pagalbos. Pažymėtina, kad itin sumažėjo pasitikėjimas prokuratūra – jeigu 2008-aisiais metais virš 10% respondentų tvirtino, jog kreipėsi dėl pažeistų teisių į prokuratūrą, tai 2010-aisiais tokių tėra 4%.

Žmonių nepasitikėjimą valstybės institucijomis, turinčiomis ginti jų teises, patvirtina ir tai, kad nuosekliai daugėja respondentų, įsitikinusių, jog labiausiai žmogaus teises  pažeidinėja teismas (skalėje nuo 1 (mažiausiai pažeidžiama) iki 10 (labiausiai pažeidžiama), 2006 m. vidurkis - 5,94,  2008 m. vid. - 5,99,  2010 m. vid. - 6,61) ir prokuratūra (2006 m. vid. - 5,5, 2008 m. vid. - 5,68,  2010 m. vid. - 6,39). Kaip ir ankstesniais metais, labiausiai pažeidžiančia žmogaus teises institucija laikomi antstoliai, tačiau taip manančiųjų mažėja (2006 m. vid. – 7,38,  2008 m. vid. – 7,41,  2010 m. vid. – 7,06).

Taip pat daugiau nei 8% sumažėjo respondentų, teigiančių, kad asmens kaltumą dėl nusikaltamos veikos nustato teismas (2008 – 83%, 2010 – 74%) ir padaugėjo nežinančių/ neatsakiusiųjų  į šį klausimą (nuo 3% iki 8%).

Įvertinus šiuos atsakymus, nestebina, kad, kaip ir ankstesniais metais, tarp apklausoje išvardintų politinių ir pilietinių teisių (teisė į teisingą teismą, teisė į asmens saugumą, teisė į žodžio laisvę, teisė dalyvauti politiniame gyvenime, teisė į nuosavybę, teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą) labiausiai pažeidžiama teise laikoma teisė į teisingą teismą (2006 m. vidurkis  - 6,6, 2008 m. vid. - 6,5, 2010 m. vid.- 6,8).
Nuo 2006 metų, respondentų nuomone, mažėja teisės į asmens saugumą ir teisės į nuosavybę pažeidimų, tačiau didėja teisės į žodžio laisvę pažeidžiamumas. 2010-aisiais pastebimai padaugėjo respondentų manančių, jog pažeidžiama yra teisė į politinį dalyvavimą (nuo vid. 3,6 2008-aisiais metais iki vid. 4,2 2010m.).

Respondentų nuomone, šiuo metu labiausiai diskriminuojama socialinė grupė Lietuvoje yra pagyvenę žmonės. Suvokimas, kad pagyvenę žmonės yra diskriminuojami vis auga (2006 m. – vid. 5,4, 2008 m. – vid. 5,6, 2010 m. –  vid. 5,8). Taip pat nuo 2006 metų respondentai nuosekliai išskiria kaip labiausiai diskriminuojamas socialines grupes psichikos ligonius ir neįgalius asmenis. Pagal 2010 metų rezultatus mažiausiai diskriminuojamomis socialinėmis grupėmis Lietuvoje laikomos tautinės mažumos ir vaikai.

Palyginus su 2008 metais sumažėjo suvokimas apie seksualinių mažumų diskriminaciją (2008m. vid. - 5,2, 2010 m.vid. - 4,6). Pastarasis rezultatas stebėtinai kontrastuoja su įsitikinimu, jog labiausiai pažeistų teisę į privataus gyvenimo gerbimą respondentų vaiko homoseksualios orientacijos paskelbimas per radijo pokalbių laidą (vidurkis siekia net 8,7). Šis kontrastas liudija apie pakantumo seksualinės orientacijos skirtumams regresą, akivaizdu, kad ši problema traukiasi į šešėlį – nenorima pripažinti, kad šie žmonės diskriminuojami, tačiau aiškiai suvokiama, kaip dėl priskyrimo seksualinėms mažumoms nukentėtų vaikas ir visa šeima.

Įdomu tai, kad mažiausiai, respondentų nuomone, teisę į privataus gyvenimo apsaugą pažeistų vaizdo stebėjimo kameros įrengimas gatvėje (vid. 3,8). Matyti, kad vis augantis vaizdo stebėjimo įrangos diegimas viešosiose erdvėse nėra tinkamai aptariamas su visuomene – vietoje konkrečių šios privatumą ribojančios priemonės naudojimo efektyvumo įrodymų bei duomenų valdymo ir perdavimo saugumo užtikrinimo, apsiribojama praktiškai visais atvejais tinkama fraze, kad tai daroma „dėl Jūsų saugumo“. To pasekmė – pažadais apie saugumą užliūliuota visuomenė, nepajėgi netgi kvestionuoti kokia kaina ir ar išvis tas saugumas užtikrinamas.

Tačiau bendrai žmonių jautrumas privatumo pažeidimams auga – vis daugiau žmonių vertina kaip pažeidimą reikalavimą pateikti asmens kodą parduotuvėje grąžinant prekes, vaizdo stebėjimo kameros įrengimą darbo vietoje be respondento žinios, respondento nuotraukos su komentaru apie jo aprangos stilių paskelbimą laikraštyje, bei TV laidas, kuriuose būtų rodomas viešoje vietoje sulaikytas ir kalbinamas neblaivus nepilnametis respondento vaikas.

Iš kitos pusės, vis daugiau žmonių mano jog LR Seimo nario, įtariamo teisės pažeidimais, telefono pokalbių pagarsinimas TV žiniose nepažeistų žmogaus teisių (2006 m. – vidurkis 5,7, 2008 m. – vidurkis 5,2, 2010 m. – vidurkis 4,7).
 ===========================================================================================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas buvo įkurtas 2003 metais. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, pateikia alternatyvias ataskaitas tarptautinėms institucijoms, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
=========================================================================================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga, susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/

 

Pirmajame žmogaus teisių infobiuletenyje 2011-aisiais rasite sausį pristatytos kasmetinės pasaulinės žmogaus teisių ataskaitos, kurią parengė viena iš įtakingiausių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų Human Rights Watch, santrauką.

Nors ataskaita atskirai nevertina žmogaus teisių padėties mažesnėse valstybėse, tame tarpe Lietuvoje, ji išryškina globalias bei regionines tendencijas ir problemas, trumpai apžvelgia žmogaus teisių padėtį bendrai Europos Sąjungoje bei didesnėse ES šalyse. Lietuva, kaip globalių bei regioninių organizacijų narė, turi prisiimti dalį atsakomybės už pastaraisiais metais blogėjančią žmogaus teisių padėtį, jai būdingos daugelis problemų, identifikuotos kitų, visų pirma kultūriškai ir politiškai artimų (tokių kaip Lenkija), valstybių atžvilgiu. Deja, turime pastebėti, kad kol kas žmogaus teisių apsaugos stiprinimas neužima tinkamos vietos Lietuvos vidaus bei užsienio politikos darbotvarkėse.  

Visą dokumentą (World Report 2011, anglų k.) galite rasti tinklapyje www.hrw.org.

Pagarbiai,

Žmogaus Teisių Stebėjimo Institutas

===========================================================================================================================

World Report 2011 yra 21-a kasmetinė žmogaus teisių situacijos visame pasaulyje apžvalga, kurioje pristatomos svarbiausios žmogaus teisių problemos daugiau nei 90-yje valstybių. Šioje ataskaitoje užfiksuoti valstybių bei nevalstybinių karinių grupuočių įvykdyti pažeidimai, tame tarpe išpuoliai prieš civilius Artimuosiuose Rytuose,  grasinimai žmogaus teisių gynėjams bei jų užpuolimai Afrikos, Artimųjų Rytų, Pietų Amerikos šalyse, aprašytos itin prastos laisvės atėmimo įstaigų sąlygos Šiaurės Amerikoje, Argentinoje, Brazilijoje, Čilėje, Kuboje, Haityje, Venesueloje. Ataskaitoje minimi tiek žmogaus teisių pažeidimai būdingi daugeliui pasaulio šalių – pvz., susirinkimų, saviraiškos laisvės ribojimai, tiek pasireiškiantys atskirose valstybėse – pvz., mirties bausmės taikymas Baltarusijoje, sergančiųjų ŽIV ir AIDS teisės į sveikatos apsaugą pažeidimai Rusijoje. Taip pat pateikta informacija apie moterų, vaikų, pabėgėlių, darbininkų, bei kitų grupių teisių pažeidimus.

Human Rights Watch 2010 metų ataskaitoje akcentavo intensyvėjantį žmogaus teisių gynėjų, organizacijų ir institucijų puolimą žmogaus teises pažeidinėjančiose valstybėse. Šiemet World Report pateikia kitą šios problemos pusę –  valstybių-žmogaus teisių lyderių, iš kurių tiek daug tikėtąsi, negebėjimą tinkamai reaguoti į šią problemą, apginti tuos žmones ir organizacijas, kurios kovoja už žmogaus teises, ir duoti griežtą atkirtį žmogaus teises pažeidžiančiomis valstybėms.

Human Rights Watch konstatuoja, kad už vadinamojo politinio dialogo pastaruoju metu dažniausiai slypi elementari baimė pareikšti griežtą poziciją, to pasekmė – užmerktos akys į šiurkščius žmogaus teisių pažeidimus. Taip Jungtinės Tautos užsimerkė prieš represijas Birmoje ir Šri Lankoje, Europos Sąjunga prieš susidorojimus Uzbekistane ir Turkmėnistane, ir bene draugiškiausiai visi tylėjo Kinijai suvaržant fundamentalias laisves. O kai nėra viešo tarptautinio spaudimo, represinės valdžios be baimės puola vietinius žmogaus teisių gynėjus, kaip kad pastaraisiais metais vyksta Rusijoje, Etiopijoje, Ruandoje, Kambodžoje ir kitose šalyse. Kaip tik dėl to, kad dialogas ir bendradarbiavimas atrodo pernelyg panašūs į paklusnumą ir susitaikymą, žmogaus teisių gynėjai šalies viduje jaučia abejingumą, o ne solidarumą.

Žemiau pateiksime trumpą ataskaitos turinio apžvalgą. Nors ataskaita atskirai nevertina žmogaus teisių padėties mažesnėse valstybėse, Lietuva, kaip globalių bei regioninių organizacijų narė, taip pat yra atsakinga už pastaraisiais metais blogėjančią žmogaus teisių padėtį, jai būdingos daugelis problemų, identifikuotų kitose valstybėse.

PASAULIS

Viena iš opiausių šiandienos pasaulio problemų yra valdžios abejingumas bei sąmoningi žmogaus teisių pažeidinėjimai. Itin akivaizdūs žodžio laisvės pažeidimai – žurnalistai bei paprasti žmonės atvirai puolami už savo nuomonės reiškimą beveik visame pasaulyje. Tačiau, kaip pabrėžia Human Rights Watch 2011 metų ataskaita,  ten, kur žodžio laisvė nėra visiškai pažabota, neigiamos publikacijos gali padėti įžiebti valdžios aktyvius pozityvius veiksmus. Pavyzdžiui, 2010 metų spalį paviešintas vaizdo klipas, kuriame Indonezijos kariai kankina du Papua Naujosios Gvinėjos ūkininkus, sukėlė adekvačią Indonezijos vyriausybės reakciją. Kaip tik tą mėnesį buvo suplanuotas JAV Prezidento Barack Obama vizitas į Indoneziją ir nė vienas vykdomosios valdžios organas nenorėjo, kad kankinimai būtų dominuojanti susitikimo tema. Iki tol akivaizdžiai vengusi bausti karius už žmogaus teisių pažeidimus, šįkart Indonezijos vyriausybė skubiai nuteisė keturis karius dėl įvykdytų nusikaltimų. Tai buvo aiškus atsakas į žiniasklaidos spaudimą.

Ironiška, kad vyriausybės, kurios labiausiai priešinasi viešo tarptautinio spaudimo naudojimui žmogaus teisių pažeidimų stabdymui, nesvyruodamos naudoja spaudimą žmogaus teisių kritikai atremti. Pavyzdžiui, Šri Lanka nesėkmingai bandė blokuoti JT patariamąją rezoliuciją dėl atskaitomybės už karo nusikaltimus ginkluotų konfliktų su Tamilų Tigrais metu. Kinija dėjo dideles pastangas, kad įkalintas Kinijos rašytojas ir žmogaus teisių aktyvistas Liu Xiaobo negalėtų gauti Nobelio Taikos Premijos, kai tai nepavyko – Kinija bandė atgrasinti kitas šalis nuo vykimo į apdovanojimų ceremoniją Norvegijoje. Taip pat Kinija dėjo analogiškas pastangas blokuoti JT pasiūlytą tyrimų komisiją dėl karo nusikaltimų Birmoje.

Kita opi problema – saugumas mokyklose. Pasaulyje 72 milijonų pradinio išsilavinimo amžiaus vaikų nelanko mokyklų, iš jų daugiau nei pusė – 39 milijonai – gyvena šalyse, kenčiančiose nuo ginkluotų konfliktų. Daugelyje tokių šalių ginkluotos grupės sąmoningai grasina moksleiviams ir mokytojams, juos žudo, sprogdina ir degina mokyklas. Valstybės saugumo pajėgos naudoja mokyklas kaip karinių operacijų bazes, taip sukeldamos mokiniams pavojų ir užkirsdamos kelią išsilavinimui.

Nuo 2004 separatistai maištininkai mažiausiai 327 kartus padegė mokyklas Pietų Tailande, o 2010-aisiais valstybės saugumo pajėgos okupavo mažiausiai 79 mokyklas. Šimtai aktyvių profesinių sąjungų mokytojų buvo nužudyti Kolumbijoje per pastarąjį dešimtmetį besitęsiantį konfliktą tarp valdžios ir sukilėlių pajėgų. Human Rights Watch tyrėjai užfiksavo moksleivių, mokytojų ir mokyklų puolimus bei jų žalą išsilavinimui šiose šalyse: Afganistane, Kolumbijoje, Demokratinėje Kongo Respublikoje, Indijoje, Nepale, Birmoje, Pakistane, Filipinuose, Tailande. Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) praneša, jog tarp 2007 – 2009 metų užpuolimai pasireiškė mažiausiai 31 šalyje.

Ir toliau didelį susirūpinimą kelia nemažėjantys moterų, mergaičių ir vaikų seksualiniai prievartavimai, taip pat lygių teisių pažeidimai Afrikos, Artimųjų Rytų, Pietų Amerikos regionuose. Human Rights Watch ataskaitoje taip pat atkreipiamas dėmesys į labai prastas įkalinimo sąlygas Pietų Amerikos regione.

EUROPOS SĄJUNGA

Sausio mėnesį įsigaliojusi Pagrindinių teisių chartija suteikė Europos Sąjungai naują instrumentą apsaugant žmogaus teises. Svarbesnis vaidmuo suteiktas Europos Parlamentui, taip pat įkurtas Europos Sąjungos Teisingumo komisaro postas. Nauja komisarė Viviane Reding pažadėjo „nulinės tolerancijos“ politiką Europos Sąjungos valstybėms, pažeidinėjančioms Chartiją.

Pažeidimų procedūra, pradėta prieš Graikiją dėl prieglobsčio sistemos netinkamumo, parodė Europos Komisijos ryžtą reikalauti iš šalių-narių atskaitingumo už žmogaus teisių pažeidimus. Komisija viešai pasmerkė Prancūziją už romų išsiuntimą iš šalies, tačiau akcentavo procedūrinių apsaugos priemonių nesilaikymą ribojant Europos Sąjungos piliečių teisę laisvai judėti, vietoje to, kad akcentuotų pozityvios pareigos nediskriminuoti nevykdymą.

Iššūkio užtikrinti visapusišką pagarbą žmogaus teisėms Europos Sąjungoje mąstą iliustruoja augančios netolerancijos pavyzdžiai – radikalių dešiniųjų partijų triumfas rinkimuose, dalyvavimas valdančiosiose koalicijose, romus, musulmonus ir migrantus varžanti politika, besitęsiantys rūpesčiai dėl kovos su terorizmu praktikų, pažeidžiama teisė į prieglobstį ir nenuosekli apsauga nuo diskriminacijos.

Vis dar užstrigusios ES Prieglobsčio ir migracijos politikos pastangos reformuoti ir harmonizuoti prieglobsčio procedūras visoje ES. JT Pabėgėlių komisaro kovą ir Europos Komisijos rugsėjį atliktos studijos rodo ryškius skirtumus ir spragas tvarkant prieglobsčio prašymus įvairiose ES valstybėse.

Prieglobsčio ir migracijos politika

2009-aisiais maždaug trys ketvirčiai migrantų pateko į ES per Graikiją, 2010-ųjų duomenimis šis skaičius dar augo. Atvykimas jūra ženkliai sumažėjo – ES Sienos apsauga Frontex pranešė, kad 2010 pirmoje pusėje jūrinė imigracija sumažėjo 75 proc.

Antrasis Dublino reglamentas numato, kad prieglobsčio prašymai turi būti teikiami pirmoje valstybėje, į kurią patenkama, dėl to apsunkinama ir taip užstrigusi Graikijos prieglobsčio sistema. Tačiau EK pastangos inicijuoti švelnią reformą šiuo klausimu susidūrė su stipriu pasipriešinimu iš kitų ES narių.

Nuo 2010 vidurio Europos Žmogaus teisių teismas (EŽTT) nurodė sustabdyti daugiau nei 750 Dublino reglamentu paremtų grąžinimų į Graikiją, dar tūkstančiai grąžinimų laukia sprendimo ar yra sustabdyti nacionaliniame lygyje. Rugsėjį Jungtinė Karalystė sustabdė visus grąžinimus į Graikiją, o lapkričio pradžioje analogiškai pasielgė Nyderlandai, Belgija, Suomija, Švedija, Islandija ir Norvegija (nors pastarosios dvi nėra ES šalys).

Rugsėjį EŽTT nagrinėjo bylą, tapusia iššūkiu šiai politikai – Belgijos į Graikiją grąžintas afganas pasiskundė netinkamu elgesiu ir iškilusia grėsme būti sugrąžintam į Afganistaną be tinkamo prieglobsčio prašymo tyrimo. Bylos sprendimo laukiama.

EK gegužės mėnesį parengtas veiksmų planas dėl nelydimų migrantų vaikų reikalauja bendrų ES pastangų, kad būtų užtikrinti geriausiai vaikų interesus atitinkantys ilgalaikiai sprendimai. Deja, JK ir kitos ES šalys (taip pat Norvegija) vystė planus sukurti priėmimo centrus Kabule (Afganistane), į kuriuos galėtų repatrijuoti nelydimus vaikus, nepaisant to, kad tai akivaizdžiai nesaugu ir netinkama procedūriškai.

Nepaisant JT Pabėgėlių komisaro prieštaravimų, tarp 2010 balandžio ir rugsėjo dešimtys prieglobsčio prašytojų buvo grąžinti į Iraką ne mažiau kaip trimis jungtiniais skrydžiais. Frontex koordinavo bent vieną šių užsakomųjų reisų. JK ir Nyderlandai surengė papildomus skrydžius. Tačiau po EŽTT įsikišimo abi valstybės sustabdė deportaciją.

Naujos Frontex taisyklės jūros operacijoms, priimtos balandį, apima draudimą grąžinti esant persekiojimo grėsmei ir pareigą atsižvelgti į pažeidžiamų grupių interesus, įskaitant prieglobsčio prašytojus, vaikus ir prekybos žmonėmis aukas.

Priešindamasi nuostatai, kad tarptautiniuose vandenyse išgelbėtieji turi būti vežami į šalį, kurios pareigūnai vykdo misiją, vietoje anksčiau galiojusios nuostatos vežti į arčiausiai esantį uostą, nuo kovo mėnesio Malta pasitraukė iš Frontex misijų. Tačiau liepą Malta sudalyvavo kontraversiškoje jungtinėje operacijoje su Libija, kurios pasekoje dalis pabėgėlių somaliečių buvo sugrąžinti į Libiją, o dalis atvežti į Maltą.

Nepaisant rimto susirūpinimo dėl žmogaus teisių pažeidimų, rugsėjį Europos Parlamentas patvirtino įleidimo į ES sutarties atkūrimą su Pakistanu. Kelia nerimą, kad šis susitarimas vėl palengvins afganų, įskaitant vaikus, repatriaciją. Nepaisant prievartinio JT Pabėgėlių komisaro biuro uždarymo Tripolyje, 2010 spalį EK pasirašė bendradarbiavimo sutartį su Libija bei suteikė 50 mln Eurų sienos saugojimui ir pabėgėlių apsaugai.

Diskriminacija ir netolerancija

Romai, didžiausia Europos mažuma, toliau patiria diskriminaciją, atskirtį ir ekstremalų skurdą visame regione. Balandį, prieš antrą ES viršūnių susitikimą romų klausimais, vykusį kiek vėliau Ispanijoje, EK pirmą kartą priėmė komunikatą romų klausimu, ragindama efektyviau dirbti su daugialypėmis romų marginalizacijos priežastimis. ES valstybės, konkrečiai Vokietija, vis tiek tęsė romų repatriaciją į Kosovą, nepaisant JT Pabėgėlių komisaro biuro prieštaravimo, o Prancūzija skatino romus repatrijuoti į Rytų Europą.

Nepaisant susirūpinimo galimais religijos laisvės ir privatumo pažeidimais, pastangos uždrausti veidą dengiančių čadrų ar nihabų nešiojimą 2010-aisiais pasiekė apogėjų. Prancūzijos parlamentas rugsėjį uždraudė tokių uždangalų nešiojimą viešumoje ir vertimą moteris dengti veidus paskelbė nusikaltimu.  Spalį Konstitucinis Teismas paskelbė, kad šis įstatymas suderinamas su Prancūzijos Konstitucija.

Belgijos parlamentas priėmė panašų draudimą gegužę, ataskaitos rengimo metu dar buvo laukiama Senato sprendimo. Dėl analogiško draudimo sutarė Nyderlandų valdančioji koalicija, tariamasi Ispanijoje, Italijoje ir Danijoje. Vokietijoje gegužės mėn. Vidaus reikalų ministras paprieštaravo šiam draudimui, tačiau 2009-ųjų gruodžio Federalinio darbo teismo sprendimas uždrausti mokytojai dėvėti galvos apdangalą klasėje patvirtina, jog valstybės lygiu tęsiamas galvą bei veidą dengiančių religinių priemonių nešiojimo ribojimas mokytojoms bei tarnautojoms.

Vokietija ir kitos ES šalys blokavo pastangas modernizuoti ES antidiskriminacinius įstatymus religijos, amžiaus, negalios, ir seksualinės orientacijos pagrindais. Išlieka nacionalinės kliūtys sustabdyti LGBT žmonių diskriminaciją, pvz., Nyderlanduose transseksualus asmuo gali oficialiai keisti lytį identifikuojančius dokumentus tik po negrįžtamos lyties keitimo operacijos, o Italijoje iki šiol stokojama aiškios apsaugos nuo diskriminacijos seksualinės orientacijos pagrindu.

Antiteroristinės priemonės ir žmogaus teisės

JT specialieji pranešėjai dėl kankinimų ir žmogaus teisių kovojant su terorizmu vasario mėnesį pranešė, kad Vokietija (vienas atvejis, 2002 m.), JK (keli atvejai, 2002 m. ir vėlesni) bendradarbiavo slaptai sulaikant įtariamus terorizmu asmenis. Birželį Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras kritikavo progreso stoką siekiant visiško atskaitingumo dėl bendradarbiavimo su JAV pažeižiant žmogaus teises Lenkijoje, Rumunijoje ir Švedijoje. Sausį pradėtas tyrimas Lietuvoje, po to kai parlamentinė komisija 2009-ųjų gruodį priėjo išvados, jog CŽV buvo įsteigusi dvi slapto sulaikymo vietas Lietuvoje 2005 ir 2006 metais (2011 sausį tyrimas nutrauktas - ŽTSI pastaba).

Tęsėsi Gvantanamo kalinių perkėlimas į Europą. Tarp sausio ir rugsėjo 10 sulaikytųjų buvo perkelti į ES valstybes – po 3 į Ispaniją ir Slovakiją, 2 į Vokietiją, po vieną į Bulgariją ir Latviją. Italija ir Ispanija pareiškė priimsiančios dar du.

Balandį ES Taryba priėmė grėsmę privatumui keliančią nutartį sistemiškai rinkti ir dalytis informacija apie radikalizaciją, tai dalis kovos su radikalizacija ir verbavimu į teroristines organizacijas veiksmų plano.

Rugsėjį ES Teisingumo teismas anuliavo 2008-ųjų lapkritį EK priimtą terorizmo finansavimo sprendimą, dėl kurio buvo užšaldytas Saudo Arabijos piliečio Yassin Abdulah Kadi turtas. Jau antrąsyk ES teismas priima sprendimą prieš jo turto įšaldymą, abiem atvejais dėl procedūrinių pažeidimų.

Žmogaus teisių padėtis atskirose ES valstybėse

Prancūzija

Liepos mėnesį Prancūzijos Vyriausybė pradėjo plačiai nuskambėjusią romų išsiuntimo iš šalies kampaniją po to, kai įsižiebė riaušės dėl policininko įvykdyto Prancūzų gens du voyage („keliautojų“) bendruomenės nario nušovimo (tyrimas tebevyksta). 128 neformalios gyvenvietės buvo išardytos iki 2010 m. rugpjūčio pabaigos, įskaitant ir tas, kurios buvo apgyvendintos Prancūzų gens du voyage bendruomenės, taip pat beveik 1000 romų buvo repatrijuoti į Rumuniją ir Bulgariją. Rugpjūčio 5d. Vidaus reikalų ministro direktyvoje, kuri pateiko į viešumą rugsėjo pradžioje ir to pasekoje buvo anuliuota, prefektams buvo įsakyta imtis „sistemingų veiksmų išardyti nelegalias stovyklas, pirmiausiai – romų.“ Tai akivaizdžiai susiję su iškeldinimais ir rodo diskriminacinį tikslą.

Po to, kai EK pagrasino pažeidimų nagrinėjimo procedūra dėl ES įstatymo dėl laisvo judėjimo pažeidimų, rugsėjį Prancūzija sutiko pagerinti procedūrines apsaugos priemones.

JT Rasinės diskriminacijos panaikinimo komitetas išreiškė susirūpinimą dėl kolektyvinės deportacijos bei romų ir Prancūzijos „keliautojų“ patiriamų teisių į išsilavinimą ir tinkamą būstą pažeidimų, taip pat dėl diskriminacinės politikos ir augančių rasistinių bei ksenofobinių išpuolių.

Tačiau nepaisant JT Komiteto prieš kankinimus kritikos gegužę ir EŽTT kritikos 2009-aisiais dėl neužtikrinamos apsaugos pabėgėliams pagreitinto prašymų nagrinėjimo procese, 2010 spalį Nacionalinė asamblėja priėmė imigracijos įstatymą, apribojantį pabėgėlių teises. Maža to, įstatyme paskutinę minutę buvo išplėsti pagrindai deportuoti ES piliečius, pvz. už Prancūzijos pašalpų sistemos „išnaudojimą“, elgetavimą ar „užpuolikišką“ žemės užėmimą. Šios priemonės aiškiai nukreiptos prieš romus.

EŽTT spalį paskelbė, kad dabartinės baudžiamojo proceso nuostatos pažeidžia teisės į teisingą teismą standartus. Taip pat spalį Kasacinis teismas, aukščiausias teismas Prancūzioje, priėmė nutartį, kad sumažinti apsaugos standartai terorizmo, organizuoto nusikalstamumo ir narkotikų prekybos bylose pažeidžia teisę į efektyvią gynybą.

Vokietija

Vasarį JT Specialusis pranešėjas rasizmui pabrėžė įsisenėjusį rasizmą, ksenofobiją ir diskriminaciją pabėgėlių būsto, įdarbinimo, išsilavinimo ir judėjimo apribojimo srityse.

2010 gegužę įsigaliojusiame sprendime EŽTT pareiškė, kad Vokietijos įstatymas, numatantis pavojingais laikomų nuteistųjų neribotą sulaikymą, jiems atlikus numatytą laisvės atėmimo bausmę, pažeidžia teisę į laisvę ir savavališko sulaikymo draudimą.

Graikija

Rugsėjį JT Komisaras pabėgėlių klausimais apibūdino migrantų ir pabėgėlių padėtį Graikijoje kaip „humanitarinę krizę“. Nepaisant Graikijos Vyriausybės pakartotinių įsipareigojimų reformuoti suirusią prieglobsčio sistemą, atstatyti apeliacijos teisę, užtikrinti žmonišką elgesį su migrantais ir užtikrinti policijos atskaitomybę už žmogaus teisių pažeidimus, jokio apčiuopiamo pagerėjimo neįvyko. Iš dalies tai sąlygojo finansinė krizė, tad reformos nukeltos 2011 metams. EK tęsia pažeidimų nagrinėjimo procedūrą prieš Graikiją dėl ES prieglobsčio taisyklių sulaužymo. 

Ginkluotų opozicijos pajėgų smurto protrūkiai ir demonstracijos tapo gilėjančios ekonominės krizės iliustracija. Dėl sprogdinimų valstybės institucijose žuvo atsitiktinis praeivis ir Piliečių saugos ministro patarėjas. Policija sulaikė keliolika laiškų su sprogmenimis, adresuotų ambasadoms Atėnuose, Parlamentui, valstybės vadovams ir institucijoms Europoje.

Italija

Rasistinio ir ksenofobinio smurto protrūkiai bei priešiškas politinis diskursas išliko svarbiausia problema. 2010 sausį 11 afrikiečių sezoninių darbininkų buvo sunkiai sužaloti Kalabrijoje. Lengvesnius sužeidimus patyrė ne mažiau kaip 10 kitų migrantų, 10 policijos pareigūnų ir 14 vietinių gyventojų. Virš 1000 migrantų paliko miestą po šių įvykių, dauguma – evakuoti policijos. Daugelis šalių išreiškė susirūpinimą rasizmu ir ksenofobija Italijoje per pirmąją universalią periodinę Italijos ataskaitą Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje 2010 vasarį.

Nyderlandai

Parlamento rinkimai birželį iškėlė anti-imigrantų politiką propaguojančią Laisvės partiją į trečią vietą su 24 vietomis parlamente. Spalį prasidėjo Laisvės partijos lyderio Geert Wilders‘o teismas dėl diskriminacijos ir neapykantos kurstymo prieš musulmonus, ne Vakarų kilmės imigrantus, ypač marokiečius, ir viešą Islamo sekėjų žeminimą. Bylos nagrinėjimas tęsiasi.

Naujos taisyklės, priimtos liepą, pratęsė pagreitinto prieglobsčio prašymų nagrinėjimo procedūrą nuo 48h iki 8 dienų, ignoruojant nacionalinę ir tarptautinę kritiką, kad šis terminas nepakankamas tinkamam įvertinimui, ypač sudėtingais atvejais ir pažeidžiamų grupių atvejais. Vasarį JT Moterų diskriminacijos panaikinimo komitetas sukritikavo pagreitintas olandų procedūras kaip netinkamas smurto aukoms moterims ir nelydimiems vaikams, bei paragino vyriausybę oficialiai pripažinti smurtą šeimoje bei persekiojimą dėl lyties pagrindais suteikti prieglobstį.

Lenkija

Oficialūs skrydžių įrašai, kuriuos gavo dvi žmogaus teisių organizacijos 2010 vasarį, patvirtino, kad ne mažiau kaip 6 CŽV Slaptųjų sulaikymų ir ypatingųjų gabenimų programos lėktuvai leidosi Lenkijoje 2003-iaisiais. 2008 inicijuotas ikiteisminis tyrimas tęsiasi, pasirodė informacija, kad prokuroras svarstė kaltinimų karo nusikaltimais pateikimą buvusam Prezidentui Aleksandrui Kwasniewskiui bei kitiems aukštiems pareigūnams.

Rugsėjį bylą tiriantis prokuroras pranešė, kad jo tyrimas apims ir Saudo Arabijos piliečio galimą sulaikymą ir kankinimą CŽV kalėjime Lenkijoje (šiuo metu jau du asmenys pripažinti nukentėjusiais šioje baudžiamojoje byloje - ŽTSI pastaba).

Diskriminacija rasės, lyties ir lytinio identiteto pagrindu tebekelia rimtą susirūpinimą. Birželį Europos Tarybos Komisija prieš rasizmą ir netoleranciją (ECRI) išreiškė susirūpinimą Lenkijos negebėjimu adekvačiai spręsti romų bei migrantų diskriminacijos klausimus, susijusius su švietimu, būstu, įdarbinimu ir sveikatos apsauga. Europos Komisija padavė Lenkiją į ES Teisingumo teismą gegužę dėl ES direktyvos dėl rasinės lygybės neįgyvendinimo. 2011 sausį įsigaliojo vyriausybės parengta antidiskriminacinė pataisa, tačiau 40 žmogaus teisių organizacijų koalicija kritikuoja šią pataisą kaip neefektyvią ginant nuo diskriminacijos seksualinės orientacijos, negalios, amžiaus ir religijos pagrindu įvairiose srityse, ir lyties pagrindu švietimo srityje.

Gegužę JT Specialusis pranešėjas sveikatos apsaugai sukritikavo Lenkiją dėl nėštumo nutraukimo, kontracepcijos ir prenatalinių tyrimų neprieinamumo.

Ispanija

Ispanija atmetė rekomendacijas, pateiktas pirmosios universalios periodinės ataskaitos JT Žmogaus teisių taryboje metu. Atmestos rekomendacijos apėmė įtariamų terorizmu asmenų apsaugą (komunikacijos draudimas) ir JT Specialiojo pranešėjo žmogaus teisėms kovojant su terorizmu rekomendacijas dėl 2008 teisingumo reformos terorizmo bylose. Lygiai taip pat Ispanijos vyriausybė atmetė rekomendacijas sukurti nepriklausomą policijos veiksmų apskundimo mechanizmą.

Maždaug 200 nelydimų vaikų migrantų, dauguma iš Afrikos, tebelaikomi „kriziniuose“ centruose, įsteigtuose 2006-aisiais Kanarų salose, nepaisant nuolatinių vietinės valdžios prašymų juos panaikinti. 2010 rugsėjį JT Vaiko teisių komitetas išreiškė susirūpinimą dėl nepriimtinų vaikų laikymo sąlygų ir nepriežiūros bei pateikė rekomendacijas padėčiai pagerinti.

Jungtinė Karalystė

Liepą naujoji vyriausybė inicijavo teisėjo vadovaujamą tyrimą dėl JK žvalgybos agentūrų dalyvavimo kankinimuose, ir pirmąsyk paviešino gaires žvalgybos pareigūnams atliekant sulaikytųjų apklausą.  Šios gairės suteikia per plačius įgaliojimus žvalgybos pareigūnams, leidžia jiems naudoti prievartinius tardymo metodus, ir leidžia laikyti pasižadėjimus dėl perduodamų asmenų saugumo pakankama priemone, tačiau praktika rodo, kad pasižadėjimai nėra patikimi. Rugsėjį Lygių galimybių ir žmogaus teisių komisija perspėjo Vyriausybę, kad kreipsis į teismą, jei šios gairės nebus pakeistos.

Lapkritį JK Vyriausiasis prokuroras paskelbė, kad nepakanka įrodymų nuteisti saugumo (MI5) pareigūną dėl Binyam Mohamed kankinimo. Tą patį mėnesį Vyriausybė paskelbė, kad išmokės buvusiems Gvantanamo kaliniams kompensacijas pagal civilinius ieškinius, siekiant išvengti slaptų dokumentų paviešinimo.

Liepą ir rugsėjį Aukščiausiojo Teismo nurodymu civilinėje byloje, kurioje šeši buvę Gvantanamo kaliniai kaltina JK vyriausybę, buvo išviešinti kai kurie dokumentai. Dokumentai įrodė, kad vyriausybė dar 2002 sausį žinojo, kad JK piliečiai ir gyventojai buvo kankinami JAV ir neprieštaravo jų perkėlimui į Gvantanamo kalėjimą.

Liepą Vyriausybė sustabdė kovos su terorizmu veiksmų planą „Sustabdyk ir apieškok“, po to kai EŽTT patvirtino, kad šie įgaliojimai pažeidžia teisę į privataus gyvenimo gerbimą, buvo per platūs ir stokojo saugiklių.

Birželį Ministras pirmininkas viešai atsiprašė už „nepagrįstą ir nepateisinamą“ 14 taikių demonstrantų nužudymą 1972-aisiais Šiaurės Airijoje, įvykdytą britų kareivių. Atsiprašymas sekė ilgai lauktą Kruvinojo Sekmadienio Tyrimo ataskaitą, paviešintą anksčiau tą patį mėnesį. 12 metų užtrukęs tyrimas priėjo išvados, kad kareiviams nebuvo jokios grėsmės ir jie nepateikė jokių perspėjimų prieš šaudydami.

Ir toliau  imigracijos centruose laikomi vaikai, nepaisant gegužę Vyriausybės duotų pažadų sustabdyti šią praktiką. Moterims, įskaitant seksualinės prievartos aukas iš Pakistano, Siera Leonės ir Ugandos, ir toliau taikoma „sulaikymo greituoju būdu“ prieglobsčio suteikimo svarstymo procedūra, visiškai nepritaikyta tokių sudėtingų prašymų nagrinėjimui.

Aukščiausiasis teismas liepos mėnesį nusprendė, kad dviems prieglobsčio prašantiems homoseksualiems asmenims iš Irano ir Kamerūno negali būti atsakytas prieglobstis, kadangi jų pilietybės šalyse jiems grėstų grėsmė dėl jų seksualinės orientacijos. The Home Office paskelbė naujas taisykles,  apsaugančias nuo  išsiuntimų į šalis, kuriose individai susidurtų su persekiojimu dėl jų seksualinės orientacijos ar lyties tapatybės.

====================================================================

Human Rights Watch yra viena didžiausių nepriklausomų organizacijų kovojanti už žmogaus teises. HRW buvo įkurta 1978-aisiais, įsteigus Europos ir Centrinės Azijos skyrių (tuomet vadintą Helsinki Watch). Šiandien HRW turi skyrius Afrikoje, Amerikose, Azijoje, Vidurio Rytuose bei Šiaurės Afrikoje, taip pat veikia Jungtinių Valstijų programa, teminiai skyriai ar programos, kur dirbama įvairiais klausimais – ginklų, verslo ir žmogaus teisių, vaiko teisių, ŽIV/AIDS ir žmogaus teisių, tarptautinio teisingumo, LGBT asmenų teisių, pabėgėlių teisių, terorizmo bei moterų teisių, o taip pat veikia skubios pagalbos programa. HRW turi biurus Berlyne, Briuselyje, Čikagoje, Ženevoje, Johanesburge, Londone, Los Anžele, Maskvoje, Niujorke, Paryžiuje, San Fraciske, Tokijuje, Toronte, Vašingtone ir kt. HRM dirba daugiau nei 280 žmogaus teisių ekspertų, teisininkų, žurnalistų ir mokslininkų  iš viso pasaulio.

====================================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas buvo įkurtas 2003 metais. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, pateikia alternatyvias ataskaitas tarptautinėms institucijoms, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.

=============================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/

2010 m. birželio 1 d. įsigalioja Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos Protokolas Nr.14. Šiame Infobiuletenyje Jūsų dėmesiui pateikiame glaustą informaciją apie šio protokolo, keičiančio Konvencijos kontrolės mechanizmą, turinį. Informacija paruošta remiantis Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencijos Protokolu Nr. 14 ir jo aiškinamąja ataskaita.

==================================================================

Įžanga

Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių Apsaugos Konvencija (toliau – Konvencija), nuo priėmimo 1950 metais, buvo taisoma ir pildoma keletą kartų. Ypač radikaliai ji buvo pakeista 1994 metais, priėmus Protokolą Nr. 11, kuris įsigaliojo 1998-aisiais. Šis Protokolas supaprastino iki tol veikusią Konvencijos kontrolės sistemą – sutrumpino proceso trukmę panaikindamas Ministrų Komiteto teisminę funkciją ir įsteigdamas nuolat veikiantį Europos Žmogaus Teisių Teismą (toliau – Teismas). Taip buvo padidintas žmogaus teisių apsaugos efektyvumas – pavyzdžiui, iki 1998 metų (per daugiau nei 40 metų) Komisija ir Teismas priėmė 38 389 sprendimus, tuo tarpu įsigaliojus Protokolo Nr. 11, per pirmuosius penkerius metus, Teismas priėmė 61 633 sprendimus.

Tačiau dėl nuolat didėjančio bylų skaičiaus ši reforma nebeužtikrino sistemos efektyvumo. 1994-2004 metais prie Konvencijos prisijungė 13 naujų valstybių, todėl individualių peticijų Teismui nuolat daugėjo – nuo 1994 iki 1998 metų individualių peticijų padaugėjo 96 proc., o nuo 1998 iki 2002 metų – dar 90 proc. 

Apie 90 proc. visų individualių peticijų atmetamos dėl nepriimtinumo, jų nesprendžiant iš esmės. Tarp priimtų bylų daugiau nei pusė savo esme būna tapačios anksčiau Teismo išnagrinėtoms peticijoms dėl Konvencijos pažeidimų (taip vadinamos pasikartojančios bylos, kuriose atkartojama jau susiformavusi Teismo jurisprudencija). Pavyzdžiui, 2003 metais 96 proc. individualių peticijų buvo paskelbtos nepriimtinomis. Priimtų peticijų tarpe  60 proc. sprendimų buvo pasikartojantys.

Dėl minėtų ir kai kurių kitų priežasčių sparčiai kaupėsi peticijų skaičius, ilgėjo bylų išnagrinėjimo terminai, todėl subrendo būtinybė imtis papildomų žingsnių tobulinant Konvencijos kontrolės mechanizmo efektyvumą.

Reformos būtinybė buvo konstatuota 2000-aisiais Romoje vykusioje Europos Ministrų Konferencijoje dėl žmogaus teisių. Protokolas Nr. 14, reformuojantis Konvencijos kontrolės sistemą, buvo patvirtintas 2004 metais Europos Tarybos Parlamentinėje Asamblėjoje ir pateiktas valstybėms narėms ratifikuoti. 2010 sausio 15 d. paskutinė jį ratifikavo Rusija, atverdama duris Protokolo įsigaliojimui.

Pagrindinis protokolo tikslas yra padidinti Teismo darbo efektyvumą sutrumpinant laiką, kuris skiriamas aiškiai nepriimtinoms bei pasikartojančioms peticijoms, kad daugiausia dėmesio Teismas galėtų skirti byloms, keliančioms svarbius žmogaus teisių klausimus. Šiuo tikslu nustatytas naujas peticijų priimtinumo kriterijus bei supaprastinta peticijų nagrinėjimo dėl priimtinumo ir pasikartojančių bylų nagrinėjimo iš esmės tvarka.  Protokolas Nr. 14 taip pat siekia sustiprinti teisėjų nepriklausomumą, padidinti Teismo kanceliarijos teisininkų vaidmenį, patobulinti Teismo sprendimų vykdymo efektyvumą.   

Naujas priimtinumo kriterijus

Protokolas nustato naują individualių peticijų priimtinumo kriterijų – peticija bus nagrinėjama iš esmės tik tais atvejais, kai pareiškėjas bus patyręs didelę žalą (ang. significant disadvantage). Tačiau Teismas negalės taikyti šio naujojo kriterijaus dvejus metus nuo Protokolo įsigaliojimo, siekiant suformuoti aiškią praktiką, ką laikyti didele žala.

Be to, numatytos dvi sąlygos, apribojančios naujojo priimtinumo kriterijaus taikymą. Pirmoji draudžia Teismui skelbti peticiją nepriimtina net jei pareiškėjas ir nepatyrė didelės žalos tais atvejais, kai pagarba žmogaus teisėms, kaip numatyta Konvencijoje, reikalauja peticijos nagrinėjimo iš esmės. Antroji neleidžia Teismui nepriimti pareiškimo, jei byla nebuvo tinkamai nagrinėta pareiškėjo valstybės teismuose. Abiejų sąlygų turinys taip pat turės būti atskleistas Teismo praktikoje. Tačiau akivaizdu, kad įsigaliojus Protokolui didesnė atsakomybė nagrinėjant galimus Konvencijos pažeidimus tenka nacionaliniams teismams. Lietuvos teisėjai turi būti pasiruošę nagrinėti žmogau teisių pažeidimų bylas.  

Vieno teisėjo kompetencija

Iki šiol sprendimą dėl peticijų priimtinumo priimdavo trijų teisėjų kolegija. Protokolas Nr. 14 šią kompetenciją suteikia vienam teisėjui, kuriam padės teisėjo padėjėjas (pranc. Rapporteur) – nauja pareigybė Teismo kanceliarijoje. Abejonės atveju teisėjas galės nukreipti peticiją trijų teisėjų Komitetui.

Komitetų kompetencija

Naujasis protokolas išplečia trijų teisėjų komitetų galias. Iki šiol šie komitetai galėjo tik vienbalsiai paskelbti peticijas nepriimtinomis. Dabar trijų teisėjų komitetai vienu sprendimu galės vienbalsiai paskelbti peticiją priimta ir išspręsti bylą iš esmės tais atvejais, kai bylos klausimai yra išspręsti “nusistovėjusios Teismo praktikos” (ang. – well-established case-law of the Court). Kitaip sakant, ši pataisa yra skiriama supaprastinti ir pagerintinti pasikartojančių bylų nagrinėjimą. Bylos šalys turės teisę ginčyti Komiteto išvadą dėl “nusistovėjusios teismo praktikos” nagrinėjamais klausimais. Tais atvejais, kai Komitetas negalės pasiekti sprendimo vienbalsiai, byla bus perduota septynių teisėjų Kolegijai.

Kolegijų kompetencija

Protokolas Nr. 14 taisykle paverčia išlygą, pagal kurią septynių teisėjų Kolegijos galėjo priimti sprendimus dėl individualių peticijų priimtinumo bei esmės tuo pačiu metu. Ši priemonė turėtų sutrumpinti proceso trukmę. 

Didžiosios Kolegijos kompetencija

Naujasis protokolas numato naują Didžiosios Kolegijos funkciją – pagal Ministrų Komiteto prašymą spręsti ar valstybė narė nepažeidė pareigos įvykdyti Teismo sprendimą. Šia priemone siekiama užtikrinti Teismo sprendimų vykdymą ir skatinti Valstybes laikytis savo įsipareigojimų.

Teisėjai

Siekiant padidinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą, teisėjų darbo laikas prailgintas nuo 6 iki 9 metų ir teisėjai nebegalės būti išrinkti antrai kadencijai. Be to, nuo šiol visi teisėjai bus renkami visai devynerių metų kadencijai, įskaitant ir tuos atvejus, kai jų pirmtakas savo kadencijos nebaigė. Iki šiol tokiais atvejais teisėjai buvo renkami tik likusiam pirmtako kadencijos laikui.

Europos Tarybos Žmogaus Teisių Komisaro dalyvavimas bylose

Protokolas Nr. 14 suteikia teisę Europos Tarybos Žmogaus Teisių Komisarui stoti į bylą trečiąja šalimi. Iki šiol klausimas dėl Komisaro dalyvavimo bylose trečiąja šalimi buvo paliktas Teismo Prezidento nuožiūrai.  

Taikus susitarimas

Įsigaliojus Protokolui Nr. 14, Teismas galės siūlyti šalims susitaikyti bet kurioje peticijos nagrinėjimo stadijoje. Taikaus susitarimo vykdymą nuo šiol prižiūrės Ministrų Komitetas. 

Sprendimų vykdymas

Protokolas Nr. 14 suteikia teisę Ministrų Komitetui prašyti Teismo išaiškinti savo sprendimus, jei iškilo klausimų dėl jų vykdymo. Taip pat Ministrų Komitetui bus leidžiama dviejų trečdalių balsų dauguma kreiptis į Didžiąją Kolegiją su prašymu konstatuoti, kad  valstybė - Konvencijos dalyvė nevykdo Teismo sprendimo tuo pažeisdama Konvenciją.

Europos Sąjunga

Protokolas numato galimybę prie Konvencijos prisijungti Europos Sąjungai.

==================================================================

Daugiau informacijos (anglų kalba) galite rasti:

Ø  Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos Konvencijos Protokolas Nr.14: http://conventions.coe.int/Treaty/EN/Treaties/Html/194.htm

Ø  Europos Žmogaus Teisių ir Pagrindinių Laisvių apsaugos Konvencijos Protokolo Nr.14 aiškinamoji ataskaita: http://conventions.coe.int/Treaty/en/Reports/Html/194.htm

==================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
==================================================================
 

Šiame Infobiuletenyje Jūsų dėmesiui pateikiame glaustą informaciją apie JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) iki neseniai įgyvendinamą Slaptųjų sulaikymų bei ypatingųjų perdavimų programą ir jos santykį su tarptautine žmogaus teisių teise bei tarptautine humanitarine teise. Informacija paruošta remiantis 2010 sausio 26 dieną paskelbta Jungtinių Tautų ekspertų studija dėl slaptųjų sulaikymų bei ypatingųjų perdavimų kovoje su terorizmu bei 2007 m. vasario 14 d. ir 2009 m. vasario 19 d. Europos Sąjungos rezoliucijomis.

Įvadas

Po 2001 metų rugsėjo 11 dienos teroristinių išpuolių Niujorke ir Vašingtone, JAV paskelbė „karą prieš terorizmą“, o prezidentas Bušas įgaliojo CŽV įkurti laisvės atėmimo vietas už JAV ribų sulaikytiems įtariamiems teroristams laikyti ir tardyti. Tokie asmenys, buvo paskelbti „neteisėtais priešo kovotojais“, ir grobiami bei laikomi skirtingose pasaulio šalyse neribotą laiką, be kaltinimų ir teismo. Gvantanamo įlankos sulaikymo centras ir slaptieji kalėjimai kitose pasaulio vietose buvo naudojami siekiant išvengti tarptautinės teisės, JAV konstitucijos ir kitų JAV įstatymų apsaugos įtariamiesiems.

Pagal Jungtinių Tautų (toliau JT) šaltinius, apklausiant sulaikytuosius, JAV pareigūnai taikė fizines ir psichologines prievartos priemones, tokias kaip ekstremalūs temperatūrų pakeitimai, miego atėmimas ir “waterboarding” (kuomet apklausiamas asmuo verčiamas jausti, kad skęsta). JT Žmogaus teisų komitetas bei JT Komitetas prieš kankinimą pripažino šias priemones kankinimų ir žiauraus elgesio draudimo sulaužymu.  

Tai, kad JAV slapta grobė ir kalino asmenis, o taip pat perdavinėjo juos kitoms valstybėms apklausti ir kalinti išaiškėjo 2005 metais. Pasirodžius informacijai, kad JAV naudojosi Europos Sąjungos (toliau ES) oro erdve, oro uostais bei įrengtomis slaptomis sulaikymo vietomis, Europos Parlamentas įkūrė Laikinąjį komitetą įtarimams dėl CŽV vykdomo kalinių gabenimo ir neteisėto kalinimo Europos šalyse ištirti. Jo galutinėje ataskaitoje, priimtoje 2007 m. buvo konstatuota, kad CŽV lėktuvai įvykdė daugiau kaip tūkstantį skrydžių Europos oro erdve, o slaptos kalinimo vietos galėjo būti įrengtos JAV karinėse bazėse Europoje. Komitetas užfiksavo 21 dokumentu pagrįstą ypatingąjį asmenų perdavimą, kai aukos buvo pagrobtos ir perduotos tuo metu, kai tranzitu keliavo per tam tikrą Europos šalį arba gyveno ES valstybėje. Daugeliu išnagrinėtų ypatingojo perdavimo atvejų sulaikyti asmenys buvo slapta kalinami ir per apklausas kankinami. Taip pat gauti liudijimai, kad JAV ir Didžiosios Britanijos slaptosios tarnybos keitėsi duomenimis, gautais kankinimo būdu, o britų vyriausybė žinojo apie tokią praktiką ir ją toleravo. Be to, Komitetas konstatavo, kad tiriant šiuos atvejus informacija nuo Komiteto buvo slepiama, todėl tikslūs slapta laikomų ar perduotų kalinių kitoms valstybėms skaičiai nėra žinomi.  

Apie Lietuvos įtraukimą į CŽV programą 2009 m. paskelbė JAV TV kanalas ABC. Anot naujienų tarnybos, slaptąjame kalėjime Lietuvoje CŽV ilgiau nei metus (2004-2005) laikė aštuonis įtariamuosius. Taip pat ir JT ekspertų nuomone, Lietuva buvo įtraukta į slaptojo sulaikymo programą 2004 metais.  

LR Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas atliko tyrimą ir patvirtino, kad Valstybės saugumo departaments dalyvavo Slaptųjų sulaikymų bei ypatingųjų perdavimų programoje deramai apie tai neifomavęs šalies vadovų. Programos rėmuose Lietuvoje buvo sudarytos sąlygos slapta laikyti kalinius. Nors komitetas nenustatė, kad įtariamieji buvo atvežti į Lietuvą ir čia laikomi, buvo konstatuota, kad su CŽV sulaikytų asmenų pervežimu oficialiuose tyrimuose siejami orlaiviai ne kartą kirto LR oro erdvę, kelis kartus jie buvo Lietuvoje nusileidę, mažiausiai 2 kartus buvo sudarytos galimybės JAV pareigūnams nekliudomai patekti prie nusileidusių orlaivių, mažiausiai vieną kartą buvo sąmoningai apribotos Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų galimybės atlikti orlaivių patikrinimą, todėl nei keleivių tapatybės, nei krovinių paskirties nustatyti nebuvo įmanoma. Komitetas paragino LR Generalinį Prokurorą ištirti ar tuometinė VSD vadovybė nevisršijo savo įgaliojimų.  

Žmogaus teisių stebėjimo instituto (ŽTSI) nuomone nustatytos aplinkybės leidžia įtarti platesnio mąsto nusikalstamą veiklą ir paragino LR Generalinį Prokurorą atlikti ikiteisminį tyrimą dėl galimai neteisėto valstybės sienos perėjimo, neteisėto užsieniečio, neturinčio nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje, gabenimo, tokio gabenimo organimo, neteisėto asmens laisvės atėmimo bei tarptautinės teisės draudžiamo elgesio su žmonėmis. 2010 m. sausio 14 dieną, Lietuvos Prezidentė taip pat paragino prokurorus pradėti išsamesnį tyrimą dėl slaptųjų CŽV kalėjimų Lietuvos teritorijoje.  

Terminologija 

Slaptasis sulaikymas - kai asmuo yra valstybės, ar asmenų, veikiančių valstybės vardu laikomas[1] incommunicado, t.y neleidžiant jam susisiekti su pasauliu, slepiant, ar neigiant jo sulaikymą, buvimo vietą ir likimą nuo jo šeimos, ir netaikant jam procesinių veiksmų.  

Slaptojo sulaikymo vietos gali būti įvarios -  kalėjimas, policijos nuovada, karinė bazė, taip pat ir privatus namas/butas, viešbutis. Nors laikymo vieta gali būti oficiali, sulaikymo slaptumą apsprendžia incommunicado savybė ir tai, kad valstybės institucijos neatskleidžia laikymo vietos ar informacijos apie sulaikytojo likimą.  

Ypatingasis perdavimas yra sulaikyto asmens[2] perdavimas iš vienos valstybės į kitą apeinant visus  perduodančiojoje, perimančioje ar tarpinėje valstybėje privalomus procesinius veiksmus sulaikymo teisėtumui įvertinti.  

Slaptasis sulaikymas, ypatingasis perdavimas ir tarptautinė teisė 

Slaptasis sulaikymas ir ypatingasis perdavimas yra nesuderinami su tarptautine žmogaus teisių teise bei tarptautine humanitarine teise ypatingosios padėties ar ginkluoto konflikto atveju. 

Teisė į asmens laisvę  

Pagal Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto (toliau TPPTP) 9 str. bei Europos žmogaus teisių konvencijos (toliau EŽTK) 5 str., asmuo gali būti kalinamas tik pagal teismo sprendimą. Kiekvienam suimtajam turi būti nedelsiant pranešta, dėl ko jis suimtas ir kuo kaltinamas ir jis turi būti skubiai pristatytas teisėjui, be to kiekvienas, kuriam atimta laisvė, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo.  

Slaptas sulaikymas, be kontakto su pasauliu reiškia, kad sulaikytieji negali pasinaudoti šiomis teisėmis t.y jie neinformuojami kodėl yra sulaikyti ir kuo kaltinami, teismas nesprendžia jų sulaikymo teisėtumo, ir jie patys negali kreiptis į teismą. Be to, asmuo nėra informuojamas ir apie kalinimo trukmę, kuri priklauso išimtinai nuo institucijų, vykdančių sulaikymą, diskrecijos. Todėl slaptasis sulaikymas pažeidžia teisę į asmens laisvę ir nesankcionuoto sulaikymo draudimą.  

Net ir tais atvejais, kai valstybės vidaus teisės aktai numato slaptąjį sulaikymą, jie yra niekiniai, nes pažeidžia tarptautinę teisę.

Teisė į teisingą teismą 

Pagal EŽTK 6 str. bei TPPTP  14 str., asmuo, kuriam yra pareikšti kaltinimai turi teisę, kad jo bylą teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas, o kol jo kaltė neįrodyta teisme, jis būtų laikomas nekaltu. Be to, kiekvienas kaltinamasis turi būti skubiai ir išsamiai informuotas apie kaltinimo pobūdį ir pagrindą ir turi turėti pakankamai laiko pasirengti savo gynybai bei gintis pats ar padedamas savo paties pasirinkto ar, reikalui esant, valstybės skiriamo gynėjo. 

Slaptojo sulaikymo tikslas yra apeiti šias garantijas, nes valstybės, kurios laiko asmenį incommunicado, nepareiškia jam kaltinimų, neinformuoja apie įtarimus jo atžvilgiu bei nesiekia asmens teisti kompetentingame, nešališkame teisme, kur turėtų būti įrodyta jo kaltė ar nekaltumas. Neturėdami ryšio su pasauliu, sulaikytieji negali pasirinkti bei bendrauti su savo atstovais bei pasiruošti gynybai. Be to asmenį kalinant nepateikus jam kaltinimų ir be teismo, pažeidžiama jo teisė į nekaltumo prezumpciją. 

Priverstinis dingimas 

Slaptasis sulaikymas pagal jau pateiktą apibrėžimą yra ir priverstinis asmens dingimas. Pagal Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto 7 str. bei Tarptautinės konvencijos dėl asmenų apsaugos nuo priverstinių dingimų 5 bei 17 str. priverstinis dingimas yra laikomas nuskaltimu prieš žmoniją, jei yra vykdomas sistematiškai ir prieš civilius, todėl negali būti taikomas jokiomis aplinkybėmis, net karo ar nepaprastosios padėties atveju.  

Absoliutus kankinimų ir žiauraus, nežmoniško arba žeminančio elgesio draudimas  

Veiksmai, kuriais asmuo laikomas be kaltinimų, teismo ir be galimybės susisiekti su artimaisiais sutampa su kankinimo, nežmoniško arba žeminančio elgesio veiksmais, kurie absoliučiai draudžiami TPPTP (7 str. bei 10 str. ) bei EŽTK  (3 str.). 

JT Žmogaus teisių komitetas nustatė, kad 15 dienų incommunicado sulaikymas pažeidžia asmens teisę į orumą. Ilgesnis nei aštuonių mėnesių slaptasis sulaikymas Komiteto yra laikomas žiauriu elgesiu. Kankinimo atvejį Komitetas pripažino incommunicado sulaikymo byloje, kurioje asmuo buvo slapta laikomas trejus metus.  

Be to, dažnai ypatingasis perdavimas taikomas kankinimo tikslu, siekiant, kad sulaikytieji ne stotų prieš teismą, bet būtų perduoti trečiosioms valstybėms, paprastai garsėjančioms žmogaus teisių pažeidimais, siekiant juos tardyti ar kalinti. Ypatingasis perdavimas į valstybes, kur sulaikytajam gresia kankinimas ar žiaurus elgesys, yra negrąžinimo principo, pagal kurį valstybės negali išsiųsti, grąžinti, perduoti asmens kitai valstybei, jei galima pagrįstai tikėtis, kad tas asmuo bus kankinamas, pažeidimas.  

Sulaikytojo artimųjų kančios dėl nežinios apie jo likimą taip pat laikomos kankinimu bei pažeidžia teisę į šeimos gyvenimo kokybę. 

Nukrypimas nuo įsipareigojimų žmogaus teisėms  

TPPTP 4 str. bei EŽTK 15 str. numato galimybę valstybėms nukrypti nuo tam tikrų teisių susidarius nepaprastajai padėčiai ar kilus grėsmei tautos išlikimui. Tokiu atveju valstybė turi oficialiai paskelbti apie nepaprastąją padėtį, o žmogaus teisių apribojimai gali būti taikomi tik tiek, kiek jie yra būtini užtikrinti valstybės egzistavimą, bei turi būti nutraukti, kai pavojaus nelieka. Neleidžiama apriboti teisių daugiau nei būtina norimiems rezultatams pasiekti.  

Teisė į gyvybę ir kankinimų draudimas negali būti ribojamos net ir esant nepaprastajai padėčiai. Nors teisių į asmens laisvę ir teisingą teismą nėra neribojamų teisių sąraše, JT Žmogaus teisių komitetas nustatė, kad nuo slaptųjų sulaikymų draudimo nukrypti negalima net ir esant nepaprastajai padėčiai. Be to, procesinės teisės, tokios kaip asmens neliečiamybė (lot. habeas corpus), nekaltumo prezumpcija, minimalios teisingo teismo garantijos turi būti gerbiamos visuomet, net ir nepaprastosios padėties metu, nes kitu aveju kiltų pavojus toms teisėms, kurių riboti neleidžiama.  

Slaptasis sulaikymas ir tarptautinė humanitarinė teisė  

Tarptautinė humanitarinė teisė reglamentuoja prigimtines žmogaus teises ginkluoto konflikto metu. Pagal Ženevos Konvencijas, kurios taikomos visų ginkluotų konfliktų metu, valstybėms leidžiama sulaikyti karo belaisvius bei civilius asmenis. Tačiau visi sulaikytieji (ir civiliai ir karo belaisviai) turi būti laikomi oficialiose sulaikymo vietose, registruojami, o informacija apie jų buvimo vieta ir sveikatos būklę per vieną savaitę prieinama šeimos nariams bei valstybei.

JAV sukurtas naujadaras „neteisėti priešo kovotojai“ ( angl. unlawful enemy combatants) norint išvengti šių Ženevos Konvencijose numatytų teisių taikymo yra niekinis teisiniu požiūriu ir nėra tarptautinės teisės pripažinta kategorija.  

Ketvirtosios Ženevos Konvencijos 5 str. leidžia valstybei apriboti šias teises tais atvejais, kai to reikalauja „absoliutus karinis saugumas“, kai asmuo yra sulaikomas pačios valstybės teritorijoje dėl veiksmų, priešiškų valstybės saugumui, arba kai asmuo yra sulaikomas okupuotoje teritorijoje dėl veiksmų pavojingų okupuojančiai valstybei. Tačiau, pagal Konvenciją, tai gali būti taikoma tik išimtiniais atvejais ir tik tada, kai yra konkrečių kaltinimų ir jie garantuotai veda procesinių veiksmų prieš įtariamąjį link. Vien įtarimo priešiškais veiksmais neužtenka.

Valstybių atsakomybė už ypatingąjį perdavimą ir slaptąjį sulaikymą 

Pagal TPPTP 2str. bei EŽTK 1str., kiekviena valstybė - šių tarptautinių sutarčių narė įsipareigoja užtikrinti konvencijoje numatytas teises visiems asmenims esantiems jos teritorijoje. JT Žmogaus teisių komitetas išaiškino, kad valstybės privalo užtikrinti šias teises ne tik savo teritorijoje, bet ir teritorijoje, kuri jai nepriklauso, bet kurią ji realiai kontroliuoja.  

Be to, pagal tarptautinius valstybių atsakomybės principus, vienai valstybei sulaužius savo įsipareigojimus tarptautinei teisei, kita valstybė neturi teisės jai teikti pagalbą ir privalo siekti, kad pažeidimai būtų sustabdyti. Taigi, atsakomybė už slaptąjį sulaikymą ar ypatingąjį perdavimą priklauso ir valstybei slapta sulaikančiai ar perduodančiai auką, ir valstybei, kurios vardu ar prašymu tai vykdoma. Pavyzdžiui 2007 metais JT Darbo grupė dėl nesankcionuoto sulaikymo pripažino Afganistano vyriausybę atsakinga už tai, kad ji JAV prašymu sulaikė asmenį, kuris buvo perduotas ir laikomas JAV kontroliuojamoje Baghram Air Bazėje, bet Afganistano teritorijoje ir su Afganistano institucijų žinia.  

Valstybės, kurių teritorijoje vykdomi veiksmai galintys būti pripažinti tarptautinės teisės principų pažeidimu, yra laikomos atsakingomis, net jei jos ir nevykdo šių veiksmų. Pavyzdžiui JT komiteto prieš kankinimus jurisprudencijoje sutikimas dėl kankinimo ar jo nuslėpimas taip pat laikomi dalyvavimu kankinime. Taigi valstybė yra laikoma atsakinga, jei ji žinojo ar turėjo žinoti, arba gavo pranešimų apie galimą slaptą sulaikymą ir perdavimą, bet nesiėmė jų tinkamai tirti ir sustabdyti.  

Lygiai taip pat valstybės tampa atsakingomis, jei perkelia žmones ten, kur jie gali būti kankinami arba kur jiems gresia kitoks žiaurus, nežmoniškas, žeminantis elgesys, o taip pat jei naudojasi tokiu būdu gauta informacija. 

Visą Jungtinių Tautų ekspertų studiją dėl slaptųjų sulaikymų bei ypatingųjų perdavimų kovoje su terorizmu (anglų kalba) rasite čia:

http://www.reliefweb.int/rw/rwb.nsf/db900sid/MYAI-8244JY?OpenDocument

2007m. vasario 14d. Europos Sąjungos Parlamento rezoliuciją rasite čia:

http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+TA+P6-TA-2007-0032+0+DOC+XML+V0//LT   

2009m. vasario 19d. Europos Sąjungos Parlamento rezoliuciją rasite čia:

http://www.europarl.europa.eu/sides/getDoc.do?pubRef=-//EP//TEXT+TA+P6-TA-2009-0073+0+DOC+XML+V0//LT  

===========================================================================================================================

[1] Arba kalinamas;

[2] Arba kalinys; 

=======================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: www.hrmi.lt
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
=======================================================================

 

 

Jūsų žiniai siunčiame žmogaus teisių infobiuletenį, kuriame pristatome 2009 m. lapkričio mėnesį pristatytą Ataskaitą dėl valstybių narių priemonių įgyvendinant Europos Bendrijos direktyvą dėl Europos Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje. Ataskaita buvo paruošta 2008 m. gruodį Edinburgo Universiteto Europos Instituto kartu su Milieu Ltd. (Belgijoje įsikūrusia konsultacijų įmonė, kuri atlieka teisės aktų ekspertizes bei teikia vertinimus aplinkosaugos teisės srityje), vykdant Europos Komisijos finansuojamą programą.

2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamentas ir Taryba priėmė Direktyvą 2004/38/EC dėl Sąjungos piliečių ir jų šeimos narių teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (toliau – Direktyva), kurios nuostatas valstybės narės turėjo perkelti į savo nacionalinę teisę iki 2006 m. balandžo 30 d. Į Lietuvos teisę Direktyvos nuostatos didesne dalimi buvo inkorporuotos priėmus Įstatymą „Dėl užsieniečių teisinės padeties“ (toliau – Įstatymas) bei jo pakeitimus. Tačiau, kaip pažymi Ataskaitos rengėjai, ne visos nuostatos buvo pilnai bei tinkamai perkeltos. Kadangi Lietuvos Įstatymas reguliuoja ne tik Europos Sąjungos piliečių, bet visų užsieniečių statusą, jis tampa pernelyg bendro pobūdžio. Daugybė poįstatyminių teisės aktų,  detalizuojančiu Įstatyme numatytas bendras taisykles, stokoja suderinamumo su Direktyva, kas tampa  truūkdžiu tinkamam asmenų teisės į judėjimo laisvę Bendrijos viduje įgyvendinimui. 

Lyginamąją ataskaitą (anglų k.) galite rasti prisegtuke arba adresu:

http://ec.europa.eu/justice_home/doc_centre/citizenship/movement/doc/horizontal_synthesis_report_en.pdf,  ataskaitą apie Lietuvą (anglų k.) rasite prisegtuke arba adresu: http://ec.europa.eu/justice_home/doc_centre/citizenship/movement/doc/lithuania_compliance_study_en.pdf.

Žemiau pateikiame sąrašą Direktyvos nuostatų, kurios nebuvo perkeltos arba netinkamai perkeltos į Lietuvos teisę.

============================================================
Direktyvos nuostatos, kurios nebuvo perkeltos į Lietuvos teisę:

• Direktyvos 3(2) straipsnis: „Kiti šeimos nariai“

Lietuvos teisės aktuose, skirtingai nei Direktyvoje, įtvirtintas siauras Europos Sąjungos (ES) valstybės narės piliečio „kitų šeimos narių“ sąvokos aiškinimas. Pagal LR teisės aktus, į šią sąvoką nepatenka asmenys, kurie yra ES valstybės narės piliečio vedamo namų ūkio nariai, išlaikytiniai, taip pat tie asmenys, kuriems dėl sunkios sveikatos būklės yra reikalinga ES valstybės narės piliečio priežiūra. Taigi, šie asmenys negali, nors pagal Direktyvą ir turi teisę, naudotis piliečių šeimos narių teisėmis bei lengvatomis judant bei apsigyvenant Lietuvoje.

• Direktyvos 5(4) straipsnis: Galimybė įgyti reikiamus dokumentus sienai kirsti

Lietuvos įstatymų leidėjas nenustato ES piliečiams bei jų šeimos nariams privalomo specialaus režimo tais atvejais, kai jie kirsdami Lietuvos sieną neturi būtinų dokumentų. Remiantis Direktyvos 5 (4) straipsniu: „<...>atitinkama valstybė narė, prieš grąžindama juos, suteikia tokiems asmenims visas pagrįstas galimybes gauti būtinus dokumentus ar pristatyti juos jiems per pagrįstą laikotarpį, patvirtinti ar kitomis priemonėmis įrodyti, kad jie turi laisvo judėjimo ir gyvenimo šalyje teisę.“ Tuo tarpu Lietuvoje yra nustatytas bendras labiau varžantis režimas visiems užsieniečiams remiantis Šengeno sienos kodeksu.

• Direktyvos 7(3) straipsnis: „Darbuotojo statuso išlaikymas“

Lietuvos teisės aktais nėra numatyta ES piliečio teisė  išlaikyti darbuotojo statusą, tais atvejais, kai jis yra tinkamai užregistruotas „bedarbis ne savo noru“ po to, kai išdirbo daugiau kaip vienerius metus (arba trumpiau nei vienerius metus pagal terminuotą darbo sutartį) ir yra užregistruotas kaip ieškantis darbo, arba kai jis mokosi profesijos.

• Direktyvos 8 straipsnis. Administraciniai formalumai Europos Sąjungos piliečiams

Lietuvos Republikos gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas nustato, kad Europos Sąjungos pilietis, kuris atvyko į Lietuvos Respubliką ilgiau nei trims mėnesiams per pusės metų laikotarpį ir įgijo teisę gyventi Lietuvos Respublikoje turi deklaruoti gyvenamąją vietą Lietuvoje. Deklaruojant gyvenamąją vietą yra reikalingas dokumentas, patvirtinantis Europos Sąjungos piliečio teisę gyventi Lietuvoje, tačiau įstatymdavys nėra priėmęs poįstatyminių teisės aktų reguliuojančių šio dokumento gavimo procedūrą.

• Direktyvos 14 (4)(b) straipsnis: Darbo ieškančių asmenų apsauga nuo išsiuntimo iš šalies
 Nacionalinėje teisėje nėra nustatyta imperatyvaus draudimo išsiųsti ES piliečių ir jo šeimos narių iš valstybės tais atvejais, kai „Sąjungos piliečiai atvyko į priimančiosios valstybės narės teritoriją ieškodami darbo. Tokiu atveju Sąjungos piliečiai ir jų šeimos nariai negali būti išsiųsti iš šalies, tol, kol jie gali pateikti įrodymus, kad tebeieško darbo ir kad jie turi realių galimybių įsidarbinti.“
• Direktyvos 27 straipsnis: Valstybinės politikos/visuomenės saugumo apribojimų netaikymas ekonominėms reikmėms patenkinti
 Į nacionalinę teisės sistemą nebuvo perkeltos Direktyvos nuostatos, numatančios ES piliečiams ir jų šeimos nariams apsaugą nuo valstybės institucijų piktnaudžiavimo išlygomis, leidžiančiomis apriboti šių asmenų judėjimo Lietuvoje teisę dėl politikos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežasčių.

Direktyvos nuostatos, kurios buvo netinkamai  perkeltos į Lietuvos teisę:

• Direktyvos 6(1) straipsnis. Lietuvos įstatymų leidėjas nenumato, kad asmenys, ieškantys darbo, gali būti Lietuvoje šešis mėnesius net ir neatitikę tam tikrų nustatytų sąlygų.

• Direktyvos 7(2) straipsnis. Nacionalianiai teisės aktai aiškiai nenustato Europos Sąjungos piliečių šeimos narių, kurie nėra ES piliečiai, gyvenimo Lietuvoje teisių.

• Direktyvos 10 straipsnis. Įstatyme dėl užsieniečių teisinės padėties yra numatyta, kad „Europos Sąjungos valstybės narės piliečio šeimos nariai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės narės piliečiai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką ilgiau negu 3 mėnesiams per pusę metų kartu su Europos Sąjungos valstybės narės piliečiu arba pas jį, privalo gauti Europos Sąjungos leidimą gyventi.“  Tačiau poįstatymianiai teisės aktai nenumato nei šio leidimo gavimo, nei naudojimosi juo procedūrų.

• Direktyvos 16 straipsnis. Direktyvoje yra numatyta, kad Europos Sąjungos piliečiai, kurie teisėtai gyveno penkerius metus priimančioje valstybėje narėje turi teisę įgyti leidimą nuolat gyventi toje valstybėje. Tuo tarpu  Lietuvos įstatymai numato griežtesnį terminą šiai teisei įgyti, nes nustato reikalavimą gyventi “paskutinius penkerius metus”.

• Direktyvos 20 straipsnis. Nacionaliniai įstatymai numato, kad Lietuvos piliečio šeimos narys, nesantys ES piliečiu, „turi turėti teisę įgyti ES leidimą gyventi“, tuo tarpu ES piliečio šeimos narys - „turi įgyti ES leidimą gyventi“. Šiuo atveju Lietuvos ir ES piliečių atskyrimas suteikiamų teisių kontekste nėra sudrinamas su Direktyvos nuostatomis bei Europos Sąjungos teisės pamatiniais principais.

• Direktyvos 2(2)(b) straipsnis - Šeimos nario apibrėžimas. Direktyvoje numatyta, kad “partneris, su kuriuo Sąjungos pilietis sudarė registruotą partnerytę, remiantis valstybės narės įstatymais“ laikomas šeimos nariu. Lietuvos įstatymų leidėjas nenumato partnerystės registravimo procedūros, nors Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas įsakmiai reikalauja, kad tokios procedūros būtu nustatytos įstatymu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad tol, kol tokios procedūros nėra numatytos priimant Partnerystės registravimo įstatymą, partneriai partnerystės registruoti negali.

============================================================
Europos Parlamento ir Tarybos priimtos Direktyvos 2004/38/EC preambulėje yra numatyta:

„Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pirminę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, taikant Sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytus apribojimus ir reikalavimus.
Laisvas asmenų judėjimas sudaro vieną iš pagrindinių vidaus rinkos, kuri yra teritorija be vidaus sienų, kurioje laisvė užtikrinta pagal Sutarties nuostatas, laisvių.“

Remiantis Europos Bendrijos Sutarties nuostatomis, direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus. Nurodytu laiku neįgyvendinus ar netinkamai įgyvendinus direktyvos reikalavimus,  Europos Komisija turi teisę pareiškti valstybei narei savo pagrįstą nuomonę, o valstybei narei į šią nuomonę neatsižvelgus – perduoti klausimą svarstyti Teisingumo Teismui.
============================================================
Žmogaus teisių stebėjimo institutas yra nevyriausybinė organizacija, įkurta Lietuvoje 2003 metais ir dirbanti žmogaus teisių srityje. Institutas vykdo kasdienę valstybės institucijų ir teismų darbo stebėseną, viešai reaguoja į padarytus ar potencialius žmogaus teisių pažeidimus, atlieka tyrimus, ruošia išvadas ir rekomendacijas, inicijuoja strategines bylas teismuose, organizuoja kampanijas ir renginius, kurių tikslas – didinti visuomenės narių sąmoningumą ir žinias žmogaus teisių srityje.

Prioritetinės veiklos sritys: kova su rasizmu, antisemitizmu, ksenofobija, homofobija, bei kitomis netolerancijos bei diskriminacijos apraiškomis, teisė į privataus gyvenimo gerbimą, apimant asmens duomenų apsaugą bei privatumo apsaugą elektroninėje erdvėje, teisė į teisingą teismą, įskaitant teisminės valdžios organizavimą bei funkcionavimą, asmenų, esančių uždarose institucijose, teisės, visų pirma, psichikos sveikatos institucijų pacientų bei vaikų namuose ar specializuotose ugdymo įstaigose gyvenančių asmenų.
============================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
============================================================
 

Nepavykus priimti Europos Sąjungos (ES) Konstitucijos,¹ jos pagrindu² buvo parengta ES Lisabonos sutartis. Sutartis valstybės narių vadovų buvo pasirašyta 2007 m. gruodžio 13 d., jos ratifikavimo procesas visose ES šalyse baigėsi 2009 m. lapkritį ir ji įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. Lietuvos Respublika Lisabonos sutartį ratifikavo 2008 m. gegužės 8 d., priimant įstatymą dėl Lisabonos sutarties ratifikavimo.³

Lisabonos sutartimi yra iš dalies keičiamos Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos steigimo, kurios pavadinimas keičiasi į Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo, sutartys. Lisabonos sutarties pagrindu yra parengtos Europos Sąjungos ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos.⁴

Šiame Infobiuletenyje Jūsų dėmesiui pateikiame glaustą informaciją apie tai, kaip, įsigaliojus Lisabonos sutarčiai, keičiasi žmogaus teisių apsauga Europos Sąjungoje bei Lietuvoje.

=================================================================

1) ES Pagrindinių teisių chartija (toliau – Chartija) įgijo juridinę galią, t.y. tapo teisiškai privalomu aktu. 

Chartija buvo paskelbta 2000 m. gruodžio 7 d. Europos Vadovų Tarybos susitikime Nicoje,⁵ tačiau tuo metu ji neįgijo privalomos galios, o tapo rekomendacinio pobūdžio dokumentu.  Tačiau dabar Lisabonos sutarties 1 straipsnio 8 punktas įtvirtina, kad Sąjunga pripažįsta Chartijoje išdėstytas teises, laisves ir principus, ir kad Chartija turi tokią pat juridinę galią kaip ir Sutartys.

Chartijos preambulėje išdėstytas Europos Sąjungos (toliau – ES) šalių sprendimas, jog valstybės, „kurdamos dar glaudesnę tarpusavio sąjungą, yra pasiryžusios bendrų vertybių pagrindu siekti taikios ateities“ ir patvirtinama, kad „Šioje Chartijoje ... dar kartą įtvirtinamos pagrindinės teisės, kylančios iš visoms valstybėms narėms bendrų konstitucinių tradicijų ir tarptautinių įsipareigojimų, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, ES ir Europos Tarybos priimtų socialinių chartijų ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ir Europos žmogaus teisių teismo teisminės praktikos.“

Chartijos nuostatos skirtos ES institucijoms, įstaigoms ir organams bei valstybėms narėms, kai šios įgyvendina ES teisę. Tai reiškia, kad pirmiausia Chartijos nuostatomis vadovausis ES institucijos priimdamos ir įgyvendinamos teisės aktus savo kompetencijos ribose, o valstybės narės Chartijos nuostatomis remsis įgyvendindamos ES teisę. Chartija gali būti naudojama ES  ir nacionalinių teismų, išskyrus Lenkiją ir Jungtinę Karalystę.⁶

Turinio prasme Chartija yra vienas pažangiausių žmogaus teisių rinkinių: jame yra įtvirtintos ne tik pilietinės ir politinės teisės, bet ir ekonominės bei socialinės teisės. Tokiu būdu ES patvirtina žmogaus teisių nedalomumą ir tarpusavio neatsiejamą ryšį. Chartijoje teisės suskirstytos į šešis skirsnius, kurie atspindi ginamas vertybes:

(i) Orumas

(ii) Laisvė

(iii) Lygybė

(iv) Solidarumas

(v)  Pilietinės teisės

(vi) Teisingumas

Be teisių, numatytų Europos žmogaus teisių konvencijoje, Tarptautiniame pilietinių bei politinių teisių pakte ir kitose tarptautinėse sutartyse (teisė į gyvybę, kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio ar baudimo draudimas ir kitos), Chartijoje yra įtvirtinamos ir naujos teisės biomedicinos bei asmens duomenų apsaugos srityse. 

Chartijoje pažymima, kad tais atvejais, kai žmogaus teisių apsauga kituose tarptautiniuose susitarimuose bus aukštesnė,  Chartija negalės būti aiškinama kaip ribojanti aukštesnį teisių apsaugos lygį (Chartijos 53 str.).

Be to, Chartijoje yra įtvirtinti ir gana abstrakčiai suformuluoti principai. Pavyzdžiui, joje sakoma, kad ES politika užtikrina aukštą vartotojų apsaugos lygį ir teigiama, kad ES pripažįsta ir gerbia pagyvenusių asmenų teisę gyventi oriai ir nepriklausomai bei dalyvauti visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Šių ir kitų principų įgyvendinimą numatoma užtikrinti per ES institucijų ir organų priimamus aktus bei valstybių narių teisėkūrą, įgyvendinančią ES teisę. 

Asmenų teisė kreiptis į ES Teisingumo Teismą dėl Chartijoje įtvirtintų teisių yra pakankamai ribotos dėl numatyto „tiesioginio ryšio“ su pareiškėjų reikalavimais. Sutarties dėl ES veikimo 263 straipsnio 4 d. įtvirtinta, kad „Kiekvienas fizinis ir juridinis asmuo gali ... pateikti ieškinį dėl jam skirtų aktų arba aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję, ar dėl reglamentuojančio pobūdžio teisės aktų, tiesiogiai su juo susijusių ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinančių priemonių.“ Jei kyla abejonių dėl nacionalinių teisės aktų, įgyvendinančių ES teisės aktus ir jų prieštaravimo Chartijai, bus galima prašyti nacionalinio teismo kreiptis dėl nuostatų išaiškinimo į ES Teisingumo teismą per prejudicinio sprendimo procedūrą. Tačiau reikia pastebėti, kad jei nacionalinis aukščiausios instancijos teismas nuspręstų, kad nėra būtinumo kreiptis į ES Teisingumo teismą, šalis neturėtų kam apskųsti teismo atsisakymo.

2) ES prisijungė prie Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Šis prisijungimas tapo galimas, kai priėmus Lisabonos sutartį, ES įgijo juridinio asmens statusą ir galimybę ES vardu sudaryti tarptautinius susitarimus bei prisijungti prie tarptautinių organizacijų. Tai reiškia, kad ES galės būti patraukta atsakove Europos žmogaus teisių teismo bylose,  jeigu pareiškėjo manymu, veikdami savo kompetencijos ribose, ES  institucijos ar organai pažeidė jo  teises garantuojamas Europos žmogaus teisių konvencijos. 

3) Įtvirtinama piliečių iniciatyvos teisė. ES sutarties 11 straipsnio 4 dalyje numatoma, kad ne mažiau kaip milijonas valstybių narių piliečių, manydami, kad Sutartims įgyvendinti reikalingas ES teisės aktas, gali paraginti Europos Komisiją, kad ji, neviršydama savo įgaliojimų, pateiktų atitinkamą pasiūlymą.

Konkrečios sąlygos ir procedūros, reikalingos įgyvendinant šią tiesioginės demokratijos galimybę, bus nustatytos Europos Parlamento ir Tarybos priimtu reglamentu. Europos Komisija tikisi, kad reikiamas reglamentas bus priimtas iki pirmųjų Lisabonos sutarties metinių. Šiuo tikslu jau yra parengta Žalioji knyga dėl Europos piliečių iniciatyvos,⁷ kurioje yra aptariami su šios teisės įgyvendinimu susiję klausimai (minimalus parašų valstybėje skaičius, parašų rinkimo, tikrinimo ir autentiškumo nustatymo rekalavimai, parašų rinkimo laikotarpis ir kt.). Europos Komisija kviečia visus suinteresuotus asmenis ir institucijas įsijungti į konsultacinį procesą ir savo atsiliepimus dėl Žaliojoje knygoje aptariamų klausimų siųsti Komisijai iki 2010 m. sausio 31 d. el.paštu: ECI-Consultation@ec.europa.eu arba paprastu paštu.⁸

4) Lisabonos sutartyje įtvirtinama ES pareiga kovoti su atskirtimi ir diskriminacija. Europos Sąjunga patvirtina, kad nustatydama ir įgyvendindama savo politikos kryptis ir veiksmus, ji siekia kovoti su bet kokia diskriminacija, tame tarpe dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orientacijos.⁹

Svarbu pažymėti, kad Pagrindinių teisių chartijai tapus privalomu aktu, draudžiamų diskriminacijos pagrindų sąrašas tapo atviru (nebaigtiniu). Chartijos 21 straipsnyje numatyta, kad „draudžiama bet kokia diskriminacija, ypač dėl asmens lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ir kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos“. Panaudota sąvoka bet kokia reiškia, kad ES teisė dabar draudžia diskriminuoti ir kitais, nepaminėtais, pagrindais, o žodis ypač pabrėžia, kad išvardinti  diskriminacijos pagrindai yra Europos Sąjungos vertybių skalėje nepriimtini labiau, negu kiti galimi pagrindai. Taigi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba negalės atsisakyti išnagrinėti skundo, kuriuo skundžiamasi dėl diskriminacijos pagrindais, nepaminėtais Lygių galimybių įstatyme. 

Daugiau apie pakeitimus susijusius su ES institucinėmis reformomis, teisės aktų priėmimo procedūromis ir ES kompetencijos klausimais galite rasti Europos internetinėje svetainėje adresu: http://europa.eu/lisbon_treaty/index_lt.htm

==================================================================

[1] 2004 m. spalio 29 d. buvo pasirašyta Konstitucijos sutartis. Ji turėjo įsigalioti 2006 m. lapkričio 1 d., tačiau taip neįvyko,  Olandijos ir Prancūzijos rinkėjams referendume nubalsavus prieš ją.

[2] Palyginti su Konstitucijos sutartimi, Lisabonos sutarties naujovės daugiausiai susijusios su struktūros ar formos pakeitimais: nebeįtrauktos nuostatos dėl bendrų simbolių (pvz. himno, vėliavos), pakeisti Sutarties ir atskirų pareigybių pavadinimai, Pagrindinių teisių chartija neįtraukta į sutartį, nors pagal statusą yra teisiškai privaloma, ES teisės viršenybės principas išdėstytas ne Sutartyje, o deklaracijoje prie Sutarties. Užsienio reikalų ministerijos informacija apie Lisabonos sutartį, http://www.urm.lt/index.php?430241182  

[3] Lietuvos Respublikos įstatymas dėl Lisabonos sutarties, iš dalies keičiančios Europos Sąjungos sutartį ir Europos Bendrijos Steigimo sutartį, ratifikavimo, 2008 m. gegužės 8 d. Nr. X-1525;  įsigaliojo: 2008-05-17 (Valstybės žinios, 2008-05-17, Nr. 56-2123; prieiga internete: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=319912 ).

[4] Su Lisabonos sutartimi galite susipažinti adresu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=315764&p_query=&p_tr2=. Su Europos Sąjungos ir Europos Bendrijos Steigimo sutarčių suvestinėmis redakcijomis galite susipažinti adresu: http://eur-lex.europa.eu/JOHtml.do?uri=OJ:C:2008:115:SOM:LT:HTML

[5] Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, (2007/C 303/01), prieiga internete: http://eur-lex.europa.eu/lt/treaties/dat/32007X1214/htm/C2007303LT.01000101.htm

[6] Lisabonos sutarties Protokolas dėl Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos taikymo Lenkijai ir Jungtinei Karalystei, skirtingai nei likusioms ES šalims, numato ribojimą taikyti Chartijos nuostatas teismuose. Šio Protokolo 1 straipsnyje įtvirtinta, kad „Chartija neišplečia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo ar jokio kito Lenkijos arba Jungtinės Karalystės teismo galimybių nustatyti, kad Lenkijos arba Jungtinės Karalystės įstatymai ar kiti teisės aktai, praktika ar veiksmai yra nesuderinami su pagrindinėmis teisėmis, laisvėmis ir principais, k,uriuos ji iš naujo patvirtina“ (1 dalis); „Visų pirma ir siekiant išvengti abejonių, jokios Chartijos IV antraštinės dalies nuostatos nesukuria nagrinėjimo teisme teisių, taikomų Lenkijai ar Jungtinei Karalystei, išskyrus atvejus, kai Lenkija ar Jungtinė Karalystė numatė tokias teises savo nacionalinėje teisėje“ (2 dalis).  

[7] Europos Bendrijų Komisija, Žalioji knyga dėl Europos piliečių iniciatyvos, Briuselis, 2009 m. lapkričio 17 d. (18.11), http://ec.europa.eu/dgs/secretariat_general/citizens_initiative/docs/com_2009_622_lt.pdf

[8] Adresu: European Commission, Secretariat General, Directorate E „Better Regulation and Institutional Issues“, Unit E.1 „Institutioinal issues“, B-1049 Brussels. 

[9] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinės redakcijos 10 straipsnis.

=================================================================
VšĮ Žmogaus teisių stebėjimo institutas siūlo Jums:
HRMILIST - tai aktualios žinutės, medžiaga susijusi su žmogaus teisėmis
Informacija/registracija: http://www.hrmi.lt/hrmilist.php
Moderatorius: dovile.sakaliene@hrmi.lt
ŽTSI svetainė: http://www.hrmi.lt/
==================================================================